– Turite daug veiklos – projektas „Už saugią Lietuvą“, grupė „G&G Sindikatas“, ekspedicija „Misija Sibiras“ ir kt. Ar lieka laiko kam nors kitam, pavyzdžiui, ledo rituliui?

– Tai tik maža dalis to, ką tenka veikti. Tačiau jei pasirenki tokį gyvenimo kelią, tai viską ir susidėlioji. Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad viską įmanoma suderinti, jei tik naudojiesi smegenimis ir teisingai susidėlioji prioritetus.

Gal nuskambės keistai, bet pagrindinė mano veikla – namai. Reikia daug nuveikti, nueiti daug kelių, kad susivoktum, jog svarbiausias darbas ir užsiėmimas yra būti tėčiu, vyru, šeimos žmogumi. Kai prieš tave atsiveria visas pasaulis, trauki tai į kairę, tai į dešinę, turi visokiausių užsiėmimų. Tačiau vėliau supranti, kad tai niekur nedings ir tam, kad jaustum laimę, gerai gyventum, reikia turėti užuovėją – vietą, kurioje visada gali būti, iš kurios išeini tam, kad nuveiktum vieną ar kitą, dešimtąjį ar tūkstantąjį.

Mano atveju [tos kitos veiklos] tai ir ledo ritulys, ir Šaulių sąjunga, ir kariuomenė, paišymas, muzika, visuomeninė veikla. Tam, kad būtų visiškai patenkintas smalsumas, laiko neužtenka. Bet manau, kad geriau, kai jo trūksta, nei per daug – tuomet nežinočiau, kuo užsiimti.

– Kada prasidėjo „G&G Sindikato“ veikla?

– Nuo susitarimo skaičiuoti grupės gimtadienį jau praėjo 21 metai. Mums patikdavo švęsti „G&G Sindikato“ gimtadienį, nusprendėme, kad viso to pradžia – 1996 m. liepos 6 d. Tai ir Lietuvos šventė, data neatsitiktinė.

– Kada tapote toks patriotiškas? Ar tai buvo sąmoningas pasirinkimas?

– Aš nerašau dienoraščių, todėl man sunku atsekti. Lietuva, kaip mano gimtinė, man visada patiko. Kalbant apie gilesnį pažinimą, nežinau... Paaugliui prieš akis tiek daug nepatirtų ir nematytų dalykų. Kai man buvo 18-lika metų, griuvo Sovietų Sąjunga, atsivėrė Vakarai. Kai prie Vilniaus koncertų ir sporto rūmų vykdavo Sąjūdžio mitingai, nueidavome paspoksoti, mums buvo smalsu, daug ko nežinojome.

Reikia daug nuveikti, nueiti daug kelių, kad susivoktum, jog svarbiausias darbas ir užsiėmimas yra būti tėčiu, vyru, šeimos žmogumi.

Mano giminė, kaip ir daugelis, vengė drąsiai ir garsiai kalbėti. 1988 m. įvykiuose man patiko dalyvauti. Jaunam žmogui patinka šventės, o tai ir buvo tarsi šventė – tūkstančiai žmonių, visi vieningi. Tai nuotykiai, o paaugliui jie svarbūs. Vėliau buvo Sausio 13-oji, tarsi visai kitoks nuotykis. Dalyvavau tuose įvykiuose.

Su draugais gyvenome Šeškinės rajone, turėjome seną automobilį be stogo ir durų. Sausio 13-osios vakare nuvažiavome į Andriaus Mamontovo koncertą prie Seimo rūmų ir girdėdami, kad siūloma nesiskirstyti iš ten, likome. Likome tiek, kad aš tam tikrą laiko dalį ten gyvenau. Taip pat savo akimis mačiau, kaip užima televizijos bokštą.

– Ar dalyvavimą to laiko įvykiuose lėmė jūsų emocijos? Gal tam turėjo įtakos istorinės žinios?

