Artėjant atomazgai kyla ir konkurencijos įtampa, tačiau bent vieno finalininko ji nepasiekia. "Nekonkuruoju su projekto dalyviais ir neketinu. Džiaugiuosi, kad pavyko to išvengti. Dar Konfucijus yra sakęs, kad konkurencija priveda prie kur kas blogesnių dalykų: pavydo, keršto, pykčio. Be to, viso pasaulio nenukonkuruosi – nuvažiuok į Latviją, Estiją, ir ten gal atsiras keli už tave kur kas geresni. Projekte konkuruoti reikia su įkūnijamu atlikėju, su savimi pačiu, ir tai žymiai įdomiau", – šou išvakarėse "TV dienai" kalbėjo kaunietis baritonas Gopalas Michailovskis.

– Kaip pats vertinate savo debiutą televizijoje?

– Visko būna. Projekte pavyko išlaikyti aukštas pozicijas, nepasisekė gal tik Ricky Martiną įkūnyti – nesijaučiau patogiai. Girdėjau, kad televizija – gyvatynas, dirbtinumas, nieko ten tokio nemačiau, man patinka žmonių santykiai, galėčiau net atrasti paralelių su teatru. Bet jei žmogus savy yra negatyvus, toliau skleidžia negatyvias mintis, jis tai ir matys aplink save. Aš stengiuosi gerai su visais sutarti. Projekto komanda šauni, rūpinasi savo produktu, dalyviais, nežiūri pro pirštus, tad jaučiuosi patekęs į geras rankas, ir nė kiek nepadlaižiauju.

– Koks jausmas, kai jūsų, akademinės muzikos atstovo, įkūnytas Luciano Pavarotti sulaukė daugiau kritikos nei pagyrų?

Svarbu turėti šviesų protą ir išminties, o pinigai laimės neatneš. Gal atneš laisvę, bet ko ji verta, jei neturėsi vidinės laisvės.

– Pirmiausia, L.Pavarotti įkūnyti neįmanoma – ne tik todėl kad jis tenoras, o aš baritonas, – todėl, kad tokie atlikėjai tiesiog nepakartojami. Be to, man atrodo viena populiaru, televizijoje – kita. Pvz., Francesco Paolo Tosti yra gana populiari muzika, o atėjęs į televiziją, supratau, kad čia nelabai. Kaip ir L.Pavarotti – vėliau pagalvojau, kad reikėjo verčiau dainuoti "O, sole mio" ar kitą plačiau žinomą dainą, nors savo pasirodymo tikrai nelaikau fiasko. Sakė,  pasirinkta daina ilga, nuobodoka, bet kaip galima sutrumpinti klasikos kūrinius? Ateini į operą, o ji sutrumpinta perpus, kad klausytojams neprailgtų? Manau, kad padariau pakankamai šou su Ingos Valinskienės, Enrique Iglesias vaidmenimis, nė nerodydamas vokalo, todėl bent kartą suteikti pirmenybę kažkam iš klasikos repertuaro, atskleisti dainos grožį, pasikviesti pianistą Povilą Jaraminą į sceną, gal nėra didelis nusižengimas. Jei žmonės klauso ausimis ir širdimi, ne tik pagal nusistovėjusius stereotipus, manau, kad išgirdo, ką norėjau padainuoti.

– Reportažuose save vadinate laimėtoju. Nebijote būti palaikytas arogantišku?

– Pakarpius pasisakymus iš šono gali pasirodyti, kad aš, kaip koks kvailys, vis sakau, kad esu laimėtojas. Bet jokiu būdu nelaikau savęs projekto nugalėtoju, tik noriu pasakyti, kad žmogus gyvenime turi save laikyti laimėtoju. Juk jau gimdamas jis laimėjo gyvenimą. Laimėtojas jau yra tas, kuris sugeba pakilti į sceną, tad negi eidamas į konkursą, projektą turi jaustis pralaimėtoju. Vienas dalyvis pradėjo kalbėti, kad gal verčiau iškristi jam, tai pasiūliau savanoriškai sėsti ant iškritimo kėdės, bet persigalvojo. Tai kam tada sapalioti, kad nori pralaimėti. Jaustis laimėtoju – tavo optimistinis požiūris į gyvenimą. Kiekvienas įveiktas kalnelis, kiekvienas pasiruoštas kūrinys yra laimėjimas, kiekviena perskaityta knyga yra laimėjimas prieš savo tinginystę, taisyklių laikymasis – laimėjimas prieš savo laukinį būdą. Aš renkuosi tokius mažus laimėjimus, todėl save ir laikau laimėtoju apskritai, bet ne konkretaus projekto nugalėtoju.

– Prizą skirtumėte studijoms?

– Taip, vienareikšmiškai. Norint tobulinti vokalą, pvz., Italijoje, reikia nemažai lėšų. Viena pamoka – 70 eurų, bet reikia iki Italijos nuvykti, kažkur pernakvoti. O jei paskaičiuoji, kad bent kas du mėnesius vyktum trim savaitėms, susidaro įspūdingos sumos.

– Jaučiate gerbėjų palaikymą?

