Keliautojai jau planuoja tryliktąjį TV kelionių projektą kartu.

– Pasaulį kartu maišote nuo 2006-ųjų – ar esate suskaičiavę, kiek iš viso kilometrų kartu įveikėte?

Martynas Starkus (M.S.): Bus du kartus aplink pasaulį!

– Sakoma, kad norint iš tikrųjų patikrinti draugystę, reikia kartu leistis į kelionę. Ar per šį laiką visiškai pažinote vienas kitą? O gal ir supanašėjote?

M.S.: Iš tiesų, kelionėse žmonės atsiskleidžia, jų metu viskas paaštrėja: charakterio savybės, požiūrio panašumai ir skirtumai, temperamentas. O mudu per šitiek metų ne tik pripratome vienas prie kito – pavyzdžiui, jau atmintinai žinome vienas kito knarkimo melodijas, atpažįstame kvapą –  bet ir mokame nujausti būsimas nuotaikas.

Vytaras Radzevičius (V.R.): Bet nepasakyčiau, kad supanašėjome! Na, nebent viršugalviais ir barzdomis, tačiau tik tiek (juokiasi).

– O kokia, kiekvienam asmeniškai, bendrakeleivio savybė yra būtina, kad kelionė kartu netaptų erzinančia?

V.R.: Man svarbiausia, jog žmogus turėtų teisingą santykį su laisve. Kad gebėtų būti laisvas, lankstus, bet tuo pat metu –  savąja laisve neapribotų kito. O tikrai sudėtinga būtų su bendrakeleiviu, neturinčiu humoro jausmo.

M.S.: Pritariu Vytarui, humoro jausmas yra labai svarbu. Taip pat kantrybė ir tolerancija. Pats turbūt negalėčiau keliauti su karštakošišku ir nepakančiu žmogumi.

Pritariu Vytarui, humoro jausmas yra labai svarbu.

– O ar užtenka kantrybės ir tolerancijos Jūsų duetui? Ar pavyksta išvengti kivirčų?

M.S.: Tiesą sakant, mes su Vytaru nesipykstame. Kažkokiu būdu abu mokame pajausti situaciją dar iki nesutarimų ir taip jų išvengti. Žinome kada reikia pasikalbėti, o kada geriau – tiesiog patylėti.

V.R.: Turiu pritarti, aš taip pat nepamenu nė karto, kad būtume susipykę! 

– Be kokio daikto niekada nesileidžiate į kelionę – galbūt vežatės sėkmę nešantį amuletą arba į lagaminą visuomet įsidedate artimųjų nuotrauką?

M.S: Į visas keliones vežamės molinį varpelį angeliuką. Jį gavome dovanų iš nepažįstamųjų, kad sėkmę neštų. Tuomet ruošėmės dar tik į antrąją savo kelionę. Net ir būdamas molinis, tąkart angeliukas grįžo sveikas, kaip ir po trečiosios, ir po ketvirtosios kelionės…Taip ir imame jį drauge iki šiol, tapo talismanu. Dabar, žinoma, angeliukas truputį aptrupėjęs, pasibraižęs, bet vis dar keliaujantis.

V.R.: Be visur lydinčio angeliuko, aš pats visada pasiimu kišeninį peiliuką ir išmanųjį telefoną. Jis reikalingas ne tik ryšiui su pasauliu palaikyti, jo dėka ir artimųjų nuotraukų į lagaminą nebereikia krautis, jos – visada šalia.

M.S.: Beje, ne tik nuotraukų vežtis nereikia, reikalui esant, telefonas gali atstoti ir profesionalų fotoaparatą. Taip nutiko mūsų paskutiniosios kelionės į Balį metu. Naktį atvykome į Kawah Ijen, ugnikalnio esančio Java saloje, papėdę. Pusantros valandos kopėme juo aukštyn, kad išvystume pribloškiantį vaizdą. Šiame ugnikalnyje susidaro daug sieros dujų, kurios susiliesdamos su oru, tampa liepsna, tačiau jas ryškiai išvysti galima tik naktį. Mus, žinoma, lydėjo komanda, tačiau fotografui niekaip nepavyko užfiksuoti tų fluorescencinių liepsnų, kiek bebandė – nesimatė jų kadruose ir viskas. Visai netikėtai reikalą išgelbėjo mano „Samsung” išmanusis. Man tai buvo tikras atradimas.

– Kalbant apie kelionę į Balio salą, kas buvo įsimintiniausia?

M.S.: Iš tiesų, Balis tebuvo galutinis mūsų ekspedicijos tikslas. Pakeliui aplankėme daug kitų Indonezijos salų, todėl labai sunku iš jose patirtų nuotykių išskirti vieną. Apskritai, ši kelionė pasižymėjo skirtingų transporto priemonių gausa: keliavome motoroleriais, automobiliais, laivais, motociklais, lėktuvais... viskuo, kas galėjo padėti judėti salynuose. Na, o Balio sala iš kitų Indonezijoje išsiskiria savo žmonėmis. Ne tik dėl jų religinių pažiūrų – jie ne musulmonai, o induistai, bet draugiškumo ir svetingumo.

V.R.: Ne mažiau svarbu, kad keliavome ne tik ant žemės, virš jos, vandeniu, bet ir po juo! Būtent nardymas rytinėje Balio salos dalyje man ir buvo įsimintiniausia patirtis. Po vandeniu leidomės Tulamben paplūdimyje ir pasiekėme planuotą 18 metrų gylį. Braidėme po koralų pievas, grožėjomės įvairiaspalvėmis žuvimis, aptikome net Antrojo pasaulinio karo metu pašautą amerikiečių krovininį laivą!

– Pasidalinkite, kokie Jūsų ateities planai ir kryptys?

M. Starkus: Artimiausias planas – nusipirkti kalėdinę eglutę!

V. R.: O kalbant apie būsimas kryptis, kol kas nieko neišduosime. Turime tokią nelaužomą tradiciją –  apie naują kelionę paskelbti tik išlydėjus senuosius metus.