Dieną, kai stačiatikių pasaulis ramiai susėdęs prie šeimyninio stalo švenčia Velykas, vienas Gruzijos kaimelis šią dieną mini skendėdamas dulkių debesyje, sukeltame besigrumiančių vyrų.

Didžiausias metų įvykis

Šuchučio kaimas yra niekuo neišsiskirianti vietovė Vakarų Gruzijoje, neturtingame, tačiau kultūros palikimu garsiame regione.

Jį garsina du dalykai: per kaimelį besidriekiantis magistralinis kelias ir viena diena per metus, kai šis kelias būna užblokuotas. Kartą per metus, Didįjį sekmadienį, šiuo keliu eismas sustoja dėl tūkstantmetės tradicijos – lelo varžytuvių.

Žaidimas lelo (liet. – mesk, bandyk) neturi teisėjo dėl labai paprastos priežasties – čia nėra jokių taisyklių, laiko limito, dalyvių skaičiaus ribojimo.

Ritualinio žaidimo laukas – Šuchučio kaimo centrinė dalis tarp dviejų upelių. Didįjį sekmadienį viršutinio ir žemutinio kaimelio vyrai grumiasi dėl 16 kg sveriančio kamuolio, gruziniškai vadinamo burti.

Regbio ištakos

Žaidimo tikslas – garbingai iš odos pasiūtą sunkų kamuolį nunešti į savo kaimelio pusę.

Kamuolį miniai šventikas išmeta tiksliai išmatuotame centre tarp dviejų upelių. Tai maždaug 150 m ruožas, per kurį eina ir magistralė, kuri kelioms valandoms virsta lelo mūšio lauku. Kovojančios minios nesustabdo niekas – nei namų tvoros, nei daržai ar kelio ženklai.

Pergalė reiškia garbę laimėjusiai kaimelio daliai, o kamuolys, iškilmingai perneštas būrio laimėtojų per kaimą, padedamas ant paskutinio mirusio žaidėjo kapo.

Kada pradėtas žaisti lelo, tiksliai nežino niekas. Yra įvairiausių versijų, tačiau daugybė pagoniškų šio žaidimo ritualų neleidžia abejoti, kad jis buvo žaidžiamas dar iki krikščionybės Gruzijoje. Manoma, kad lelo – šiandien visame pasaulyje populiaraus regbio ištakos.

16 kg garbės

Ankstyvą pirmosios Velykų dienos rytą atvykus į Šuchučio kaimą tarsi prieš artėjančią audrą tvyro ramybė – abiejų kaimelio dalių vyrai savo stovyklose aptarinėja artėjančio mūšio strategiją ar leidžia paskutinį ramų dienos laiką su šeima.

Tyla greitai išsklaidoma, nes prasideda iškilminga odinio kamuolio kimšimo ceremonija. Burti kamuolys siuvamas lelo išvakarėse. Ši garbė patikėta vienai kaimelio šeimai, kurios amatas – batsiuvystė. Šventės rytą tuščias kamuolys vyno tostais sutinkamas batsiuvio kieme ir prasideda iki pietų trunkanti kamuolio garbinimo ir kimšimo žemėmis, smėliu ir vynu ceremonija.

Susirinkę kaimynai, šventikai, sakydami tostus, geria vyną iš dar tuščio kamuolio, naudodami jį kaip indą. Visi esantieji kieme privalo atsigerti iš lelo kamuolio ir palinkėti žaidėjams pergalės, o kamuoliui – stiprybės.

Žėrė komplimentus Lietuvai

Iškilmių centre – šventikas Saba. Buvęs graikų-romėnų imtynininkas pats tris dešimtmečius grūmėsi dėl lelo garbės. Popas džiaugiasi, kad jau 13 metų jam patikėta ypač garbinga misija – šventinti kamuolį ir išmesti jį žaidėjams.

