– Daugybę metų filmuojatės „Giminėse“. Kas kasmet paskatina grįžti į serialą?

– Kas paskatina? Tęsinys. Kadangi jau susidarė tokia komanda, kažkaip būtų nepatogu atsisakyti ir išeiti, jei pakviečia. Arba reikia, pasibaigus sezonui, pranešti, kad daugiau nerašytų scenarijaus kuriamam personažui. Kol tęsis serialas, darbą tęsime ir mes, kol gyvi būsime. Prasideda nauja vasara, ir ją jau įpratau pradėti su „Giminėmis“.

– Kaip pasikeitė darbas seriale per tuos metus? Filmuojatės daugybę metų, per tą laiką keitėsi ir žmonės, ir technika...

– Mano, kaip aktoriaus, darbas pasikeitė dėl to, kad dabar labai svarbus tempas. Anksčiau, būdavo, per dieną tris-keturias scenas nufilmuodavome, buvo laiko parepetuoti, apsižiūrėti, išsigryninti. O dabar, žinote, kaip: viskas greitai, greitai tik... Laikas suspaustas, daug turi padaryti. Tai nelabai prie širdies...

– Per tiek metų susigyvenote su geležinkeliečio Jogailos personažu?

– Esu jau pripratęs. Dabar – jau mažiau, bet anksčiau, kai būdavo gastrolės svetimam mieste su teatru, tai žiūrovai pašaukdavo „Jogaila, Jogaila“. Būdavo, ir gatvėj ar parduotuvėj į mane kaip į Jogailą kreipdavosi, pasisveikindavo. Kažkaip savas jiems tapau. Gal ir neblogai. Bet dabar jau nebekreipiu dėmesio.

Aš žengt, ir mane kaip bloškė... Apmiriau iš išgąsčio. Vienas žingsnis ir... Žinot, kaip būna.

– Kuriant vaidmenį, ar kyla ginčų su režisieriumi?

– Visuomet pasiginčijame. Vienam atrodo vienaip, kitam – kitaip. Abu skaitome tą patį tekstą, bet matome jį kitomis akimis. Natūralu. Padiskutuojame ir randame bendrą sprendimą.

– Per šį laiką tikriausiai kiti aktoriai ir jų personažai jums tapo labai artimi. Kuris iš jų Jums – artimiausias?

– Artimiausias tai tikrai buvo a. a. Antanas Šurna. Labai smagu buvo dirbti. O su kitais kažkaip mažiau... Tiesa, labai smagi buvo kompanija, kai dar filmavosi Rimgaudas Karvelis, a. a. Juozas Jaruševičius. Buvome tokia smagi trijulė geležinkelio budelėje. Humoro buvo daug, šiaip linksma kompanija buvome.

– Kas per visus filmavimosi seriale metus Jums labiausiai įsiminė?

– Situacija ne iš pačių maloniausių. Teko filmuotis prie pat geležinkelio, toks pylimas buvo. Ir man pasakė, kad eičiau kiek galima arčiau bėgių. O pro šalį greitai važiavo keleivinis traukinys, ilgas, gal kokių penkiolikos vagonų. Buvau įpratęs, kad traukinys pravažiuodavo trumpas: praėjo, ir viskas. Aš žengt, ir mane kaip bloškė... Apmiriau iš išgąsčio. Vienas žingsnis ir... Žinot, kaip būna. Kiek tokių atsitikimų, kai važiuoja mašina su priekaba, žmogus praleidžia mašiną, o priekabos ir nepastebi... Po to įvykio pasidariau atsargesnis. Bet žinau, kad kur nors vis tiek užlipsiu... (juokiasi).

– Per tiek metų tapote tikra kino, teatro ir televizijos legenda. Ar pats stebite savo darbus?

– Ne, neturiu tam laiko. Dabar serialą rodo sekmadieniais, tuo metu aš paprasčiausiai būnu spektakliuose, ir niekaip neišeina pasižiūrėti. O kartais, jei tuo laiku būna geros futbolo ar krepšinio varžybos, tai „Gimines“ nustumiam į šalį. Krepšinis ir futbolas man yra viskas, namuose žmona tyli, užsidaro savo kambary, žino, kad manęs negalima judinti (juokiasi).

Dirbant klaidų, žinoma, pasitaiko ir dabar, jų stengiesi nekartoti, bet filmo specifika yra tokia, kad nieko nepadarysi, nieko nepakeisi. Neverta svarstyti, gal būčiau taip, gal būčiau taip... Nieko panašaus, viskas yra užfiksuota, jau archyve. O teatre... Po spektaklio gulėdamas permąstai: o, galėjau padaryti taip, kitą kartą šitaip pabandysiu... Teatre yra ta tikroji kūryba. Kai vaidini kitaip, nei praėjusį kartą, partneris pagauna tą mintį, būna labai įdomu dirbti. Teatre nuolat stengiamės kažką sugalvoti, kaip ir gyvenime, kad nenusibostų ta kasdienybė. Ypač jei yra geras vaidmuo, geri partneriai, tai čia, įsivaizduoju, kaip geriems muzikantams džiazą groti.

– Esate sukūręs daugybę vaidmenų. Iš kur semiatės idėjų?

– Žinote, turbūt pagrindinis dalykas yra stebėti gyvenimą. Nebūtinai, kad eini ir dairaisi, ką čia pamačius. Ne... Štai ir šiandien – prieš filmavimą stoviu su geležinkeliečio uniforma, ruošiuosi filmavimui, pro šalį važiuoja du tipeliai su dviračiais. Vienas iš jų kitam sako: stok, važiuok už manęs. O jie, kiek supratau, vežėsi butelį alaus ir dar kelis butelius, užkimštus laikraščiais. Ir jie taip atsargiai, taip atsargiai pro mane pravažiavo, susižvalgė ir išsiskirstė į skirtingas puses. Supratau, kad juos kažkaip sudomino ar suglumino mano uniforma ir dvi mašinos, išsukusios iš keliukų, šalia kurių stovėjau. Iškart sumečiau, kad, jei kur nors vaidinant būtų panaši situacija, galima būtų imti ir panaudoti, ar pasiūlyti režisieriui... Viską padiktuoja gyvenimas.