Jaunosios futbolo trenerės griauna stereotipus apie vyrišką sportą

"Futbolas – nuostabus sportas. Jis suteikia disciplinos, ištvermės, padeda augti kaip asmenybei", – įsitikinusios "FC Hegelmann Akademija" mergaičių trenerės Ugnė Šmitaitė ir Andželika Naumčiuk. Nors futbolas dažniau suprantamas kaip vyriškas žaidimas, merginos siekia sugriauti šį stereotipą.

Futbole – ne naujokės

Jaunosios trenerės šiuo metu aktyviai renka 5–12 metų mergaites į treniruotes. Vis dėlto tėvai dukras labiau linkę vesti į šokius ar kitokius tradiciškai mergaitiškus būrelius.

"Kita vertus, krepšinyje mergaičių netrūksta. Tad Lietuvoje futbolą veikia ne tik lyčių stereotipai. Mūsų šalyje apskritai mažai domimasi šiuo populiariausiu pasaulyje sportu", – pastebi A.Naumčiuk.

Anot jos, merginos futbolą dažniausiai atranda kiek vėliau, paauglystėje. Esama netgi nacionalinės rinktinės žaidėjų, kurios šiuo sportu susidomėjo būdamos penkiolikos.

"5–7 metų vaikams laisvalaikio užsiėmimus dažniausiai parenka tėveliai. Tad, kalbant apie mažas mergaites, mažai tikėtina, kad jos bus vedamos į futbolo treniruotes, – svarsto Andželika. – O paaugę vaikai jau renkasi patys. Pavyzdžiui, aš nusprendžiau, kad žaisiu futbolą, būdama vienuolikos. Laimei, niekas ir neprieštaravo."

Abi trenerės – ne naujokės Lietuvos moterų futbolo padangėje. Tiek A.Naumčiuk, tiek U.Šmitaitė yra žaidusios geriausiose Lietuvos moterų futbolo komandose. Tarp jų – "Kauno Žalgiris", Vilniaus "Žalgiris", Šiaulių "Gintra-Universitetas", Akmenės "Akmenė". Abi sportininkės taip pat priklausė Lietuvos merginų iki septyniolikos ir devyniolikos metų rinktinėms. U.Šmitaitė yra žaidusi ir nacionalinėje moterų futbolo rinktinėje. 2017 m. mergina laimėjo geriausios šalies futbolininkės titulą. Iš Šilalės kilusi U.Šmitaitė futbolu susidomėjo dar vaikystėje – būdama dešimties.

Laimio Steponavičiaus nuotr.

"Kieme žaisdavau tik su berniukais. Turėjau geriausią draugą, kuris lankė futbolo treniruotes. Vieną dieną jis man pasiūlė treniruotis kartu su juo, – prisimena Ugnė. – Mergaičių komandos mano mieste tuo metu nebuvo. Tad iš pradžių mes, dvi mergaitės, treniruodavomės su berniukais. Vėliau likau viena. Penkiolikos  pradėjau žaisti Tauragės komandoje, taip pat buvau pastebėta ir pakviesta į merginų iki septyniolikos metų rinktinę. Vėliau rinktinės ir komandos vis keitėsi. Su Andželika susipažinome Akmenėje. O šiuo metu abi žaidžiame Vilniaus komandoje. Taip pat užsiimame ir salės futbolu."

Vaikystėje lankiau nemažai būrelių. Tad vėliau teko kai kurių jų atsisakyti.

Panevėžyje užaugusios A.Naumčiuk istorija panaši. Ji futbolą pradėjo žaisti, kai ją šiuo sportu sudomino vaikystės draugas. "Gimtajame Panevėžyje žaidžiau iki aštuoniolikos. Tuo metu atstovavau jaunių rinktinei ir Šiaulių futbolo klubui "Gintra-Universitetas". Tai komanda, žaidžianti aukščiausioje lygoje. Vėliau buvau pakviesta ir į Akmenės "Akmenę". Taip pat tęsiau karjerą ir Panevėžio klube. Studijuoti iškeliavau į Kauną, kur ketverius metus žaidžiau už "Žaros" komandą. Galiausiai nusprendžiau, kad jau užteks. Tačiau vos išėjusi iš Kauno komandos gavau pakvietimą žaisti už Vilniaus "Žalgirį". Deja, šiuo metu esu patyrusi traumą, tad priversta daryti pertrauką", – pasakoja likimo peripetijas A.Naumčiuk.

