– Gal galėtumėte dar keletą žodžių tarti apie naująją sveikatos laidą...

– Tikiuosi, komanda nesupyks, jei pavadinsiu save ne tik laidos vedėju, bet iš dalies ir kūrėju. Prieš rinkdamiesi temas, mes visada daug diskutuojame apie jų aktualumą. Vėliau, dirbant su įrašais, paredaguoju juos iš medicininės pusės.

„Sveikatos sezono“ laida susideda iš trijų temų, kuriomis kalba trys ar daugiau savo srities specialistų. Prieš kiekvieną naują temą padarau trumpą įvadą ir ją pristatau.

Kaip vedėjas? Taip, aš debiutuoju. Su žurnalistais yra tekę ne sykį kalbėtis savo profesinės srities klausimais. Pernai gruodį dalvavau LRT „Stiliaus“ laidoje, todėl, kai projekto redaktorė man papasakojo apie šį projektą ir paklausė, ar nenorėčiau būti jo vedėju, ilgai nesvarsčiau: supratau, kad taip man duodamas tam tikras pasitikėjimo kreditas. Prisipažinsiu, pirmos laidos nebuvo lengvos. Viena, kai tave kalbina kiti ir kalbi savo profesijos ribose, o visai kas kita – kai pats turi laikyti temą ir įtraukti į ją žiūrovus.

– Gerai, kad panaudojote šį žodžių žaismą – laikyti ir įtraukti, nes kitas mano klausimas būtent apie tai – apie netipišką medikui išvaizdą laidoje, o gal ir gyvenime? Auskarai ir skiauterė viršugalvyje – jūsų tapatybės dalis ar tik laidos reklaminis triukas?

– Auskarų neišsisegu net nakčiai (juokiasi). Jie atsirado beveik prieš dešimt metų. Kalbant su humoru, moteris ištinka menopauzė, o vyrus – andropauzė maždaug 45–55 gyvenimo metais. Nors, tiesą sakant, kai juos įsivėriau, šitiems organizmo pokyčiams dar buvo ankstoka.

Tikslesnis atsakymas būtų, kad man visada norėjosi išeiti šiek tiek už formato ribų. Atrodytų, kad gydytojui nederėtų segėti auskarų, ypač vyrui, tačiau, kaip matote, aš juos segiu. Nevadinsiu to kokiu nors protestu – veikiau tai mano noras būti kažkokiam. Negana to, auskarai man padeda sukurti ne tokią oficialią aplinką ir psichiatro kabinete.

Esu gydytojas, kuris niekada nedėvi balto chalato ir neina į darbą su švarku ir kaklaraiščiu. Dažnai atrodau panašiai kaip žmogus, kuris pas mane ateina ieškoti pagalbos. Skiriasi tik stalo pusės. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad darbdaviai iš manęs nereikalauja dėvėti įprastos mediko aprangos, nes tikrai žinau, kad yra nemažai žmonių, kuriems būdingas balto chalato sindromas – jiems, pamačius baltą gydytojo chalatą, ima tankiau plakti širdis, šoktelėja kraujospūdis.

E. Ali, J. Stacevičiaus, T. Kaunecko, J. Urbučio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar eiti pas psichiatrą, psichoterapeutą šiais laikais vis dar stigma?

– Iš pradžių šiek tiek nukrypsiu nuo klausimo. Mano praktika siekia dešimt metų. Dauguma žmonių, kurie ateina pas mane, jaučia somatinių kūno simptomų – skrandžio skausmų ar širdies permušimų. Visi jie dažniausiai jau būna atlikę visus įmanomus skrandžio ir širdies tyrimus, kurių rezultatai nerodo jokių ligų. Tuomet specialistai siunčia juos pas mane.

Ar šių dienų žmogui lengva ateiti pas psichiatrą? Įvairiai. Turbūt tai priklauso ne nuo laikmečio, bet nuo paties žmogaus. Per pirmą susitikimą visada pasakau, kad kalbėtų ir atvirautų tik tiek, kiek norisi. Antrą kartą atėjęs žmogus jau atsiveria daugiau...

Ne visada žmonės linkę rūpintis savo sveikata tiek, kiek derėtų. Tačiau juk tam ir skirtas „Sveikatos sezonas“ – kad pamėgintume ką nors visuomenės sąmonėje pakeisti.

– Kaip pats pasirinkote tokią sunkią profesiją? Gal priežastys vaikystėje?

