Amerikoje gimęs ir užaugęs Tomas baigė politikos mokslus ir jau buvo pradėjęs sėkmingą verslo konsultanto karjerą. Vis dėlto, kinas jį nugalėjo. Ir būtent kinas padėjo įgyvendinti sapnuose gimusią svajonę – sukurti mažo berniuko prisiminimų kupiną filmą apie savo tėvų šalį.

Į „Gimtinės“ premjerą Tomas kviečia jau rytoj. 

– Tomai, ką kiekvieną kartą tau pačiam reiškia sugrįžti į gimtinę?

– Koks paradoksas – gimtine tarsi turėčiau vadinti šalį, kurioje gimiau ir užaugau. Vašingtoną, Los Andželą ir Niujorką – daug kartų didesnius miestus, kuriuose gyvenau. Tačiau kiekvieną kartą atvykęs į Lietuvą, tarsi jausdavau, kad jai priklausau. Lietuvoje turėjau daug laisvės, čia patyriau beveik visus pirmuosius savo paauglystės kartus. Turbūt ir pats gerai nesuprantu, kodėl Lietuva mane taip traukia? Gal tėvai gimtinės ilgesį įdainavo su lopšinėmis?

Kiekvieną kartą atvykęs į Lietuvą, tarsi jausdavau, kad jai priklausau. Lietuvoje turėjau daug laisvės, čia patyriau beveik visus pirmuosius savo paauglystės kartus.

Pirmą kartą į Lietuvą atvykau septynerių, buvau gerokai jaunesnis, nei mano filmo herojus Kovas. Kai filmavome Lietuvoje, mano atmintyje iškildavo vis naujų tos kelionės detalių.

– Tavo tėvai abu gimė Lietuvoje, į Ameriką išvyko sovietmečiu, ten susipažino, susituokė. Kokioje aplinkoje su sese Indre užaugote?

– Kai Lietuvoje prasidėjo politinis atšilimas, JAV lietuvių bendruomenė siuntė kvietimus išvykti emigrantų vaikams. Mano tėtis augo Kaune su mama ir seserimi, o jo tėtis, mano senelis, buvo pasitraukęs į JAV, dirbo profesoriumi Masačiusetse. Mamos tėvai irgi bėgo iš Lietuvos, tačiau mama buvo pernelyg maža, kad ją pasiimtų į varginančią kelionę. Vos trijų mėnesių ją paliko giminaičiams.

Mūsų tėvai Amerikoje labai stengėsi, kad gautume geriausią išsilavinimą, siuntė į privačius būrelius, mokyklas, universitetus. Namuose kalbėjome lietuviškai, gal tuo ir skyrėmės nuo amerikiečių šeimų. Tėvai angliškai kalbėti drausdavo, su Indre užsirakindavome kambaryje ir kalbėdavome angliškai. Lietuva mums visada atrodė svajonių šalis. Kažkoks mistinis kraštas su visais tais Gedimino stulpais ir ant žirgo skriejančiais vyčiais. Mama dažnai pasakodavo apie kultūrą, apie tai, kad visi žmonės Lietuvoje lankosi teatre ir operoje.

– Ar tokią šalį ir radai, pirmą kartą čia atvykęs?

– Kosmosas buvo pirmoji mano kelionė, pamačiau daugybę keistų dalykų, apie kuriuos ir pagalvoti negalėjau. Ypač, lietuviškoje buityje. Tačiau mane nepaprastai traukė gamta. Šiandien aš žinau, kad tuomet, kai atvykome, Lietuva išgyveno sunkų laikmetį. Norėjau jį parodyti filme, kalbėti apie tai, kad mamos gimtinė, kaip tas paauglys, žengia pirmuosius žingsnius į suaugusiųjų pasaulį.