Mergaitėms – ne tik šokiai

Futbolas, juolab moterų, Lietuvoje anaiptol nėra populiariausia sporto šaka. Tačiau šio sporto nepopuliarumas neatbaidė jaunųjų sportininkių.

"Vaikystėje lankiau nemažai būrelių. Tad vėliau teko kai kurių jų atsisakyti. Pirmenybę visada teikiau futbolui, dėl to būdavo nemažai pykčių su tėvais, ypač mama, – prisimena U.Šmitaitė. – Žinoma, paauglystėje maištavau – kuo labiau man draudė žaisti, tuo labiau norėjau. Mama baiminosi traumų, nubrozdintų kojų, mėlynių. Tačiau, mano nuomone, tai yra natūralu. Kad ir ką vaikas sportuotų, jis neišvengs traumų ir sumušimų", – pastebėjo ji.

Kolegei pritaria ir A.Naumčiuk. "Be galo laukdavau pamokų pabaigos, kad galėčiau eiti treniruotis. Niekada nesvarsčiau apie tai, ar ši sporto šaka populiari", – juokiasi Andželika. Tad jaunoms futbolininkėms galiausiai gimė idėja pradėti treniruoti ir pačioms. U.Šmitaitė prieš keletą metų savo jėgas jau buvo išbandžiusi eidama merginų jaunių rinktinių trenerio asistentės pareigas. Futbolininkė Sporto universitete baigė treniravimo sistemų studijas, futbolo specialybę. Vėliau įgijo salės futbolo C ir UEFA B licenciją. A.Naumčiuk mintis užsiimti treniravimu kilo žiemą. "Žaisdama salės futbolą, gavau traumą. Tad turėjau laiko daug ką apmąstyti. Supratau, kad norėčiau dirbti su vaikais. Pasiūliau šią idėją Ugnei, mūsų mintys materializavosi – greitai pačios sulaukėme pasiūlymo treniruoti", – pasakoja apie gyvenimo posūkį.

Nauda jaunam žmogui

Lietuvos futbole nėra daug trenerių moterų. Tačiau, pašnekovių nuomone, mergaitėms vis dėlto yra maloniau, kai jas treniruoja tos pačios lyties atstovė.

"Pastebime, kad jaunuolės kiek kitaip prisileidžia moteris, ramiau reaguoja į trenerės pastabas, komentarus", – svarsto futbolininkės.

Tiesa, į pirmąją U.Šmitaitės ir A.Naumčiuk treniruotę teatėjo viena mergaitė. Tad visas laikas buvo skirtas tik jai. Trenerėms buvo malonu, kad užsiėmimas auklėtinei suteikė be galo daug gerų emocijų. "Mergaitė sakė, kad nenori eiti namo. Džiugu ir tai, kad ji jau nemažai žinojo apie futbolą. Jos mama pati užsiima šia sporto šaka, tad savo dukrai nemažai papasakojo", – dalijasi A.Naumčiuk.

Trenerės tikisi greitai sulaukti daugiau auklėtinių. U.Šmitaitė ir A.Naumčiuk siekia paneigti mitą, kad futbolas tinka tik berniukams, o mergaitėms verčiau rinktis šokius. "Nemanau, kad sportą reikėtų skirstyti į vyrišką ir moterišką. Tiek šokdami, tiek žaisdami futbolą ar krepšinį vaikai gauna traumų, nusibrozdina. Tai gyvenimo dalis. Judrus vaikas gali nieko nelankyti, o vis tiek susižeisti", – atkreipia dėmesį A.Naumčiuk.

Anot pašnekovės, futbolas jaunam žmogui suteikia labai daug. "Tai ne tik gera fizinė forma ir disciplina. Taip pat susirandi draugų iš visos Lietuvos, nes daug keliauji. Yra galimybė atstovauti ir šalies rinktinėms. Merginoms netgi, sakyčiau, didesnė, nes konkurencijos mažiau", – svarsto ji.

Laimio Steponavičiaus nuotr.

