Aktorė Violeta Mičiulienė: jis apako, kad aš praregėčiau

Tai antroji Tėvo diena, kai sutinku ją be savo tėvelio – Eduardo Trečioko. Išgirdus žodį „tėtis“ mane užvaldo labai keista būsena: vis atrodo, kad kažką darau ne taip, o tėtis mane moko, kaip teisingai reikėtų daryti (juokiasi). Aš, aišku, jo neklausau, o paskui paaiškėja, kad jis kaip visada buvo teisus. Užtai jei jau tėtis palaimindavo kokią nors mano veiklą, tai visu 100 proc. galėjau būti tikra, kad esu labai protinga, nes tėtis paprasčiausiai žinojo viską! Netgi paminklą jam sugalvojau iš paprasto lauko akmens. Tokio, kaip ir tėtis: paprasto, bet ne prasto. Viena jo dalis nukirsta ir nušlifuota. Tarsi kokio brangakmenio. Kai randi jį kalnuose, matai tik pilką akmenį. Bet kai pašlifuoji, viduje atsiveria neįtikėtinas grožis, spindėjimas, šviesa. Toks buvo ir mano tėtis: iš išorės – paprastas, iš vidaus – tikras lobis. Su juo kalbėdavomės apie viską. Prieš išeidama jo mama, mano močiutė, pažadėjo, kad duos man ženklą iš Anapus. Deja, ženklo taip ir nesulaukiau… Kai to paties paprašiau tėčio, jis atsakė: „Žinai, baba buvo už mane gudresnė ir jeigu ta nesugebėjo, tai man tikrai nepavyks…“ Bet, praėjus keturioms savaitėms po tėčio mirties, aš jį taip aiškiai susapnavau, kad man susidėliojo visi taškai ant „i“. Tada supratau, kodėl žmonės, laidodami artimą, verkia. Jie gailisi, kad ne viską padarė. Kai mirė mano mama, aš ilgai save graužiau, kas būtų, jeigu būtų. Tėtis mane barė: „Kodėl tu prisiimi Dievo vaidmenį?! Ar supranti, kad viskas įvyko taip, kaip buvo nulemta? Tu nieko negalėjai pakeisti.“ Todėl su tėčiu padariau viską, ką tik galėjau, ir dar truputį daugiau. Po mamos mirties gyvenau ilgą ir gražų laiką su juo. Sykį dalyvavome abu viename interviu. Žurnalistė turėjo mus išskirti, nes ką tėtis kalbėdavo, aš šaukiau: nesąmonė! O ką aš šnekėjau, jis rėkė: jūs jos neklausykite! Teko pakalbinti mus atskirai. Labai bijojau skaityti, ką apie mane jis pripasakojo. Straipsnio pabaigoje buvo klausimas: jei vienu žodžiu reikėtų įvertinti savo dukterį, ką apie ją pasakytumėte? Su ašaromis perskaičiau nuostabius tėčio žodžius: „Ji yra paprasčiausiai labai geras žmogus, kuris daug savęs atiduoda kitiems.“ Tėtis nemokėjo sakyti gražių žodžių garsiai, todėl buvau be galo sujaudinta jo atvirumo. Kai paskutinėmis jo gyvenimo dienomis paklausiau, kas gyvenime iš tiesų yra svarbu, tėtis atsakė: „Kelionės ir žmonės.