Skausmas ir metalinis kojos implantas 23-ejų vilniečiui Povilui Charževskiui kiekvieną vakarą primena apie stebuklingą išsigelbėjimą. Prieš daugiau nei metus kalnuose jis praleido penkias paras. Per lietų, pūgą, vėją. Vienas, pusnuogis, be maisto ir sulaužyta koja.

Keliavo su trim draugais

Ne, tai ne filmo ištrauka. Ir šios istorijos veikėjas, dirbantis fasuotų cheminių medžiagų įmonėje, tuomet nesijautė it Holivudo aktorius.

Prieš metus rugsėjį į jo koją medikai implantavo metalo, kurį po operacijos ateinantį lapkritį turėtų jau išimti. Dar daugiau laiko praėjo nuo lemtingos 2009 m. liepos 15 d.

Nuo dienos, kai P.Charževskis su buvusiu klasės draugu Justu Lazutka, bičiule Simona Gervinskaite ir istorijos klubo kolege Rasa Arnaityte išvyko į Austrijos Alpes.

Pakeliui apžiūrėję apie 1900 m aukščio Bystrovyj Verch kalnus Lenkijoje, po to – Graco miestą, keturi keliautojai atvyko į Austrijos Štirijos regioną – Gesause miestelį ir kalnų parką, kur aukščiausia kalnų viršūnė siekia apie du kilometrus.

Vertybė – gyvenimas

"Dabar, kai išgirstu, kad kažkas pašiurpo nuo lietaus ar šalčio, – šyptelėja jaunas vyras, – nusišypsau. Ir užplūsta prisiminimai."

Ne, ramiai tikina P.Charževskis, šios istorijos jis nepamirš visą gyvenimą. Net ir dabar, susigulėjus emocijoms, jis neabejoja, kad gavo brangią pamoką – prieš ką nors darant, pagalvoti. Ir neįkainojamą vertybę – mokėti džiaugtis ir branginti gyvenimą.

"Jis labai trapus ir bet kurią akimirką viskas gali staiga pasikeisti", – tūkstančius kartų girdėti ir visiems žinomi žodžiai iš Povilo lūpų dabar skamba prasmingai.

P.Charževskis turi svajonę kitais metais, tuo pačiu metu, aplankyti Gesause parko darbuotojus ir vietą, kur jis praleido penkias košmariškas paras. Žinoma, jei leis finansinės galimybės ir sveikata. Jis dar dabar moka už apie 10 tūkst. litų jam kainavusią gelbėjimo operaciją, kurią pradžioje austrai įvertino beveik tris kartus brangiau.

Į kalnus išėjo pusnuogis

Tą lemtingą liepos 15-ąją tris draugus vilnietis paliko parko stovykloje – atvykę vėlai išvakarėse jie norėjo pailsėti palapinėse.

Užkandęs mėsos iš konservų dėžutės, šviečiant saulei, pusnuogis, mūvintis tik šortais su prisisegta nedidele rankine su dokumentais, fotoaparatu, mobiliuoju telefonu, jaunas vyras nusprendė pasidairyti po kalnus.

"Kalnai buvo mano svajonė, todėl norėjau greičiau jais pasigrožėti", – akimirkas iki nelaimės prisiminė Povilas.

Iš pradžių jis tvarkingai kopė turistiniu taku iki kalnų namelio, kur keliautojai paprastai pavalgo, atsipalaiduoja ir grįžta atgal. Nuo jo šakojasi siauri keliukai tiems, kurie nori keliauti po kalnus toliau. Vienu jų patraukė ir lietuvis.

Iki dviejų kilometrų aukščio Ochtor viršūnės, kurią buvo galima pasiekti tik su alpinisto įranga, Povilas nesirengė kopti. Neskubėdamas, ramiai grožėdamasis vaizdais ir fotografuodamas apie 19 val. jis draugams parašė SMS: "Grįžtu į stovyklą." Juolab kad pradėjo niauktis, ėmė kauptis lietus.

Koja lūžo du kartus

"Tuomet ir padariau lemtingą klaidą, – prisiminė Povilas. – Reikėjo grįžti įprastu taku. Tačiau nusprendžiau sutrumpinti kelią leisdamasis per nedidelius krioklius.

"Priėjęs prie keturių metrų aukščio skardžio, nuo kurio garmėjo krioklys, nusprendžiau nusikeberioti žemyn. Buvau šimtu procentų įsitikinęs, kad nerizikuoju, – pasakojo P.Charževskis. – Pritūpęs bandžiau lėtai leistis, bet buvo slidu, kritau žemyn į upelį."

Skausmas, šokas. Aplinkui – aukštos uolos, išskyrus properšą, kuria tekėjo upelis. Vilkdamas sulaužytą koją Povilas apsižvalgė ir įsitikino, kad apačioje – skardis, tad vienintelis kelias – grįžti atgal, aukštyn. Ten, nuo kur ir nukrito.

"Prišliaužiau ir sukandęs dantis bandžiau ropštis aukštyn. Teliko pusmetris ir tereikėjo ranka užsikabinti už viršuje augančios pušelės, – tai priminė Holivudo filmo akimirkas. – Tačiau akyse aptemo, jėgos išgaravo ir atgniaužęs pirštus kritau žemyn..."

