– Kaip tave vadinti? Violeta, Agama, Sati ar Matangi?

– Maloniausia – Matangi. Bet galima ir Sati, kaip įrašyta asmens dokumente. Ar – Kali. Kaip tik nori.

– Kali? Hinduizme tai deivė, siejama su visa naikinančiu laiku, kraupiausias ir kartu galingiausias Devi pavidalas? Mirtis, laikas, tamsa.

– Ir gerai! Ji deivė, kuri nušviečia kelią į tikrumą iš tamsos.  Matangi – tamsi, mistinė Šivos energija, ir jos bijoti, tai tas pats, kaip bijoti nakties ar dienos.

– Šį mėnesį tau sukako 41 metai.

– (Juokiasi). Jaučiuosi puikiai. Antroji, tik dabar brandi, sąmoninga jaunystė. Vidinė laisvė. Anksčiau išsibarstydavau. Dabar gyvenu ir džiaugiuosi kiekviena akimirka ne todėl, kad gyvenimas artėja į pabaigą, bet todėl, kad įgavo daugiau spalvų, skonio. Geriu šį brandos ir spalvingos patirties kokteilį (indų restorane, kur kalbamės, ji gurkštelėja imbierinės arbatos ir lyžtelėja medaus – red. past.) Gyventi skanu. Visi etapai yra nuostabūs, bet dabar jaučiu daug vidinės pilnatvės, skaidrumo, įsižeminimo ir erdvės.

– "Eurovizijos" atrankoje blykstelėjai su "Agama" projektu ir dingai.

– Išlendu kaip kurmis iš duobės ir apsidairau. Bet niekur nedingau. Tuomet to šiek tiek norėjau. Vakar kalbėjau su mama, ką darytI, kad jaučiuosi gimusi ne tuo laiku. Apsirengiu ne taip – bent metais anksčiau, nei tai ateina į madą, dainą parašau, išleidžiu albumą – alternatyva, įdomu tik daliai žmonių, o po dešimties metų tokia muzika ar apranga tampa labai madinga, populiaru. Prieš 20 metų juokdavosi, vadino sektante, o dabar daugelis žino, kas yra joga, meditacija.

Visą laiką norėjau būti savyje. Dabar gal vėl būsiu nesuprasta? Turbūt reikia būti chameleonu, prisitaikyti prie žmonių vibracijų. Dingau norėdama pajusti, ko reikia ne tik man, bet ir žmonėms. Vystymasis – ne šūkyje "žiūrėkit į mane", bet – bendrume.

– Kas tau yra bendrystė?

– Tik meilė. Ne muzika, žinios ar saviraiška, ko anksčiau norėjau ir siekiau. Buvau tarsi lyderė, skirta ne masiniam supratimui. Tačiau daugelis prabudo po dainos "Prabudimas". Žadinau devyniolika metų – pažvelkite, kiek prabudusių. Apie tokius sako – išgarsėjo po mirties (juokiasi).

– Ar reikia taikytis prie didžiosios masės ir prarasti savo unikalumą?

– Suprantu, apie ką tu... Ateiname ne demonstruoti savo realizacijos. Tai duota visiems patirti, išgyventi. Jaučiau paauglišką troškimą parodyti savo vidų. Bet dalytis gali, kai prašo. Prievarta nereikia keisti žmonių sąmonės.

Mus sujungia širdies vibracijos. Sužydi levandos, našlaitės. Vėl ir vėl – tai yra grožis, bendrumas. Esmė – ne įtikti. Noriu visus mylėti. Tokia buvau nuo mažumės. Jei esi kūrėjas, turi save išreikšti ne dėl egoizmo, bet pajusti, ko nori kitų širdys.

Jei esi kūrėjas, turi save išreikšti ne dėl egoizmo, bet pajusti, ko nori kitų širdys.

Kaip ir su vaiku – gali aiškinti jam vertybes, kosmologiją, o ką pasakys vaikas? Jausk visumą globaliai. Augink individualumą, asmenybę ir eik į širdies centrą.

– Kaip reaguoji, kai dalis visuomenės vibruoja tuštybe, paviršutiniškumu, popsu...

– (Juokiasi) Nesakau, kad dainuosiu čiastuškes. Beje, anksčiau kategoriškai atmesdavau popmuziką. Bet kai save užpildai, kai tau gera, supranti, kad ir popsas – jėga. Žinoma, tas, kuriame yra širdies, džiaugsmo.

Pažinimą gavau per tris savo vaikus. Visi skirtingi, bet mus jungia meilė ir laisvė. Mano prigimtis – ne suskaldyti, bet viską sujungti ir parodyti mūsų bendrystę. Ir vaikams sakau: sustok, pažvelk į akis, apkabink brolį. Iš pradžių papučia lūpas, nee, bet pažiūri į akis ir susileidžia.

– Dabar žmonės retai vienas kitam žvelgia į akis. Net sveikindamiesi nusuka žvilgsnius.

– Aha, pastebėjau. Jie, matyt, bijo pamatyti save ir parodyti savo gelmės jautrumą.