Sužinojęs, kad esu iš Lietuvos, Saba žeria komplimentus mūsų šaliai. Anot šventiko, jis daug kartų grūmęsis su lietuviais imtynių ringe ir juokais net siūlęs jiems atvykti ir pasigalynėti lelo ringe.

Vienas iš senbuvių žaidėjų, taksi vairuotojas Robinzonas Kobalava, pakėlęs vyno dubenėlį, ragina išgerti už lelo tradiciją. „Mūsų kaimelis niekuo neišsiskiriantis. Mašinos pro jį pralekia dideliu greičiu. Tačiau šiandien mes esame Gruzijos centras. Mūsų protėvių tradicija kautis dėl lelo garbės vis dar gyva ir mes turime gerbti šį paveldą“, – kalba vyras.

Po poros valandų tostų, anekdotų ir linksmų pažinčių kamuolio kimšimo ritualas, kaip ir šalia stovintis penkiasdešimties litrų vyno grafinas, eina į pabaigą.

Iškilminga eitynės

Popas Saba, išgirdęs minioje gandą, kad šiandien lelo stebės ir Gruzijos premjeras Bidzina Ivanišvilis, kelia vyno dubenėlį ir ragina visus pamiršti politiką, palikti diskusijas už kaimo ribų ir visą dėmesį skirti Velykų šventimui ir kovai už garbingą lelo tradiciją.

Prikimšus kamuolį, jis dar kartą pasveriamas. Senovinės svarstyklės rodo beveik 18 kg, tačiau R.Kobalava nuramina: „Vynui išgaravus, bus lygiai šešiolika.“

Dalyvių ir stebėtojų minia nuo batsiuvio namo patraukia magistraliniu keliu iki cerkvės, kur bus šventinamas kamuolys. Jį neša popas Saba, tačiau visiems leidžia pabandyti, ką reiškia pagauti tokį kamuolį.

Pagavusiuosius lydi plojimai, nugriuvusius ar paleidusius iš rankų kamuolį – juokas. Vairuotojai, įstrigę kelyje, nepyksta – jiems Saba taip pat leidžia išbandyti kamuolio svorį. Šurmuliuojanti minia pasiekia cerkvę – čia kamuolys šventinamas ir paliekamas poros valandų poilsiui.

Gamišvit ar vtamašob

Aukštutinio Šuchučio kaimo gyventojas Georgijus, aiškindamas lelo istoriją ir tradicijas, pakviečia į šalia cerkvės esantį savo kiemą, žadėdamas papasakoti detaliau.

Prisėdus pavėsyje, dengiamas gruziniškas stalas, atnešami vyno grafinai. Anot Georgijaus, prieš žaidimą vynas – būtinas. Keliami tostai už žaidėjų sėkmę, sveikatą, protėvių tradicijos tąsą.

35 metų Georgijus žaidime dalyvauja nuo paauglystės ir tikina nebijąs grumtis. Mus primygtinai prašo išmokti gruzinišką frazę „gamišvit ar vtamašob“ (paleiskite mane, aš nežaidžiu). Anot jo, jei būsiu įtrauktas į žaidimo epicentrą, šie žodžiai – vienintelis mano išsigelbėjimas.

Kamuolio palydėjimas šūviais

Žemutinio ir aukštutinio kaimelio vyrai mūšio lauke pradeda būriuotis jau anksčiau. Visi draugiškai šnekučiuojasi, prisimena buvusius žaidimus.

Anot R.Kobalavos, kaimo vyrai kovoja ir pykstasi tik lelo grumtynėse. Ir pabrėžia labai griežtą garbės taisyklę – muštis nepriimtina. Jei įsiaudrinę žaidėjai pradeda konfliktuoti, jie greitai išskiriami ir nuraminami.

Kiekvienais metais rungtynės prasideda lygiai 17 val. Žaidimo trukmė nėra apibrėžta. Ji svyruoja nuo dviejų iki aštuonių valandų.