“ O kas visų svarbiausia? – neatlyžau aš. Tada jis įdėmiai pažvelgė į mane ir pasakė: „Negi nesupratai? Tai tu!“ Aš visą gyvenimą laukiau šitų žodžių, mat mūsų bendravimas su tėčiu, mūsų tikrieji jausmai kasdienybėje visada slėpėsi po sarkazmo skraiste. Abu nemokėjome rodyti švelnumo. Kai apsigyvenome drauge, tėtis labai didžiavosi manimi. Būdavo, vasarą grįžtu iš kokio renginio ketvirtą ryto, ropščiuosi iš mašinos, ir staiga iš tolo pasigirsta daina: „Oi laukiam laukiam, mes svetelių laukiam…“ Tėtis sėdi lauke ant suoliuko ir laukia manęs, kad daiktus padėtų namo užsinešti. Manau, jis taip ilgai gyveno todėl, kad, nebeturėdamas savo gyvenimo, priėmė galimybę gyventi manąjį. Po kiekvienos mano išvykos jis tardydavo mane, kur buvau, ką mačiau, kiek ir kokių žmonių renginyje buvo. Paskui išeidavo į kiemą pas savo suoliuko draugus ir iškilmingai pasakodavo apie visa tai tarsi jo paties ten dalyvauta. „Vakar būta Prienuose, – sakydavo jis. – Neblogai surinkta žmonių…“ Į kiemą pasėdėti ant suoliuko jis išeidavo visada susitvarkęs, su skrybėliuku. O kadangi buvo aklas, visada manęs klausinėjo: kokios spalvos jo megztinis, kelnės, batai ir t.t. Sykį turėjau kelių dienų renginį sanatorijoje, tai pasiėmiau ir tėtį drauge. Prie manęs priėjo viena moteris ir prisipažino: „Jau kelias dienas stebiu, kaip šauniai jūs rūpinatės savo aklu vyru!“ Vakare abu labai juokėmės, ypač tėtis, pro ašaras kalbėjo: „Aš jau nesuprantu: ar čia tu labai prastai atrodai, ar aš taip gerai?!“ Iš pradžių tėčio ligą, jo aklumą, aš priėmiau kaip kokį prakeiksmą, galvodama, kad dėl jo mano gyvenimas sugrius. Tik po kiek laiko supratau, kad tėtis apako tik tam, kad aš praregėčiau. Tai jis man atvėrė akis, neleisdamas pasinerti į puikybę. Tai jis grąžino mane ant žemės, mat buvo blaiviai mąstantis iki pat pabaigos. Nuostabus tėvas, kaimynas, senelis, vyras. Jo dėka aš net nežinau, ko galėčiau nemokėti? Jis mane tempdavosi ir žvejoti, ir motociklo remontuoti. Būdavo, grįžtu paslika paryčiais iš šokių, o už valandos tėtis mane kviečia drauge statyti garažo, tampyti plytų. Mirdavau iš nuovargio, bet eidavau, nes žinojau jo mėgiamą posakį: „Nėra tokio žodžio, kaip negaliu!“ Kad ir kas atsitiktų – visada turiu kokią nors vieną iš tėčio taisyklių. Jos veikia visais gyvenimo atvejais. Dievaži.