"Žaisdamas futbolą augi kaip asmenybė – atsiranda komandos pajautimas, gebėjimas komunikuoti. Aikštelėje tu negali vienas varytis kamuolį, yra vienuolika žaidėjų, reikia atlikti perdavimus, susikalbėti kūno kalba. Tai vėliau praverčia ir gyvenime", – tikina U.Šmitaitė.

Treneris turi atiduoti visą save, aukoti savo laiką.

Tiki geresne ateitimi

Trenerės pastebi, kad, nepaisant puikių moterų pasirodymų aikštelėje, futbolas vis dar laikomas vyrų žaidimu. Todėl visame pasaulyje moterys iš futbolo retai išgyvena. Lietuvoje tokių – vienetai.

"Situacija būtų kitokia, jei Lietuvos moterų futbolui būtų skirtas didesnis finansavimas, – įsitikinusi U.Šmitaitė. – Įsivaizduokime, kad mergina lanko treniruotes, žaidžia futbolą iki pilnametystės. Tuomet jai reikia pradėti studijuoti ir užsidirbti studijoms pinigų. Ji nebeturi laiko treniruotėms ir rungtynėms – juk už jas niekas nemoka. Vienintelė išeitis – dirbti keliose srityse. Taip ir darau, nes nebeįsivaizduoju, kokioje kitoje srityje galėčiau save atrasti", – paaikškina U.Šmitaitė.

Pasak jos, kai kurios futbolininkės dirba puse etato, kad spėtų važinėti į treniruotes, tačiau toks sprendimas tenkina ne kiekvieną. Galiausiai merginoms tampa vis sunkiau išsilaikyti profesionalioje lygoje, nes jos tiesiog neturi laiko treniruotis. O treneriai spaudžia atiduoti save 100 proc.

Vis dėlto, pastebi pašnekovės, padėtis mūsų šalyje krypsta į gera. "Mano nuomone, kasmet moterų futbolas vis labiau pastebimas. Pavyzdžiui, šiais metais nacionalinė moterų rinktinė pirmą kartą dalyvauja Europos atrankinėse rungtynėse, kuriose pakeistas formatas. Dabar žaidžiama ne tik namuose, bet ir išvykoje. Tad susilyginame su vyrų futbolu, – džiaugiasi U.Šmitaitė. – Be to, jau kelinti metai vyksta tokie judėjimai kaip "Lady Golas". Tai tarpmokyklinės merginų salės futbolo žaidynės. Jose gali dalyvauti ir neprofesionalės. Vyksta ir lyčių pagrindu mišrus "Golas". Šių žaidynių metu reikalaujama, kad aikštelėje žaistų bent dvi merginos."

A.Naumčiuk pastebi ir tai, kad kinta požiūris į jaunąsias futbolininkes: "Kai prieš dešimtmetį atstovaudavome jaunių rinktinėms, treniruočių stovyklos būdavo labai kuklios. Tačiau dabar merginos apgyvendinamos geruose viešbučiuose, joms skiriami kineziterapeutai, gydytojai."

Rezultatai šiame sporte didele dalimi priklauso nuo trenerio ir jo atsidavimo. "Treneris turi atiduoti visą save, aukoti savo laiką. Kitaip koks tikslas išvis treniruoti komandą?" – retoriškai klausia U.Šmitaitė. Tad jaunosios trenerės pasiryžusios  atsiduoti pirmuosius žingsnius į futbolą žengiančioms mergaitėms. "Lietuvoje daugybė mergaičių, kurių talentą tereikia atrasti. Mūsų treniruotės galėtų tapti puikia pradžia", – įsitikinusi U.Šmitaitė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Neturi kuo girtis. Užsienį seniai moterys žaidžia. Dabar tik Lietuva atsibudo nenuostabu kad pavyzdį paėmė iš užsienio. Jug Lietuva nieko nesugalvoja tai slenka iš paskos.

Jonas

Jonas portretas
Tiesiog saunuoles,sveikintina

Anonimas

Anonimas portretas
Vyrai Lietuvoj nemoka zaist fules, o dar ir moterys treniruot pradeda :DDD
VISI KOMENTARAI 5

Galerijos

Daugiau straipsnių