Gerai prisimenu, kaip po kino festivalio Berlyne su vienu bičiuliu dalinausi vaikystės prisiminimu apie į Amerikos į Lietuvą atvežtą lagaminą su kramtomąja guma. „Klausyk, – jis man sako, – juk tai – filmas“. Tada pirmą kartą pamaniau, kad mano patirtys gali būti įdomios kitiems. Grįžęs iš Berlyno klausiau mamos ir sesers, kaip jos prisimena tą kelionę. Jų prisiminimai skyrėsi nuo manųjų. Pagalvojau – kažkas visame tame yra giliau, daugiau. Taip gimė filmas.

– Pagrindinis filmo herojus – paauglys berniukas Kovas, kurį vaidina Amerikoje gimęs ir užaugęs, tačiau dažnai Lietuvoje buvojantis Matas Metlevski primena tave. Aktorės Severijos Janušauskaitės suvaidinta Kovo mama – tavo mamą Virginiją. Kiek realių autobiografinių motyvų yra filme?

– Šiek tiek, bet ne viskas. Natūralu, kad į filmą persikėlė kai kurie mano prisiminimai ir jausmai. Tapatybės klausimas filme labai svarbus – kai esi ten, o tau sako, kad esi lietuvis, skamba keistai. Lygiai taip pat keistai skamba čia, kai tau sako – esi amerikietis. Nes nesijauti nei vienu, nei kitu.

Visai neseniai patį nustebino suvokimas: Amerika manęs netraukia, galėčiau pasilikti Lietuvoje visam laikui. Kai būnu čia, pasiilgstu Niujorko, draugų, šeimos, netgi didmiesčio, bet visai gerai jaučiuosi čia.

Gimiau Amerikoje, galiu lengvai pasislėpti, niekas nė nepagalvos, kad esu ne amerikietis, bet vis tiek jaučiu: nuo savo lietuvybės niekur nepabėgsiu.

– Savo filmą pavadinai „Gimtinė“. Angliškasis jo pavadinimas „Motherland“ turi dar daugiau niuansų. Kiek filme svarbūs mamos ir sūnaus santykiai?

– Angliškasis filmo pavadinimas „Motherland“ – labai tikslus. Filmo centre – amerikiečio berniuko ir jo mamos lietuvės santykiai. Angliškasis pavadinimas tai iškart atskleidžia gana tiksliai. Daug kankinomės, versdami jį į lietuvių kalbą. Man atrodo, esminė mintis ir santykis su gimtine, savuoju identitetu jame liko. 

– Patriotizmas nėra pati populiariausia šio laikmečio tema. Kaip kilo mintis apie tai kalbėti?

– Niekada neturėjau minties kurti filmą apie patriotizmą. Galbūt lietuviškas pavadinimas ir kelia tokias mintis, bet tai nėra filmo tema. Filme labiausiai norėjome sukurti autentišką atmosferą, stengėmės laikytis savo krypties – nekūrėme nei kažko ypatingai gražaus, nei ypatingai bjauraus. Tiesiog parodėme to meto kasdienybę... Nepaisant to, koks aplink vyksta chaosas, vaikai joje visada sugeba atrasti magijos ir grožio.

– „Gimtinė“ – taip pat ir paskutinis talentingo kino operatoriaus, Nacionalinės premijos laureato  Audriaus Kemežio darbas. Kokių spalvų Audrius pridėjo tavo filmui?

– Audrius turėjo nepaprastą sugebėjimą stebuklingai pagauti kadrus. Vaikus dažnai filmuodavome be repeticijų, Audrius sėdėdavo, stebėdavo juos su įjungta kamera. Jo pagauti kadrai tokie natūralūs, tokioje ypatingoje šviesoje... Džiaugiuosi, kad galėjau su Audriumi dirbti, buvo nepaprastai įdomu stebėti, kaip jis mato kiną ir pasaulį. Buvo puikus žmogus, jis mokėjo prajuokinti ir pataisyti nuotaiką net ir sunkiausiais momentais.