– Tai buvo emocija, neturėjau, iš kur gauti istorinės įkrovos. Mano senelis klausydavosi „Amerikos balso“, bet nepasakodavo apie tai. Tai, ką mokiausi mokykloje, buvo visai kitokia istorija. Vėliau mane patraukė šalies istorija, įvykiai ir žmonės, partizanų epopėja ir pan. Kai viską sužinojau, man tarsi atsivėrė lobynas. Iki šiol negaliu atsigrožėti Lietuva. Čia vis randi kažką naujo, be to, šalis keičiasi.

– Vienoje iš nacionalinių ekspedicijų, kurioje dalyvavote, prie Vydūno kapo palikote juostelę nuo savo rankos. Ką jums reiškia Vydūnas ir jo filosofija?

– Tai buvo atradimas. Esu skaitęs daug įvairias dvasines praktikas propagavusių mąstytojų veikalų, beveik visi jie buvo užsieniečiai. Kai atradau Vydūną, supratau, kad turime savo tautos žmogų, kuris mąsto ne ką prasčiau. Jis labai artimas, nes yra vienas iš mūsų. Džiaugiuosi aplankęs jo kapą.

Tam tikri žmonės yra kertiniai akmenys mūsų istorijoje. Tokių akmenų yra ne du ir ne vienas, net ne vienas šimtas. Tokių gyvų akmenų šiuo metu taip pat yra ne vienas. Dėl jų laikosi Lietuva ir visas šviesos pasaulis. Dėl tokių idealistų, tikinčių, naivių, nesavanaudžių, paskiriančių savo gyvenimą kitiems žmonėms ir bendrai gerovei.

Mums neturėtų būti gėda apsidairyti aplinkui ir įdėti pastangų kai ką herojizuojant.

– Ar tokius žmones svarbu suburti?

– Jų neįmanoma nei surankioti, nei sukoordinuoti. Tie žmonės turi nevalingą savo trajektoriją, takelius, kuriais eina. Viskas, kas būtų prieš jų valią, juos slopintų. Tegul jie išnaudoja savo gerumą tai šviesai kurti.

Viskas, ką tokie žmonės veikia, labai svarbu. Norėčiau pabrėžti, kad šie žmonės – nebūtinai sportininkai, čempionai, mokslininkai, atradėjai ar politikai. Tai gali būti paprastas žmogus iš mažo miestelio. Tai geras žmogus, kuris rūpinasi savo šeima, ūkiu, miesteliu, pakelia šiukšlę, esančią ant šaligatvio, kuria istorijas, palikimą. Tokių žmonių gali būti tūkstančiai. Jų vardai ir pavardės nesvarbios. Ir nesvarbu, ar jie bus paminėti istorijoje, ar ne, jie tai vis tiek daro.

– Kaip manote, ar šiandien svarbūs istoriniai, herojiniai naratyvai?

– Visi, kurie gimė šioje žemėje, yra Lietuvos žmonės, esame bendras dalykas, mus vienija mūsų gimtinė. Tai kaip gyvas organizmas. Esame stiprūs, kai reikia, esame silpni, kai išglembame. Mums labai reikia herojų, kaip ir bet kokiai kitai tautai. Mums neturėtų būti gėda apsidairyti aplinkui ir įdėti pastangų kai ką herojizuojant.

Manau, kad mums reikia filmų apie partizanus ir pan. Mums reikia televizijos laidų, kuriose būtų kalbama apie herojus. Reikia ir animacinių filmų apie herojus. Juk pagrindinė herojaus paskirtis nėra gyventi praeitimi, o tiesiog būti ir skelbti vertybes. Herojus myli tėvynę, artimą, gina silpnesnį, gyvena ne dėl savęs, o kitų, yra patikimas. Tokių herojų aplinkui yra ir visi, tiek vaikai, tiek suaugę, mėgsta į juos lygiuotis.