Netrukus pasigirsta ovacijos ir riksmai, pasirodo šventikas Saba su burti, lydimas kelių vyrų ir medžiokliniu šautuvu ginkluoto vedlio. Šautuvo šūviais skelbiama žaidimo pradžia. Burti išmetamas miniai.

Žūtbūtinė kova

Kelių šimtų žmonių būrys užverda – jo centre burti. Žaidėjai tarsi viesulas sukasi nenuspėjamomis kryptimis, griaudami viską savo kelyje.

Lelo – vyriškas žaidimas, bet jame dalyvauja ir moterys. Jos nekovoja dėl kamuolio, tačiau stengiasi padėti savo komandai: žnaibo konkurentus, stengiasi užkalbinti ir atitraukti priešingos kaimelio dalies vyrų dėmesį.

Vieni vyrai negailestingai grumiasi dėl kamuolio, kiti stebi, kad priešininkų komanda neišneštų kamuolio paslapčiomis.

Vienas žaidėjas, apsirengęs marškinėliais su užrašu „Sočio žiemos Olimpiada 2014, Rusija“, susilaukia daug pašaipų. Tačiau jis greit atšauna: „Šiais marškinėliais apsirengiau tam, kad juos suplėšytų“. Vyrų drabužiai draskomi, batai skraido virš minios. Dulkių kamuolys pora valandų juda tai vieno upelio, tai kito link.

Jei kusris vyras nukrenta ant žemės, šalia esantys vyrai iškelia rankas, taip duodami ženklą, kad žaidimas būtų kiek sulėtintas. Stebint iš šalies, žaidimo ritmas niekuomet nesustoja, o sužeistieji išnešami į saugų užribį.

Garbė ir po mirties

Po dviejų valandų Lelo Burti pernešamas per žemutinio kaimelį skiriantį upelį. Minia dar ilgai nenustoja grumtis, tačiau jau girdimi džiaugsmingi sveikinimai.

Kamuolys nunešamas į savo gaminimo vietą – batsiuvio namo balkoną ir išdidžiai parodomas miniai. Žemutinė kaimelio dalis lelo titulą buvo pelniusi tik prieš ketverius metus, todėl šiandien čia itin didelė šventė.

Jaunieji žaidėjai išdidžiai neša kamuolį per kaimelio gatves, kapinių link. Skanduojami šūkiai: „Tegyvuoja žemutinis Šuchutis!“, „Tegyvuoja lelo!“ Pasiekus kapines, kamuolys padedamas ant 2008 m. mirusio žaidėjo kapo. Skamba tostai ir keli šimtai litrų vyno pradeda garuoti minioje.

Lelo žaidimą stebėjęs Gruzijos premjeras B.Ivanišvilis, keldamas ragą su vynu, sveikina žaidėjus: „Noriu pakelti tostą už jūsų pergalę. Laimėjo žemutinė kaimelio dalis, laimėjo visa Gruzija. Su tokia dvasia ir energija, kurią jūs parodėte šiandien, mes turime kurti šalį.“

Ant kapaviečių matyti daug senesnių kamuolių – kai kurie dar visai neseniai padėti ir aplaistyti vynu, kiti jau baigia sutrūnyti, tačiau garbingai guli ant kapo.

Yra posakis: geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti. Neįmanoma suprasti lelo, kol jo nepamatai savo akimis.

Vienais metais nežaidė

Lelo istorijoje buvo tik vienas kartas, kai kaimelio vyrai dėl kamuolio nesigrūmė, neaidėjo juokas ir linksmi šūksniai. 1989 m. po kruvinosios balandžio 9-osios įvykių Tbilisyje lelo nebuvo žaidžiamas.

Popas Saba išmetė kamuoli susirinkusiai miniai, taciau jo niekas nepalietė.

Kamuolys buvo nugabentas į cerkvę Tbilisyje ir paskirtas tiems, kurie žuvo prie Gruzijos parlamento.