Vlado Ščiavinsko nuotr.

Skulptorius Tadas Gutauskas: mano tėvas – žmogus epocha

Mano tėvas – vienas žinomiausių Lietuvos menininkų Leonardas Gutauskas. 2003-iaisiais įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Paskutiniu metu daugiausia dirbo tapybos srityje, taip pat rašė prozą ir poeziją, iliustravo knygas vaikams. Sakyčiau, kad tai žmogus epocha! Net metų nėra, kai jis išėjo… Neregėto talento ir universalumo žmogus. Ko jis imdavosi, viską padarydavo labai ryškiai, savitai – gutauskiškai. Kito tokio, manau, Lietuvos meno istorijoje dar nėra ir ilgai nebus. Man, kaip menininkui, jis buvo be galo didelis autoritetas. Imponavo ir tai, kad tėvukas visiškai nelindo į politiką – nei sovietmečiu, nei Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Jis prie nieko nesiplakė, kad gautų užsakymų. Į viską žiūrėjo iš amžinybės pozicijų. Jo kūryba kalbėjo apie žmogaus būtį, prasmę, laikinumą; jautėsi krikščioniškos filosofijos įtaka. Turėjo ir neblogą pedagogo gyslelę. Man, šešiamečiui, tėvas atnešdavo kartono gabalą, molio, plastilino ir sakydavo: dirbk! Jei kas nepasisekdavo, vis paskatindavo: „Tu tikrai gali!“ Taip ir ėjau, jo skatinamas, nuo Čiurlionio menų gimnazijos, Dailės akademijos iki studijų užsienyje. Galbūt ne visada sutapo mūsų požiūriai (man teko daugiau keliauti, matyti pasaulio), bet tėvukas niekada nesistengė mano nuomonės sumenkinti, o savos – iškelti. Manęs užgožti ar prispausti. Karštai ginčydavomės dėl meno, bet visuomet laimėdavo dialogas. Iš tėvo paveldėjau darbštumą, valią, užsispyrimą. Pamenu, vaikystėje einu į mokyklą – tėvukas jau studijoje dirba, grįžtu vakare po futbolo treniruotės – ruošiasi eiti eilių iki išnaktų rašyti… Ir pažuvaudavome kartu, ir sportą pažiūrėdavome. Tėtis mane išmokė žvejoti su museline meškere kiršlius ir upėtakius. Visos Dzūkijos upės mūsų išbraidytos. Pamenu, jis mėgdavo lyginti menininką su upėtakiu upelyje. Sakydavo: „Jis sėdi savo slėptuvėje, kartais išlenda, sugauna kokį vabalą ir vėl neria atgal į savo pasaulį.“ Graži man atrodė ta jo metafora apie menininką individualistą, turintį būti savo aplinkoje, kur jaučiasi stipriausiai. Tėvukas irgi visą laiką taip gyveno – buvo savyje. Kadangi sovietmečiu nieko negalėjai nusipirkti, tai jis už savo paveikslus, iškeliaujančius į Ameriką, kartais prašydavo ne pinigų, bet atsiųsti muselinių meškerių ar specialios muselių rišimo įrangos. Bebraidžiodami paupiais daug smagių tėvo ir sūnaus akimirkų drauge išgyvenome. O jei užklupdavo kokia sunkesnė situacija, jis mėgdavo man sakyti: „Viskas bus gerai, Taduli, neprapulsime…“ Pamenu ir vieną komišką nutikimą, kai dar mokiausi Dailės akademijoje skulptūros, bet labai rūpėjo ir tapyba. Taigi, nieko tėčiui nesakęs, tyliai užsisakiau pas stalių tokius grandiozinio dydžio porėmius – gal 3 m pločio ir 1,5 m aukščio. Penkis. Kai atėjo laikas juos parsigabenti į studiją – mašinos tada dar nevairavau – paprašiau tėvuko pagalbos. Kai jis pamatė tų porėmių dydį, net sėstelėjo ant kėdės, sakydamas: „Taduli, tu gal suvarjavojai?“ Dėjome juos po vieną ant tėčio žiguliuko-šeštuko stogo ir vežėme, o tėvukas vis dejavo: „Sulaužysime mašiną, oi sulaužysime… Melskis, kad to neatsitiktų!“ Gerus darbus vėliau ant jų nutapiau. Drąsūs, nekomerciniai, ekspresyvūs išėjo. Nuo monumentalizmo ir čia nepabėgau, kaip ir skulptūroje (juokiasi).

Asmeninio archyvo nuotr.

