Iki tarptautinio verslo plano „Pasaulio pabaiga pagal majų kalendorių“ liko pusmetis. Plačiai po pasaulį paplitusi pranašystė, grindžiama Mezoamerikos ilgojo skaičiavimo kalendoriaus pabaiga, neva turėtų išsipildyti 2012 m. gruodžio 21 d. Kaip paskutinį gyvenimo pusmetį praleistų žinomi žmonės, jei tokia prognozė būtų tikra?

J.Liesis rengtų čempionatus

Dainininkas, buvusios grupės „B‘avarija“ narys Juozas Liesis tikino, kad tai niekaip nepaveiktų jo gyvenimo.

„Nuoširdžiai gyvenčiau, kaip gyvenau. Kvėpuočiau, bėgiočiau, sportuočiau. Mes užmiegame ir nežinome, ar pabusime, todėl sau esu pasakęs gyventi taip, kaip gyvenu, – teigė Juozas. – Skambinčiau draugams, kurių pasiilgčiau, bendraučiau su vaikais, kurių neįmanoma nepasiilgti, eičiau į kiną, sutikčiau moterų, vyrų. Svarbiausia, žinoma, kad tokiu metu būtų greta vaikai, o iki jų – vos dešimt minučių kelio.“

Humoro jausmo nestokojantis vyras neslėpė, kad ir artėjant pasaulio pabaigai pokštautų: nuvažiuotų į Venesuelą pamojuoti Lietuvos trispalve, paskambintų Vladimirui Romanovui ir pasakytų, kad būtinai pakviestų Šarūną Jasikevičių ir Kęstutį Kemzūrą būti Kauno „Žalgirio“ treneriais.

„Liko tik 6 mėnesiai... Net 6 mėnesiai! Surengti Europos, pasaulio čempionatą reikia tik mėnesio. Gali įvykti bent po du tokius čempionatus, o žaidėjai, treneriai ir gerbėjai dar pailsėtų! – juokavo J.Liesis. – Tuo ir užsiimčiau. Lietuva net futbolo čempionatuose galėtų dalyvauti šeimininkės arba idėjos autorės teisėmis. Kas organizuoja, tas ir laimi. Lietuva dalyvautų pasaulio ir Europos krepšinio, futbolo, regbio, golfo, akmenslydžio ir net beisbolo čempionatuose. Netiki? Tik sulauk pasaulio pabaigos. Vien dėl to verta gyventi.“

Paskutiniai žmonijos gyvenimo mėnesiai nekeistų ir dainininko bei prodiuserio Jurgio Didžiulio gyvenimo.

„Aš visada stengiuosi gyventi pagal savo galimybes ir taip, tarsi kiekviena diena būtų paskutinė, – teigė J.Didžiulis. – Negyvenu ateitimi, tad didelio skirtumo pasaulio pabaiga man neturėtų. Jei žmonės gyventų ne ateitimi, o dabartimi, pasaulyje būtų mažiau problemų ir blogybių. Svarbiausia, kad tą pusmetį pragyvenčiau su šeima. O kur – Kolumbijoje ar Lietuvoje – nesvarbu.“

E.Krungolcas – pesimistas

„Keblus klausimas, – prisipažino Lietuvos penkiakovininkas, 2008 m. Pekino vasaros olimpinių žaidynių sidabro medalininkas, daugkartinis Pasaulio ir Europos čempionas Edvinas Krungolcas. – Žmogus – tokia būtybė, kuri tiki išgyventi bet kokiomis aplinkybėmis.“

Pabandęs fantazuoti, jeigu tai būtų realybė ir liktų gyventi pusmetis, Edvinas pradėtų tam rengtis panašiai, kaip artėjant branduoliniam karui.

„Turbūt ieškočiau slėptuvės, kaupčiau maisto atsargas. Malonumų neliktų, – prisipažino E.Krungolcas. – Galima fantazuoti, kad norėčiau išbandyti tai, ko nebandęs, išmėginti visas narkotikų rūšis, kažkur išvažiuoti. Tačiau iš tiesų taip nebūtų.“

Sportininkas pesimistiškai prognozuoja, kad, artėjant kataklizmui, išryškėtų tamsieji žmonių bruožai, emocijos, prasidėtų chaosas.