– Beveik atspėjote. Apie mediciną ėmiau galvoti aštuntoje klasėje, o sprendimą tapti mediku priėmiau dėl vieno man nutikusio įvykio. Prieš penktą klasę susilaužiau abu kairės rankos dilbio kaulus. Gydytojams mano problemą pavyko išspręsti tik iš trečio karto. Po pirmų dviejų situacija vis blogėjo. Taigi, man teko vykti į Vilnių (pats esu kilęs iš Tauragės) ir stebėti, kokį stebuklą gali padaryti savo amato profesionalas – vaikų traumatologas. Tačiau traumatologu netapau. Kodėl? Nes nenorėjau eiti su mase. Ne paslaptis, kad didelė dalis pirmakurisų vaikinų, būsimų medikų, nori operuoti – būti arba chirurgais, arba ginekologais, na, dar traumatologais, o aš pasirinkau psichiatriją, nes nenorėjau būti toks, kaip visi. Žavėjo ir faktas, kad psichiatrijoje egzistuoja daug neatrastų dalykų, o skiriant gydymą daug informacijos slypi ne kraujo ar kituose tyrimuose, bet tarp eilučių.

– Ką turite omenyje sakydamas „tarp eilučių“?

– Kai pas mane ateina žmogus su savo problemomis ir ima pasakoti, klausaisi ne vien tik sakomo teksto, bet ir stebi jo nuotaiką, intonacijas,  kūno kalbą. Tarkim, esant tam tikrų sutrikimų žmogus gali pasakoti baisius dalykus su šypsena, o tai, sutikite, neadekvatu. Todėl diagnozę psichiatras lipdo kaip dėlionę – iš atskirų detalių. Dažnai kreipiasi pagalbos ir į psichologus, kurie turi įvairias testų skales, pagal kurias paprasčiau įvertinti žmogaus nerimo, depresijos lygį.

– Laida „Sveikatos sezonas“ šeštadieniais per LRT rodoma gana anksti – 8.30 val. Ar pats jau būnate pabudęs, o gal savaitgaliais leidžiate sau ilgiau pasivartyti lovoje?

– Keletą dienų per savaitę dirbu Panevėžyje, tad man nuo durų sostinėje iki durų darbe tenka važiuoti net 150 km. Todėl vėliausiai keliuosi 6 val., o neretai ir anksčiau.

Savaitgaliais? Neslėpsiu, nuo mokyklos laikų esu pelėda. Mėgstu pamiegoti. Jei reikėtų skristi lėktuvu pirmą ar antrą valandą nakties, aš turbūt geriau iš viso neičiau miegoti (juokiasi).

E. Ali, J. Stacevičiaus, T. Kaunecko, J. Urbučio asmeninio archyvo nuotr.

– Esate psichikos sveikatos žinovas. Kada turėtume eiti miegoti ir kada keltis, kad jaustumėmės gerai?

– Matote, kiekvieno žmogaus organizmas yra kitoks, todėl kiekvienam reikia skirtingos miego trukmės. Sakyčiau, daugiausia žmonių standartiškai eina miegoti nuo 21 iki 23 valandos. 7–8 valandų miego suaugusiam žmogui tikrai turėtų užtekti. Rekomenduotina, kad ėjimo miegoti ir kėlimosi laikas būtų panašus. Pažįstu žmonių, kurie šiuo klausimu yra labai disciplinuoti ir net savaitgaliais, kad neišsimuštų iš ritmo, keliasi taip, kaip darbo dieną.

– „Sveikatos sezonas“ startavo rudenį – taigi, nelabai sveikatai palankiu metu, kai prasideda visos su šaltuoju sezonu susijusios blogybės: peršalimai, slogos, kosuliai, temperatūros. Kokios prevencijos prieš šiuos baubus imatės pats?

– Mėgstu gryną orą. Darbo kabinete visada laikau truputį pravertą langą. Vėdinimas tikrai sumažina riziką susirgti kvėpavimo takų ligomis.

Vitaminų? Ne, nevartoju. Prisimenu vieno savo dėstytojo žodžius, kad mūsų organizmas vitaminus labiau įpratęs gauti valgant vaisius, daržoves, kitaip sakant, visavertiškai maitinantis. To ir stengiuosi laikytis.

Sportuoti? Oi, čia man tikrai būtų kur pasitempti, nors... Netoli Lietuvos ir Latvijos sienos, Biržų rajone, turiu sodybą, kurioje tikrai nevengiu fizinio darbo. Jis stiprina kūną, gerina savijautą, organizmo imunitetą, o svarbiausia – labai gerai prapučia galvą nuo pašalinių minčių ir padeda atsikratyti streso. Aktyvus buvimas gamtoje padeda atsipalaiduoti ir leidžia pradėti savaitę su naujomis jėgomis.