– Gerbėjų tikrai padaugėjo ir tai gerai. Džiaugiuosi, kad yra nuoširdžiai mane palaikančių žmonių, kurie kartu eina į priekį. Kiekvienam stengiuosi atsakyti, o jei negaliu, bent feisbuke paspaudžiu "patinka". Mano misija – nešti šviesą, todėl vertinu visus, kurie ją pamato, – visi gerbėjai man yra brangūs.

Iš šono gali pasirodyti, kad aš, kaip koks kvailys, vis sakau, kad esu laimėtojas. Bet jokiu būdu nelaikau savęs projekto nugalėtoju, tik noriu pasakyti, kad žmogus gyvenime turi save laikyti laimėtoju. Juk jau gimdamas jis laimėjo gyvenimą.

– Nekyla pagunda nerti į popmuziką?

– Klasika eina šalia manęs ir niekur nepabėgs. Aš su ja ir ja noriu gyventi. O kalbant apie popmuziką, daug italų dainininkų – Claudio Villa, Domenico Modugno, kiti – labai gražiais balsais dainavo estradines dainas, kaip ir mūsų Virgilijus Noreika. Estrada – puikus dalykas, ir man, kaip atlikėjui, padėjo suprasti nemažai dainavimo dalykų. Svarbu, kad žmogui tai tiktų, ir jei man tinka dainuoti  popklasiką, kodėl to negalėčiau padainuoti ir taip nudžiuginti platesnį klausytojų ratą. Turiu minty keletą kompozitorių, kuriuos būtų galima "paelektroninti", ir jie labai įdomiai skambėtų, leistų kitu žvilgsniu įvertinti klasiką. Labai neblogai atrodo André Rieu, kuris yra profesionalus muzikantas, pateikiamas klasikos variantas, kitokios jos spalvos.

– Vienoje sostinės progimnazijoje dirbate muzikos mokytoju. Kaip sekasi jaukintis šį vaidmenį?

– Labai įdomus mokytojo darbas, džiaugiuosi juo ir man atrodo, sekasi. Neblogai sutariu su vaikais. Stengiuosi muziką perteikti per kūrybos prizmę. Prisimenu Donato Katkaus paskaitą apie saviraišką, jis sakė: "Jūs visi esate gabūs." O studentai taip ir rašo: "Mes visi esame gabūs." Tai ir vaikams sakau: "Nesirašykite to, kas ir taip suprantama, muziką reikia pajausti." Kam tas biurokratinis raštas, parodantis, kad dirbai.

Šiais laikais susipažinus su mergina sakyti, kad esi mokytojas, dažnai reiškia ir pažinties pabaigą. Kita vertus, kokia mergina, jei tave vertina pagal "mersedesą".

– Kokiu mokytoju save laikote?

– Nespraudžiu savęs į autokratiško mokytojo rėmus, prisiimu jauno, perspektyvaus, galinčio vaikams kitaip perteikti dėstomą dalyką mokytojo, kuriam ne gėda nusileisti iki vaikų lygio, vaidmenį. Man patinka būti tokioje bendrystėje, pačiam pasimokyti iš vaikų, kurių yra tiek įdomių ir gabių. Žinoma, yra ir tokių, kurie trikdo darbą, yra judrūs, dėl to kartais kyla pyktis, bet tuomet iškart prisimenu save – juk irgi buvau "pagerintas". Pamokoje turi būti ir juoko, bet svarbiausia – darbas. Ir prilipo man šis darbas, su kolegomis, rodos, irgi sutariame – stengiuosi nesivelti nei į draugystes, nei į intrigas. Manau, reikia eiti savo proto keliu, būti tvirtam ir ryžtingam. Tokia dvasia stengiuosi ir savo mokinius užkrėsti. O muzikinis auklėjimas jaunuolio gyvenime privalomas dalykas – reikia žinoti tokius elementarius dalykus, kas yra forte ir piano, iš ko susideda akordas.

– Nesijaučiate "neformalu" – operos dainininko darbas nėra jaunuolio geidžiamiausiųjų sąraše, ką jau kalbėti apie mokytojavimą ir šios profesijos "prestižą"?

– Lietuvoje iš operos tikrai sudėtinga pragyventi, bet net nesiruošiu užstoti šio nuostabaus meno ir kažkam kažką įrodinėti. Kvailys ir taip nesupras, kas ta opera ir kam jos reikia, – paaiškinti nėra beprasmiška, bet ginčytis dėl jos vertingumo vienareikšmiškai beprasmiška. Neplaukiu prieš srovę – einu savo širdies keliu. Mokytoju dirbti niekad nesvajojau, mano siekis – dainuoti, bet jei pasiryžau juo būti, pareigą stengiuosi atlikti padoriai, sąžiningai. Žinoma, nesuvokiu, kas sugeba mokytojui mokėti tokį atlyginimą, už kurį jis nesugeba prasimaitinti, komfortiškai gyventi. Jei toks vyriausybės požiūris į mokytojus, kurie davė pirmą raidę, žodį, pirmą skaičių, kurių dėka patys "sprendėjai" iškilo, jei siekiama mokytojo darbą padaryti atgrasų, sudaryti įspūdį, kad jis blogas, todėl ir apmokamas blogai, tai ko galima tikėtis iš ateities? Ar apskritai bus tų norinčių būti mokytojais?