„Paskutinius mėnesius praleisčiau su šeima ir artimiausiais draugais, – svarstė Pasaulio ir Europos čempionas. – Jei būtų galimybė, surengtume gurmanišką paskutinę vakarienę. Mielai paskanaučiau kokių triufelių ar egzotiško patiekalo.“

D.Ibelhauptaitė: gyvenk, neskubėk

„Mirė mano tėvas, mama, broliai. Kai suvoki, kad esi likęs paskutinis šioje eilėje, tie majų kalendoriai...“, – mostelėjusi ranka liūdnai nusijuokė prieš savaitę mamą palaidojusi garsi Lietuvos ir Didžiosios Britanijos teatro režisierė Dalia Ibelhauptaitė.

Likus pusmečiui iki žmonijos pabaigos, menininkė nieko nekeistų. Reikia gyventi taip, kad niekada nesigailėtum ir nereikėtų bėgioti gatvėmis taisant savo klaidas. Besijuokianti iš spekuliantų pranašystėmis ir neabejojanti, kad tai – tik verslas, D.Ibelhauptaitė prisiminė paskutines 1999 m. dienas, kai artėjo 2000 m. „pasaulio pabaiga“.

„Tuomet gyvenome Los Andžele. Pamenu, kokia psichozė buvo kilusi, – juokėsi Dalia iš kalbų, kad neveiks kompiuteriai, iššaus atominės bombos. – Net mūsų pažįstami, protingi žmonės ieškojo bunkerių ir važiavo iš Los Andželo.“

Žmonės pirko konservus, makaronus, buities prekes. Režisierė pamena, kad taip darė net Holivudo žvaigždės.

„Nejaugi tie trys kilogramai ar trys mėnesiai ką nors pakeistų? – juokėsi D.Ibelhauptaitė, mananti, kad artėjant pasaulio pabaigai Žemėje turbūt būtų daug chaoso, isterijos, pasireikštų daugelio egoizmas bei savanaudiškumas. – Aš nieko specialiai nedaryčiau, nes tikiu, kad dabar gyvenu viename gyvenime, po to gyvensiu kitame. Turiu tik vieną svajonę: įgyvendinus vieną didelį projektą senatvėje gyventi ten, kur šilta, daug smėlio ir vandens, ir sėdint po palme rašyti knygas.“

I.Stasiulevičiūtė niekada nelaukia

Televizijos laidos vedėja, dainininkė Ieva Stasiulevičiūtė nemėgsta svarstymų temomis „kas būtų, jeigu būtų“.

„Šiandien esu laiminga, tad ir mirdama tokia būčiau“, – šyptelėjo Ieva, kalbėdama apie paskutinį gyvenimo pusmetį.

Ieva stengiasi gerti gyvenimą dideliais gurkšniais, o ne kažko laukti. Kaip ir daugelis kitų, per artėjantį kataklizmą pagalvotų, kad mažai dėmesio skirdavo artimiausiems žmonėms, tad leistų laiką su jais.

„Tai būtų patys artimiausi žmonės. Šuniukų ir kačiukų neturiu“, – pridūrė laiminga moteris.

Ieva neieško progų, o susikuria jas pati, jeigu ko nors nori: kelionės į kitą šalį, poilsio, naujo kūrybinio projekto ar paplepėti su močiute.

„Kai sako, kad vestuvės arba vaikelis bus, kai bus pinigų, man nepriimtina. Niekada pinigų nebus užtektinai ir visada norėsis daugiau. Jeigu nori tuoktis ar turėti vaikų, neatidėk to“, – pataria I.Stasiulevičiūtė.

Tiesa, likus pusmečiui iki pasaulio pabaigos, Ieva pastoti nenorėtų, nes nespėtų pamatyti tą nuostabaus rezultato.

„Nereikia blogų naujienų, kad prisimintume, ko nepadarėme ar ko norime, – teigė I.Stasiulevičiūtė. – Kas tokiu metu tvyros pasaulyje? Priklausys, kaip kas reaguos. Bet, duok Dieve, kad tokios naujienos kai kuriems žmonėms būtų puikus spyris į užpakalį ir galimybė pradėti gyventi taip, kaip norisi.“