Beje, būdamas sodyboje labai mėgstu meistrauti. Jos palėpę dar per karantiną pats savo rankomis paverčiau dviem papildomais kambariais. Turiu pasilikęs ir keletą senų baldų, rastų sodyboje. Laukia įdomus darbas: bandysiu juos restauruoti.

Na, o kadangi sklypo plotas apie 70 a, tai pjaunant žolę tenka padirbėti daugiau nei tris valandas!

E. Ali, J. Stacevičiaus, T. Kaunecko, J. Urbučio asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų darbo specifika atsipalaidavimo smegenims tikrai neprideda. Kaip nepersiimate žmonių problemomis?

– Bandau dirbti su žmogumi taip, kad, jį išleidęs, tarsi uždaryčiau jo failą ir su kitu atėjusiu pacientu keliaučiau toliau.

Įsivaizduokite, jei pas psichiatrą per dieną apsilanko dešimt žmonių ir su pirmais šešiais jis visais „užsikrauna“, tai kas tuomet lieka kitiems keturiems? Nieko. Todėl stengiuosi normuoti savo krūvius. Pavasarį pajutau, kad esu ant perdegimo ribos, todėl šiek tiek susimažinau darbų.

Nemeluosiu: tam tikrais atvejais ir po darbo lieka prisiminimų. Laimei, mano žmona – irgi medikė, todėl, neatskleisdamas asmeninių žmogaus duomenų, bandau nusiimti tam tikras įtampas ir pasidalyti savo potyriais su ja. Kartais tokie pokalbiai palengvina naštą.

Esu gydytojas, kuris niekada nedėvi balto chalato ir neina į darbą su švarku ir kaklaraiščiu. Dažnai atrodau panašiai kaip žmogus, kuris pas mane ateina ieškoti pagalbos.

– Tikiu, kad ruošiantis laidoms jūs ir pats sužinote daug naujų dalykų. Gal buvo koks faktas, kuris nustebino?

– Na, naujienos galbūt buvo iš tų sričių, kur aš nedirbu. Štai intervencinės radiologijos specialisto medicinos mokslų daktaro Andriaus Pranculio pavardę žino ne tik visas medicinos pasaulis, bet ir ligoniai, keliaujantys pas jį į Panevėžį iš visos Lietuvos. Pasitikėjimas šio mediko žiniomis neatsitiktinis. Jis laikomas geriausiu specialistu, kuris, operuodamas kraujagysles, daro įvairius stebuklus.

Kita vertus, laidose iš kolegų tenka išgirsti ir liūdnesnių dalykų – kad ne visada žmonės linkę rūpintis savo sveikata tiek, kiek derėtų. Tačiau juk tam ir skirtas „Sveikatos sezonas“ – kad pamėgintume ką nors visuomenės sąmonėje pakeisti.

– Ne vienas žmogus, tai išgirdęs, pasakytų: „Mes tai už, bet kaip patekti pas gydytojus specialistus?! Ar žinote, kokios pas juos eilės ir kiek nervų sugadini, kol užsiregistruoji…“

– Norėčiau į jūsų repliką atsakyti su humoru. Šiuo atveju man, visų pirma, reikėtų šiek tiek sutvirtėti rengiant esamą laidą ir tik tada suburti komandą iš žurnalistų, dirbančių su politikais. Kurtume atskirą laidą, kuri vadintųsi „Sveikatos sezonas politikų akimis“ (kikena). Ir man pačiam, kaip pacientui, teko kreiptis į kitų sričių medikus, tad visą šią situaciją aš puikiai žinau. Deja, tai jau kitokios laidos tema.

– Neseniai anyta atšventė 80-ies metų jubiliejų ir pasidalijo, kad jos geros sveikatos paslaptis – mankšta, sveikas maistas ir gyvenimas be streso. Sutinkate?

– Dėl visų trijų punktų sutinku, tik mankštą nebūtinai reikia suprasti taip, kaip ją supranta kai kurie mano bičiuliai. Dalis jų mankštinasi kaip pusiau profesionalūs sportininkai. Aš sakau, kad kitiems gali pakakti ir reguliaraus pasivaikščiojimo – kasdien po 45 minutes. Tiesa, tas pasivaikščiojimas turėtų būti ne ramus, bet šiek tiek intensyvesnis – tokiu tempu, kad eidamas galėtum dar ir kalbėtis nedusdamas.