Povilas krito ant tos pačios sulaužytos kojos. Šįkart – atviras lūžis, po kurio kaulą prilaikė tik oda. Maža to, krentant upe nuplaukė rankinė su daiktais ir mobiliuoju telefonu. Prie diržo liko pritvirtinti tik turistinis šaukštas ir šakutė.

Naktimis – 4-6 laipsniai šilumos

"Gelbėkite! SOS!" – pasigirdo Alpėse, tačiau, kaip vėliau suprato Povilas, jo girdėti nebuvo įmanoma.

Aplink – tik šniokščiantys kriokliai, uolos, po kojomis – akmenys, beveik nebuvo žolės, kad būtų galima atsigulti, gal net ją valgyti. Ir sraigių, kurias taip pat būtų valgęs lietuvis.

"Ne, baimės nebuvo, nekilo minčių apie mirtį, artimuosius, draugus, – nevaidino kankinio ar didvyrio jaunas vyras. – Visas dėmesys – kojai ir šalčiui."

Pirmąsias tris paras lietuvio nekankino ir alkis. Povilas žinojo, kad gerdamas vandenį žmogus gali išgyventi apie mėnesį.

Dvi pirmąsias dienas nemažai lijo, pūtė stiprus vėjas, o vakarais ir naktimis tomis liepos dienomis atvėsdavo 4–6 laipsnių šilumos.

"Kaskart slinkdavau iki upelio, jame vilgydavau ir apiplaudavau koją, – prie skausmo lietuvis priprato. – Ten pat ir atsigerdavau. Iki upelio reikėjo slinkti atsargiai, nes vienoje vietoje buvo properša."

Matė gelbėtojų sraigtasparnius

Ir taip – penkias paras. Šaltis, skausmas, vanduo, o vėliau, kiek atšilus orui, dienomis kankinusios musės – jos įkyriai tūpdavo ant kairės lūžusios blauzdos.

Jau vėliau, Austrijoje, į pėdą po operacijos Povilui medikai įtvirtins metalinius strypus, tačiau nepastebės, kad koja buvo ir išnirusi. Ir tik Lietuvoje, išėmus strypus, mūsų šalies medikai atliko dar vieną operaciją – atstatė išnarintą koją ir implantavo dar vieną metalo porciją.

"Saulė šildydavo tik nuo 15 val. iki 20–21 val. Tuo metu mėgavausi šiluma ir kaupiau energiją, – Povilas neslėpė, kad jo galva buvo tuščia ir jis net neįsivaizdavo, kaip galėtų išsigelbėti. – Liko tik laukti."

Jis matė gelbėtojus – sraigtasparnį danguje, tačiau jo ieškojo arčiau kalno viršūnės. O prie krioklių gulintį ar stovintį žmogų iš aukštai pamatyti buvo beveik neįmanoma.

Batonėliai ir atšalusi pica

"Pasigirdę žmonių balsai atrodė nerealūs. Bet tai buvo tiesa – atsitiktinai pro šią vietą kalnais laipiojo du vyrai. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo austrai Klausas Moderis ir Lucas Kaiseris", – P.Charževskis dabar šypsosi, prisiminęs jį neįtikimai pradžiuginusius ir nustebinusius keliautojus.

Tačiau tuomet austrus nustebino jis. Kai vienas austras su alpinisto įranga nusileido keturis metrus žemyn ir pamatė lūžusią lietuvio koją. Ir kai sužinojo, kad Povilas čia be maisto jau penkta para!

"Skrandį nudiegė, jis, matyt, jau buvo smarkiai susitraukęs", – išalkusiam lietuviui austrai davė du vaisinius energinius batonėlius, gabalėlį atšalusios picos ir atsigerti.

"Ėjome visiškai kitu keliu, nei planavome, – tarsi taip būtų lemta. Pamatėme ant akmenų gulintį vyrą", – vėliau pasakojo vienas austras. Jis ir jo bičiulis susisiekė su kalnų gelbėtojais, o sužeistą P.Charževskį iš nelaimės vietos 40 m ilgio lynu ištraukė sraigtasparnis.

Su vienu gelbėtoju lietuvis susirašinėja iki šiol. Kaip ir su parko darbuotoja, jam atsiuntusia mobiliojo telefono, fotoaparato korteles ir kelis rastus daiktus.

Kūno temperatūra – 35 laipsniai

"Jis buvo labai išsekęs, – apibūdino P.Charževskio būklę vienas profesionalių gelbėtojų Josefas Hasitschka. – Jo kūno temperatūra buvo nukritusi iki 35 laipsnių."

Vilniečio kalnuose ir upėje ieškojo daugiau nei 150 žmonių, keli sraigtasparniai. Vėliau Austrijos automobilių klubo sraigtasparniu "Christoforus" aptvarstytą lietuvį nugabeno į Žemutinę Austriją.

Ar buvo ašarų? Taip, nesidrovi jaunas vyras. Ir jo, ir jo draugų. Tačiau pirmasis suvokimas, kad jis jau ištrūko iš "kalėjimo", atėjo tik pamačius žolę.

Nusileidus sraigtasparniui ir pribėgus draugams, jų glėbyje Povilas tepasakė: "Aš toks laimingas..."