– O tu save jau pamatei ir atradai? Vaišnavai ir maldos Krišnai, šeima, Šiva, gyvenimo kalneliai, daug dvasinių praktikų.

– Tai ir yra mano atradimas – gera būti visose energijose. Šakti – esminė. Bet yra Parvati, Kali, Sati ir visokios formos. Galiu būti ir mama, ir padūkusi mergaitė. Moteriškumas kaip mėnulis, žavingas savo kitimu. Aš savęs neįrėminu. Moterys – tai bangos, vyras – vandenynas.

– Kokia tavo tamsioji pusė?

– Įprasminti sudėtinga. Galiu būti laukinė, trenkti į stalą, bet tai – tik žaibiška akimirka. Tarsi spektaklis. Po akimirkos apkabinsiu. Galbūt pernelyg daug meilės energijos atiduodu santykiams su vyru. Didžiausias prisirišimas – paleisti.

– Prisirišti nereikia? Yra tik absoliuti meilė viskam, nes vienam žmogui ji – laikina?

– Taip. Kol žmogus ieško savęs, vienintelė galimybė savo esmę pamatyti – išgryninant prieš tavo sutiktą "veidrodį". Kai ieškome  tikrumo pojūčio, gal tie žmonės tau padeda karmiškai, kaip kad sodininkai palaisto gėles, ir jos sužydi. Kita vertus – žinoma, to vienintelio nėra. Mes visi vienas kitam esame vieninteliai.

– Kaip tave vadina vaikai?

– Mamyte. Kiti vadina Sati. Violeta – itin retai. Prieš 20 metų labai susinervindavau, kai pavadindavo Violeta. Vardas – kaip prisijungimo kanalas, informacija, vartai į energijas. Ir kai pakeičiau vardą, atrodė, kad Violeta – blogis, o Sati – gėris, ten – karma, čia – dvasinis vardas... Ir įsiskaudindavau. Atrodė, kad pavadinę Violeta man vėl primena praeitį, kai rūkydavau, vartojau alkoholį.

Bet meilė yra ir Violetos, ir Sati priėmimas. Priėmiau ir neliko skausmo. Visi vardai mieli, gražūs, džiaugiuosi visais periodais. Ir labai myliu save vaikystėje. Potyriai su Violeta – taip pat brangūs.

Matangi? Atlikdavau daug dvasinių praktikų ir per jagja (seniausias pasaulyje ugnies ritualas) paprašiau sau Matangi jagjos. Per šį ritualą susiliejau su Matangi. Ji turbūt labiausiai pagal prigimtį atitinka mano vibracijas. Tai tamsioji, giluminė Sarasvatės (hinduizmo išminties, muzikos ir menų deivė, Brahmos žmona) pusė. Matangi mane atskleidė iš vidaus.

Nuo vaikystės mane labai myli vaikai, kai kuriems vyrams net pabodo, kad esu tokia kaip fėja-vaikų globėja. Matangi – ir vaikų globėja, saugo šeimą, santuoką, muziką, vibracijas. Deivė, kuri neturi tabu. O aš irgi nuo vaikystes nesilaikiau taisyklių. Jaučiau, kad viskas egzistuoja taip, kaip ir kuo tiki. O tas tikėjimas – ne kažkuo išoriniu, bet savimi, kaip sąmoningu kūrėju.

Su Krišna buvo sunkiau. Jam ne viską paaukosi, jei nusižengsi – jis skaudžiai baudžia, sukurdavo baimių. Vis  dėlto jis nuostabus ir mylimas. Matangi priima visus, be tabu, gali aukoti, kad ir maisto likučius ar šiukšles.

Esu grožio kūrėja. Ir jei atėjusi į viešą vietą rasdavau primėtytų šiukšlių ar netvarką, visuomet palikdavau švarą ir grožį. Matangi iš tamsos blogio viską transformuoja į dieviškumą. Gali viską aukoti ir tapsi dvasiška. Gali jai su meile paaukoti viską, ką norėtum sudvasinti. Ją atitinku ir pagal išvaizdos bei formos aprašymus – kūnas, didelis biustas, balsas. Tik nesu žalia kaip ji. Nepažaliavau kaip Šrekas (juokiasi).

– Pakalbėkime apie žemiškus dalykus. Kokie tavo santykiai su tavo pirmųjų dviejų sūnų tėvu teisininku Liudu? Ir su trečiojo sūnaus tėvu – šivaistu?

– Mūsų ryšys nenutrūkęs. Tai meilė, tik kitokia forma. Ir nesu vieniša – turiu tris vaikus ir save.

Viskas mūsų viduje, ką norime, tą ir turime. Pernelyg prisirišau, nemokėjau laviruoti, todėl atėmė.

– Beveik visi norime antrosios pusės.

– Taip, taip. Norėjau ryšio su vyru iki šio gyvenimo pabaigos. Bet kai moteris pernelyg smarkiai atsiduoda šiam santykiui, ji tampa tarsi apsėsta, viskas įsitempia. Ir vyrus... – ieško žodžio, –  nelieka kažkokio laisvumo, lengvumo.

Tai buvo mano tam tikrų baimių paleidimas – bijojau ir atėmė.