Kodėl paminėjau vaikščiojimą? Darau minties šuolį į tą dieną, kai Ukrainoje prasidėjo karas. Ar pamenate, kaip tądien jautėtės? Bent aš – siaubingai. Vakare išėjau pasivaikščioti ir maždaug viduryje  vaikščiojimo pajutau, kad visa ta karo Ukrainoje sukelta įtampa pamažu slūgsta. Ką noriu pasakyti? Kad mankšta ir atsipalaidavimas gali būti sinonimai.

E. Ali, J. Stacevičiaus, T. Kaunecko, J. Urbučio asmeninio archyvo nuotr.

– Apie sveiką gyvenseną viską puikiai žinome, bet prevenciškai nieko nedarome. Arba susirūpiname tik tada, kai ant menčių paguldo liga. Negi žmogaus prigimtis tokia kvaila?

– Deja, deja, taip jau yra, kad visiems būtina pasimokyti iš savo klaidų. Inicijuoti pokyčius, tarkim, pradėti gyventi aktyviau, nėra labai sunku. Kur kas sunkiau juos išlaikyti ilgesnį laiką. Tai priklauso nuo to, kiek žmogus turi disciplinos, valios.

Pavyzdžiui, aš pats pradėjau vaikščioti. Tęsiau pusmetį, bet paskui atėjo vasaros atostogos, karščiai. Mečiau. Per mėnesį įgūdis randasi, bet jam įtvirtinti, sakyčiau, reikia metų. Kadangi per juos smegenys tarsi iš naujo įrašo, kaip atrodė tavo ruduo, žiema, pavasaris ir vasara, kai tu tai darei.

– Šiandien tik ir girdėti: nerimo, panikos priepuoliai, kylantys iš perfekcionizmo, iš darboholiškų lenktynių, iš noro būti geriausiam, sėkmingiausiam, turtingiausiam... Mintimis apie tokius perdegimus viešai dalijasi socialinių tinklų žvaigždės. Ar tarp jūsų klientų – daug nuo šių dienų bėgimo pavargusių žmonių?

– Turite omenyje „-holikus“, bet ne „alko-“? (Juokiasi.) Taip, turiu jų daug. Dauguma auginti, kad būtų tvirti, kieti, sėkmės lydimi. Jei užklumpa sunkumai – niekam jų nerodyti. Vieni šitas savybes paveldi iš tėvų, kiti patys tokie tampa. Nervų sistemoje įtampa kaupiasi, o kai ima lipti per viršų, prasideda, kaip sakote, nerimo, panikos atakos. Gal atrodys keista, bet tai ne pats blogiausias variantas. Kiti pacientai ima jausti somatinius sutrikimus – jiems skauda skrandį arba skundžiasi širdies problemomis. Ieškodami ligų aplanko daugybę specialistų, kol galiausiai patenka pas mane.

Priežastys? Toli ieškoti nereikia. Pradėkime nuo mobiliųjų telefonų, kuriais žmogus visada ir visur yra pasiekiamas. Pridėkime ir elektroninius laiškus, kurių gali gauti net grybaudamas Labanoro girioje. Toliau – socialiniai tinklai; ypač jei juose aktyviai dalyvaujate, jie irgi tampa įtampos šaltiniais. Mano galva, būtent šis informacinis spaudimas verčia žmones didinti savo apsukas ir kartais neatlaikę jie tiesiog sudega. Savo pacientams sakau, kad jei žvakę deginsi iš dviejų galų, ji sudegs dvigubai greičiau.

Išeitis? Pažįstu žmonių, kurie, spręsdami šią problemą, įsigijo mygtukinius telefonus. Jais gali paskambinti, jiems gali paskambinti, galima parašyti, gauti žinutę. Jie nusibrėžė ribas, kad elektroninius laiškus siųs iš darbo vietos ir paštą tikrins darbo metu, o į socialinius tinklus lįs tik nustatytu laiku. Aš pats buvau daręs panašų eksperimentą ir užšaldęs savo feisbuko paskyrą keletui mėnesių. Rezultatas? Tikrai tapau ramesnis. Deja, tai trukdė mano bendrauti su kolegomis (turime sukūrę feisbuko grupę ir kooperuojamės, kai reikia vykti į darbą Panevėžyje). Būtent šis dalykas privertė mane vėl aktyvuoti savo paskyrą.