Savo feisbuko paskyroje aktorius, laidos „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ ir grupės „Liūdni slibinai“ narys atvirai prisipažino, kad nėra heteroseksualus. „Laikau save neheteroseksualiu. Nors galite vadinti mane gėjumi, jeigu mandrai skamba tas „neheteroseksualus“. Man toks apibrėžimas labiausiai priimtinas. Nors čia tik apibrėžimas“, – viešai pareiškė D.Vaitiekūnas.

Kada garsūs žmonės, paprastiems mirtingiesiems diktuojantys madas, laikomi dievukais, sektinais pavyzdžiai, pagaliau prabyla apie savo seksualinę orientaciją, diskusijos kyla nuolat. Pastaraisiais metais palaikymą LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualūs ir transeksualūs žmonės) bendruomenei išreiškė ne vienas garsus Lietuvos žmogus, tačiau nepaisant to, išdrįsusių gyventi atviromis kortomis, nebijant visuomenės, gerbėjų, darbdavių pasmerkimo, nebuvo.

Pavyzdį jiems rodo D. Vaitiekūnas, atvirumo laiške šmaikštaudamas, kad šiandien jaučiasi esąs dėkingas tiems, kurie ne tik jį priima, bet ir pašiepia, kad kalba apie savo jausmus kaip apie bulvių plokštainį. 

Atvirumui aktorių paskatino iniciatyva, prie kurios jis prisijungė. „Išgir̃stì“ iniciatyvos organizatoriai pristatė vaizdo pasakojimų seriją, kurioje LGBT žmonės ir jų artimieji, draugai dalinasi savo istorijomis. 

Savo feisbuko paskyroje D. Vaitiekūnas išplatino ilgą komentarą:

„Aš labai nemėgstu žiemos. Bet gal iš to nepatogumo gyventi susivyniojus į rūbų lavašą aš priimu karštus ir visai nežiemiškus sprendimus. Taigi, ši žiema. Sninga ir tralialia, aš visas lavaše nukulniavau susitikti su Augustu, kuris yra vienas iš žmonių, praeitais metais pradėjusių kurti projektą išgir̃stì. Sakau: noriu prisidėti. Sako: nu, prašom. Išsišnekėjom, kad pasiilgstam paprastų ir kasdieniškų LGBT* ir jų artimų žmonių istorijų, kurios dažnai paskęsta diskusijose apie teises, toleranciją, diskriminaciją ir kitas viešosios erdvės nubanalintas frazes. Gimė mintis nufilmuoti video pasakojimų seriją ir radome būdą, kaip aš galėčiau prisidėti – pažadėjau padėti filmuoti video pasakojimus. Rūbų lavašui plonėjant, prisijungė ir daugiau entuziastingų žmonių, komanda išsiplėtė ir kuo toliau tuo jautėm didesnį entuziazmą padaryti tai, ką sugalvojom. Pakeliui sutarėm aktyvuoti ir elektroninę paramos dėžutę ir facebook puslapį. Žodžiu, užvirėm košės ir aš toj košėj supratau, kad vis tik būti už kadro ir vaidinti, kad ‪#‎AšČiaNePrieKo‬, tik šiaip savonoriauju būtų nesąžininga. Labiausiai prieš patį save.

Ir supratau, kad tingiu. Tingiu švaistyti laiką vengdamas nepatogių klausimų, galvodamas kaip, kur ir ką pasakyti, skrupulingai taisyti interviu, kad gražiai gražiai uždangstyčiau įvardžius, mintis ir pateikčiau save kažkokioj plastikinėj pakuotėj. Jaučiu, kad tą laiką galima išnaudoti žymiai naudingiau. Manau, kad reikia gyventi gyvenimą, o ne kažkokį kentėjimą ir beprasmį galvojimą. Tiek, kiek gyvenimo aplinkybės tai leidžia.

Praeitą savaitę parodžiau šitą video savo draugams. Gavau tris komentarus. Vienas buvo toks: gražus švarkas. Ačiū, sakau. Kitas videobendražiūrys: tu čia kalbi taip, tarsi ėjai bulvių pirkti, iškepei draugams kugelio, visi pasivaišino, padėkojo, ir tiek. Hm. Noriu kalbėti ir kalbu apie tai paprastai ir su šypsena, nes vis tik jaučiuosi laimingas ir dėkingas tiems kugelio valgytojams. Nors ne visada ir ne viskas buvo paprasta, kaip kugelio kepimas, kuris, beje, man nepavyksta. Bandžiau kept, bet kažkokia bulvių košė gavos. Nu, žodžiu. Kulinarinis nukrypimas.

Ne viskas buvo taip paprasta. Teko pakariauti su savimi. Ir vis dar tenka, tik mūšis vyksta dėl kitų priežasčių. Vis tik savęs priėmimas, kaip neheteroseksualaus, buvo ilgokas man pačiam ir tik maždaug dvidešimtpenktaisiais savo gyvenimo metais paskelbiau sau paliaubas.