Režisierius A. Puipa: neapykanta žmones sujungia ir verčia gyventi

  • Teksto dydis:

„Į knygynus ateinu ne kaip knygų mylėtojas, bet kaip žmogus, ieškantis idėjų filmui, ir ten jas randu“, – taip apie tai, kas jį įkvepia kūrybai, pradeda pasakoti legendinis kino režisierius Algimantas Puipa. Naujausias, jau 21 – asis, režisieriaus filmas – „Kita tylos pusė“ – dar vienas, sėkmingas literatūrinių paieškų rezultatas. Jį žiūrovai kino ekranuose galės išvysti nuo spalio 4 dienos. Apie naujausią kino juostą ir kūrybinius ieškojimus sutiko papasakoti pats režisierius.

 

 

– Sakykite, kaip jūsų rankose atsidūrė T. Lindgren romanas „Kamanių medus“?

– Labai mėgstu lankytis knygynuose. Į juos ateinu ne kaip knygų mylėtojas, o kaip žmogus, ieškantis idėjų filmui ir jas ten randu. Taip pat labai mėgstu skandinavų literatūrą, kultūrą, žmones. Nuo tada kai pamačiau T. Lindgren romaną naujausių knygų lentynose -jis su manimi, kol vieną dieną tapo filmu.

– Praėjo nemažai laiko, kol jūsų idėja – perkelti romano siužetą į kiną, tapo realybe...

– Taip, tikrai nemažai, tačiau kiekvienas ilgas kelias turi savo istoriją. Tik pasirodžius knygai lietuvių kalba, Lianos Ruokytės-Jonsson dėka, kuri tuo metu buvo kultūros etašė Švedijoje, susitikome su knygos leidėjais, būsimu scenarijaus autoriumi Jonu Cornell, prodiuseriais. Prasidėjo labai gražūs dalykai. Tačiau negavome reikiamo finansavimo, todėl šios idėjos teko atsisakyti penkiolikai metų.

– Minėjote, jog J. Cornell, rašęs scenarijų filmui, jus įspėjo, kad Torgny Lindgren knygą sunku ekranizuoti...

– Taip, mane įspėjo, jog šio rašytojo įveikti neįmanoma, bet buvau atkaklus ir parodžiau scenarijaus autoriui savo filmą „Vilko dantų karoliai“, tuomet jis manimi patikėjo.

– Kokia filmo „Kita tylos pusė“ pagrindinė mintis?

– Neapykanta žmonės sujungia ir suvienija, verčia gyventi lygiai taip pat, kaip artumas ir meilė. Neapykanta – griaunanti ir labai stipri jėga, ji du brolius skatina gyventi. Du senukai yra visiškai paliegę, bet šis jausmas juos priverčia pragyventi dar vieną dieną, keltis iš lovos, vaikščioti kieme, kūrenti krosnį ir įrodyti vienas kitam, jog aš dar gyvas, aš pirmas nenumirsiu. Tradicinėje biblijinėje dramoje visada turi būti moteris – priežastis, dėl ko toji neapykanta kyla.

– Filmo pradžia nufilmuota Šilutėje, kodėl pasirinkote šią vietą?

– Reikėjo spręsti siužeto klausimą. T. Lindgren romane pavaizduota Švedijos šiaurė, vietovė tarp kalnų, žiema, užsnigti keliai... Supratau, kad pas mus Lietuvoje tokių žiemų tektų ilgai laukti, o laukti nebesinorėjo. Kilo mintis apie potvynį, kuris tikrai Lietuvoje bus. Be Rusnės nebūtume apsiėję.

– Dėmesį patraukia filmo pradžioje iš vandens iškylantis kašalotas. Ką jis simbolizuoja?

– Režisuodamas filmą supratau, kad Švedijos neįmituosiu, bet ir nenorėjau parodyti, kad veiksmas vyksta Lietuvoje. Jeigu būtume vaizdavę Lietuvą, tuomet broliai turėtų dirbti kolūkyje, tada pasimesčiau istoriniuose vingiuose. Nutariau vaizduoti abstrakčią aplinką – vandenyną, o vandenyne gi plaukioja didelės žuvys.

– Filme daug nepatogių scenų, tokių kaip nuogo, seno kūno prausimas, šlapimo išpylimas ... Kiek svarbu kūrėjui šokiruoti žiūrovą?

– Tai nebuvo šokiravimas, apie tai buvo parašyta autoriaus ir aš tuo pasinaudojau. Toks šiaurietiškas kalnų žmonių gyvenimas... Jie gyvena vieni, jų namai gali smirdėti, o jie dažnai kvapo net nejaučia...

Primename, kad daugelis režisieriaus A. Puipos kūrinių yra tapę nacionalinės kino klasikos fondu. Daug režisieriaus filmų yra vienos sėkmingiausių nacionalinės literatūros ekranizacijos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių