Ir aktorystė

Televizijoje Eglė dirba apie dešimt metų, tačiau kelias į žurnalistiką vedė per lietuvių filologijos ir režisūros studijas. Veržliai asmenybei išties neblogai sekėsi aktorystė – ji vaidino keliuose filmuose, spektakliuose, TV seriale. Vis dėlto, kaip sako ji pati, ieškojo kitos srities, kuria galėtų užsiimti. "Pabandžiusi darbą televizijoje, likau joje iki šiol. Vėliau ir komunikacijos magistro studijas baigiau.

Priežasčių, kodėl būtent televizija, – daug ir jos įvairios. Pradedant darbo specifika, naujienų srautu, darbo greičiu, atmosfera, adrenalinu ir t.t. Trumpai tariant, ateini, pabandai ir žinai: tavo tai sritis ar ne", – sako E.Šantaraitė.

Nors jos patirtis televizijoje išties solidi, prie LNK žinių vedėjų ir darbo tiesioginio eterio virtuvėje ji prisijungė tik prieš metus. E.Šantaraitė – savikritiška asmenybė, tačiau žvelgdama iš šalies stengiasi savęs nekritikuoti. "Stengiuosi išgirsti, ką sako vadovai, laidos prodiuseriai, režisieriai. Įvertinti tiek jų, tiek savo pačios pastabas sau, atskirti konstruktyvią kritiką, išsiaiškinti, kas ir kodėl nepavyko bei ką galiu padaryti, kad kitą kartą sektųsi geriau. O jei rezultatas puikus – mokausi juo pasidžiaugti ir tai paversti motyvacija dirbti dar geriau", – dalijasi žurnalistė.

Patirtis nuo scenos

Pasak jos, pirmieji metai LNK prabėgo kaip vienas mėnuo. "Net per greitai… Gal dėl to, kad myliu savo darbą, iš savaitės dienų išsitrynė skaičiavimas: pirmadienis–penktadienis. Jei tenka dirbti savaitgaliais ar švenčių dienomis, neliūdžiu, nes žinau, kad laukia įdomus laikas. Dėl to esu laiminga ir dėkinga", – atvirauja pašnekovė.

"Nors tiesioginis eteris buvo naujiena, tačiau su kraują užliejančiu adrenalinu, tiksint paskutinėms sekundėms iki eterio, padeda susidoroti patirtis, įgyta studijų metu, kai lipdavome į teatro sceną, – o ten dar ir žiūrovų būdavo, kurie, aišku, garsiai kosti, čiaudi, šnabždasi, ilgai ieško kažko rankinėse, pamiršta išjungti telefonus", – šypsosi ji.

"Jau žinojau, kad jaudulys prieš kamerą mažės tada, kai būsiu tinkamai ir gerai pasiruošusi laidai. Tam reikia ne tik tekstus, pristatomus siužetus žinoti, domėtis, kas vyksta Lietuvoje, pasaulyje, bet ir tinkamai paruošti kūną, mintis. Nors, žinoma, visko nesuplanuosi, kuriozai ir klaidos kartais neišvengiami. Tad svarbu mokėti improvizuoti, išsisukti iš įvairiausių situacijų. Kadangi į tiesioginį eterį einu ne viena, o su komanda, kuria pasitikiu, – ramiau. Be to, per šiuos metus išmokau vieną mūsų režisierės ir prodiuserių frazę: nėra to blogo, kas neišeitų į eterį", – juokauja Eglė.

Myli kaip vaikus

Savo darbą LNK žinių tarnyboje E.Šantaraitė skirsto į du periodus: iki karantino ir po karantino. Iki jo dirbo reportere ir žinių vedėja, per jį ir po jo – laidoje "Labas vakaras, Lietuva".

"Lygindama šias dvi laidas jaučiuosi tarsi kalbėčiau apie vaikus: negali juk išskirti, kurį labiau myli. Abi laidos skirtingos ir abi savos bei savitos. Žinių laidos formatas labiau struktūruotas, tikslus, čia nedaug improvizacijos, nebent išskirtiniais atvejais. Laidoje "Labas vakaras, Lietuva" daugiau laisvės ir lengvumo. Tai tarsi lengvas pokalbis po darbo dienos apie viską, kas tą dieną buvo įdomu ir gali būti aktualu. Nuo kosmoso iki baravykų miškuose. Žinoma, laidoje trumpai apžvelgiame ir svarbiausius dienos įvykius, aš pristatau žinias, mano kolega Paulius – orų prognozę. Laidai ruošiamės kartu su prodiuseriais. Jie parenka pagrindines temas, tariamės, apie ką kalbėsime laidos pradžioje, renkame informaciją, ruošiu naujienas, kurios bus laidos žinių rubrikoje, su prodiuseriais tariamės, kokius specialistus tą dieną galime pakalbinti ar pasikviesti į studiją. Vieną savaitę laidą vedame, o kitą jai rengiame siužetus", – pasakoja ji.