– Jie išėjo?

– Nežinau... Jei paklausi jų, turbūt pasakys, kad palikau aš. Dabar eskaluojama visuomenėje, kad ko nori moteris, taip ir būna. Tarkim, taip ir buvo.

Pirmas vyras su vaikais matosi kasdien ir kai yra būtinybė – susikalbame. Su antru – kitaip. Mūsų ryšys energinis. Jis dvasinis žmogus. Jo prigimtis – vienišiaus, vienuolio. Visus mylintis. Nemačiau labiau dvasiškai praktikuojančio žmogaus. Jis gali visą parą medituoti, kalbėti mantras, būti su žmonėmis ir jiems padėti. Šeimos jam nereikia. Tačiau taip įvyko. Ir jam, ir man tai buvo dovana.

– Tačiau Matangi nenori būti vienišė atsiskyrėlė? Koks turėtų būti jis?

– (Kąsdama citrinos skiltelę šyptelėjo) Net užstrigo kąsnis. Jaučiuosi laisva ir laiminga taip, kaip gyvenu, ir neturiu poreikio nei atsiskirti, nei tik mantras kartoti. Viskas natūraliai dėliojasi iš širdies.

Ar jis būtų žemiškas? Hm. Su manimi visi nežemiški tampa (kvatojasi). Nenoriu žmogaus, sukurto savo svajonių, nes gaudavau, kokį norėdavau. Bet su priedais. Ir turėjau dirbti.

Noriu, kad tai būtų ne pasakų princas, bet mylintis ir mylimas. Viskas tame ištirpsta. Žinoma, noriu kūniškos ir mentalinės traukos visais lygiais. Bendrystės ir skirtumų, kurie papildo.

Bus taip, kaip turi būti geriausia, – dabar neturiu kažkokių konkrečių norų ar nenorų.

Buvau pedantė, o reikėjo rasti balansą, nematyti savo ligotumo, nes smulkmeniškai laikiausi tvarkos. Man net nuotolinio valdymo pulteliai turėjo būti sudėti savo vietose eilės tvarka. Negalėdavau užmigti, jei būdavo ne vietoje paliktas koks daiktas. Ateidavo draugai, sakydavau, atleiskite, namuose netvarka, nors po to pačiai gėda – ideali švara, tik ant lovos numesta striukė.

Ir gavau žmogų, kuris kada nori, tada tvarkosi, šalia kurio gali būti nors kalnai šiukšlių. Per tokį smerkimą gauni pamokas. Po trejų metų jau dirbau prie tvarkingo stalo, aplink kurį galėjo būti bohemiškas chaosas.

Vaikams (pirmajam sukaks 16-a, antrajam – 12-a, trečiajam – pusšeštų metų) sakau: būsite pedantai, pritrauksite nevaleiką, būsite apsileidę – pedantę, kuri nuolat zulins.

– Esat netradicinė, egzotiška. Dažnai tokiu keliu žmogus žengia po skaudžių dovanų arba augdamas dvasinėje aplinkoje. Tačiau jūsų tėvai tradiciniai – tėtis buvęs žurnalistas, mama juristė?

– Tėtis dabar gyvena Šri Lankoje. Išsiskyrė, kai man tebuvo treji. Gyveno Vokietijoje, buvo mokslo žmogus, mane, besidominčią Rytų religija, ragino gilintis ne į Indiją, bet į šaknis, lietuvybę. Bet po kelerių metų staiga prabudo, susapnavęs auksinės spalvos Budą. Ir pasidovanojo kelionę į Šri Lanką. Išvažiavo ir liko ten jau dvylika metų, susituokė su Šri Lankos gyventoja.

Mama ir močiutė iš prigimties jautė vidinius dalykus, turėjo stiprią intuiciją. Močiutės sapnai išsipildydavo, mama skaitydavo laiškus, neišimdama iš voko.

Turiu šeštą pojūtį. Tik kartais klaidindavo emociniai blokai. Galėdavau jausti, kaip žmogus, kurio nematau, apsirengęs, ką valgo, kaip sėdi prie kompiuterio. Kalbame telefonu ir sakau, kažkoks vėjelio dvelksmas, uždaryk langą. Pasirodo, pas jį taip ir yra. Nuo trejų metų nenorėjau valgyti mėsos ir nuo vaikystės jutau vidinį žinojimą. Tik žmonės jį, bėgant metams, padengia savo sluoksniu – ribomis, taisyklėmis, suvokimais, baimėmis.

Klausdavau, iš kur žvaigždės, o mama man aiškino moksliškai. Jutau – ne tai. Turiu vidinį žinojimą, nors vaiko žodis neturi svorio. Ir sau pasakiau, kad ir kiek man bus metų, išliksiu vaiku, nes tai – dalis atsineštos savasties. Galbūt todėl su vaikais turiu glaudų ryšį, sąmoningumą. Jei kyla kažkoks konfliktas žaidimų aikštelėje, matau, kaip tėvai nesupranta vaiko, o šis silpsta energiškai.

Bet kartą sau pasakiau – noriu kančios.