Žurnalistė laidą veda kartu su Pauliumi Skuču, o jis "Labas vakaras, Lietuva" eteryje dirba nuo pat pradžių, tad jau beveik dešimtmetį. "Jis turi patirties, žaibišką minties greitį, puikiai improvizuoja. Ir nors prieš eterį abu turime tą patį laidos planą, suderintą su prodiuseriais ir režisiere, jis geba jį atnaujinti, pakeisti ir prie tos vienos temos, apie kurią turime kalbėti, privesti kalbėdamas apie dar tris naujas, man nežinomas. Pradžioje dėl to buvo neramu, vėliau pripratau, o dabar net žavu, įdomu ir laukiu, ką dar jis sugalvos ir kuo visa tai baigsis. Eteryje pasitikiu Pauliumi, žinau, kad nepaliks bėdoje, nesupyko ir tada, kai suklydau ir vadinau jį Sauliumi", – šypsosi laidos vedėja.

"Ir su kolegomis, kurie dirba LNK žiniose ar "Labas vakaras, Lietuva" laidoje, mus sieja bendras tikslas – darbo rezultatas. Esame stipri komanda, kurią sieja požiūris į darbą ir atsakomybė. Čia kaip komandiniame sporte: sieki geriausių rezultatų, maksimaliai stengiesi, žinai ir išnaudoji savo stiprybes, nepasiduodi, netingi ir, žinoma, padedi kitiems ar prašai pagalbos, kai reikia", – tikina E.Šantaraitė.

Delfinai, kosmosas ir orai

Tai tarsi lengvas pokalbis po darbo dienos apie viską, kas tą dieną buvo įdomu ir gali būti aktualu. Nuo kosmoso iki baravykų miškuose.

Televizija – tai netikėtumų ir dinamikos kupinas darbas, kuris E.Šantaraitę labiausiai ir žavi.

"Niekada nežinosi, kaip pasisuks tavo diena ir ar šiandien kalbinsi prezidentą, ar lauko tualete įstrigusį nelaimėlį. Kartą tiesioginiame eteryje sugedo vadinamoji ausis – prietaisas, panašus į ausinuką, per kurį laidos metu girdime režisierę ir prodiuserius. Jie pasako, jeigu kažkas laidos eigoje keičiasi. Taigi tą kartą negirdėjome prodiuserio, tik režisierę. Su Pauliumi eteryje aptarinėjome siužetą, kuriame kalbėjome apie meškos klajones po Lietuvą. Tada pagal planą turėjo sekti informacija apie delfinus. Tačiau dėl laiko stokos, prodiuseris išėmė šį siužetą ir įspėjo mus, kad pristatytume orų prognozę. Tik mes to negirdėjome, nes neveikė vadinamoji ausis", – pasakoja ji.

"Tad toliau, po meškos, kalbėjome apie delfinus. Režisierė sušuko: "Koks dar delfinas?" Ėmiau taisyti situaciją ir, nutraukusi Pauliaus pasakojimą apie delfiną, ėmiau kalbėti apie erdvėlaivį "SpaceX", nes po delfinų pagal laidos planą turėjo sekti šis siužetas. Režisierei sušukus – "Orų prognozė!!!", Paulius rėžė: "Na, jeigu jau kalbame apie kosmosą, tada pakalbėkime, kokie gi orai mūsų laukia." Nesuvaldė juoko. Tad tokie nuotykiai, nors tiesioginiame eteryje ir kainuoja daug streso visai komandai, yra įsimintiniausi. Dažniausiai žiūrovui net nematomi, o mums žaviausi. Kai, žinoma, viskas baigiasi gerai", – juokiasi optimizmu trykštanti žurnalistė.

Tarp pajūrio ir sostinės

Prieš metus E.Šantaraitė kartu su šeima iš Klaipėdos persikraustė į sostinę. "Kad gyvensiu Vilniuje, žinojau, nes tai planavau ir laukiau tinkamo laiko. Kai dukra baigė darželį, jis atėjo, o kartu ir darbo pasiūlymas, kuris lėmė galutinį apsisprendimą. Esu laiminga ir dėkinga už tai", – sako ji.

"Vilnius – puikus miestas. Po gero pusmečio jį pamilo ir dukra, nors pirmuosius mėnesius sakydavo: "Žinai, mama, Klaipėda tokia lyg pagalvė: minkšta, minkšta, o Vilnius – peilis, aštrus ir skaudus." Dabar, susiradusi naujų draugų ir mėgstamos veiklos, ji nenori grįžti į Klaipėdą. Tad pajūrio labiau ilgiuosi aš, ypač Girulių ir slaptų takų, vedančių jūros link. Bet pakanka vos savaitgalio per mėnesį ar poros valandų pajūryje, ir norisi atgal, į Vilnių. Nors yra posakis – gerai ten, kur mūsų nėra, man priešingai – gerai čia, kur dabar esu", – šypsosi E.Šantaraitė.

Laisvalaikiu šeima veikia tai, ką nori, kartu ar atskirai. "Laisvalaikis juk ir yra laisvė. Per darbo savaitę turime daug pareigų, rutiną, kalną taisyklių, be kurių būtų chaosas. Tad jų laikomės, ir laikas darbo dienomis griežtai sustyguotas. O savaitgaliai – visai kas kita. Man patinka neturėti jokio plano. Tada pailsiu geriausiai nieko neveikdama. Nors, žinoma, visada randu, ką namuose susitvarkyti. Tai daryti man patinka, todėl dažniausiai namie kažką tvarkau, dėlioju, valau. Jei niekur nevažiuojame, gerą pusdienį skiriame pasivaikščiojimams, o dukra vis primena, kad Pilies gatvėje skanūs ledai, tad užsukame. Gyvenant prie jūros plaukiojau irklente, banglente, mokiausi valdyti burlentę. Dabar tai jau pamiršau. Liko tik oro joga, tačiau tai jau ne laisvalaikis, o gyvenimo dalis", – pasakoja žurnalistė.

Pusiausvyra ir užsispyrimas

E.Šantaraitės vyras taip pat dirba žiniasklaidoje, tačiau ji sako, kad dalytis profesiniais patarimais nėra linkę.

"Patarimų stengiuosi nedalyti niekam apie nieką, nebent išties prašo ir matau, kad verta. Kitų patarimų taip pat neprašau, nes žinau, kad vis tiek padarysiu, kaip man reikia. Savo reikalus stengiuosi išspręsti pati, o jei nepavyksta – prašau pagalbos. Reikalų nepalieku už jokių durų, nes tų durų tiesiog nėra. Kam kažką kažkur palikti, atidėti, jei vis tiek reikės sugrįžti ir tai išspręsti?" – svarsto pašnekovė.

O ar, uždarius darovietės duris, įmanoma atsiriboti nuo darbo ir naujienų srauto? "Sakoma: "You lose balance, you lose power" ("Prarandi pusiausvyrą, prarandi jėgas"). Man pusiausvyra labai svarbi. Rūpinuosi savimi ir neapsikraunu visko tiek, kad reikėtų atsiriboti. Kasdien randu laisvą minutę sau. Būnu namų tyloje, vaikštau gamtoje, stebiu ir klausausi upės šniokštimo, medžių lapų šnarėjimo, paukščių, stebiu debesis ar žmones. Tada apie nieką negalvoju, arba kuriu kino filmų scenarijus, knygų siužetus. Gyvenu paraleliniame savo pasaulyje ir taip pailsiu nuo šio. Turbūt čia tas atsiribojimas?" – juokiasi E.Šantaraitė.

Energija užkrečianti žurnalistė prisipažįsta, kad turi ir silpnybių. Ji išskiria polinkį nerti stačia galva į kažką ir nebematyti nieko kito aplink. "Jei pagaunu kokią mintį, idėją ar rūpestį – viskas, išeinu ir imu tuo gyventi, kol neišsprendžiu. Bet – kiekvienoje silpnybėje slypi ir stiprybė. Tad ir šiuo atveju – esu karė-atkaklioji užsispyrėlė: jei išties man tai svarbu ir to imuosi, tai tikrai padarysiu iki galo, maksimaliai gerai, bet kokia kaina – tik be kraštutinumų, žinoma", – atvirauja ji.

Gyvenime E.Šantaraitė sako daugiau planuojanti nei svajojanti. "Bet šiaip norėčiau, kad žmonės kuo anksčiau pamatytų tą aukso maišą, ant kurio patys sėdi, bet, dairydamiesi aplink ar į kitus, niekaip jo nepamato", – pozityvesnio žvilgsnio linki ji.