Operos solistė Ieva Barbora Juozapaitytė: lengvas kelias – ne mūsų kelias

Pradėsiu nuo to, kad mano tėtis – operos solistas prof. Vytautas Juozapaitis – pats geriausias tėvelis pasaulyje, kurio gali pavydėti kiekviena dukra ar sūnus. Ne veltui mamytė, Eglė Juozapaitienė, jį vadina mūsų šeimos ąžuolu. Jo paunksmėje saugiai jaučiuosi ne tik aš, bet ir visos mūsų šeimos moterys – mama, sesės, jų dukrytės. Ar esame su tėčiu artimi? Be galo. Skambinamės kasdien, kartais net po kelis kartus per dieną. Iš jo paveldėjau tą begalinę stiprybę, tvirtumą, nepasidavimą, atsakomybės jausmą, kovą už teisybę ir tikėjimą, kad viskas bus gerai. Aš irgi dažnai seku tėčio pavyzdžiu. Jei išgirstu, kad kažkas blogai atsiliepė apie mūsų šeimos narį, galiu šokti tam žmogui tiesiai į akis kaip liūtė, o kritiką apie save nuleisti negirdomis. Muzikine linkme manęs specialiai nekreipė nei tėtis, nei mama. Galbūt priešingai – kai atėjo laikas rimtai pakalbėti apie ateitį, jie stengėsi mane atkalbėti, sakydami, kad operos solistės darbas nėra toks romantiškas, kaip gali atrodyti. Čia daug ne tik scenos blizgesio, bet ir intrigų, ašarų, skausmo. Vis dėlto aplinka, matyt, padarė savo. Tėveliai juokais mane vadindavo savo „,uodegyte“, nes prisikabinusi prie jų vaikščiojau nuo pat mažumės. Man tai buvo didžiausia ir tikriausia mokykla dalyvauti tiek jų profesinėje, tiek ir kitose veiklose. Galbūt ta meilė operai atsirado ne veltui: juk kaskart, tėveliui dainuojant, mudvi su mamyte susikabinusios rankomis kvėpuodavome drauge. Manau, kiekvienų tėvų pareiga yra suteikti vaikui galimybę pažinti pasaulį visomis spalvomis, o kultūra ir yra viena gražiausių spalvų, lemiančių tolesnę žmogaus evoliuciją. Tuomet kitaip imi žiūrėti į pasaulį, kitaip bendrauji su žmonėmis, atsiranda daugiau temų pokalbiams, tikresnė atjauta. Visa tai aš gavau iš abiejų tėvų. Mamytė buvo pirmoji mano vokalo dėstytoja Vilniaus kolegijoje, o tėvelis – slaptasis kardinolas, kuris visuomet buvo šalia, vos tik jo prireikdavo. Kai pagalvoju, žmonės už profesionalias konsultacijas moka didžiausius pinigus, o aš tėvų patarimus, rekomendacijas galėjau, galiu ir, tikiu, galėsiu gauti už meilę ir tikėjimą manimi. Tai didžiulis turtas, kurį labai vertinu ir puoselėju. Kai tekdavo sėdėti tėčio paskaitose, supratau, kad mylint žmones kartais jų labui reikia pasakyti ir griežtesnį žodį. Tad jei paklaustumėte, ar mano tėvelis buvo griežtas, pasakyčiau: jis buvo griežtas, bet teisingas! „Lengvas kelias – ne mūsų kelias“, – iki šiol mėgsta kartoti jis. Labai laukiu Tėvo dienos, bet manau, kad dovanos ar kiti materialūs dalykai nėra tokie svarbūs kaip apkabinimas, dėmesys ir tas ryšys, kurį mūsų šeima turi.

Asmeninio archyvo nuotr.

Sportinių šokių treneris Andrius Brikmanis: skirtingi, bet bendrą kalbą randame

Viskas prasidėjo nuo to, kad mano tėtis, sportinių šokių šokėjas Imantas Brikmanis, kilęs iš Latvijos, per vieną konkursą Lietuvoje susipažino su mano mama, beje, kauniete. Susitiko jiedu šokių aikštelėje ir pamilo vienas kitą. Tuomet tėčiui teko kraustytis į Kauną. Netrukus gimė mano brolis Tomas, vėliau aš. Ką reiškia gimti šokėjų šeimoje? Tą ir reiškia, kad tavo kelias iš anksto nulemtas. Gerąja prasme. Man patiko šokti. Tais laikais užklasinės veiklos nebuvo labai daug. Tad gyvenimas su šokiu man atrodė įdomus ir pilnatviškas. Abu su broliu esame tapę Lietuvos čempionais, abu vykome atstovauti Lietuvai į svarbiausias pasaulio ir Europos varžybas. Aš su partnere Rūta Zajančkauskaite šokau ir jaunimo grupės pasaulio čempionato finale. Dabar drauge su tėčiu turime savo sportinių šokių klubą „Santaka“. Daugiau nei 20 jo porų ne kartą puošėsi Lietuvos čempionatų medaliais. Tame pačiame klube šoka ir mano trylikametė dukra Airina. Ar esame su tėčiu artimi? Žinoma. Juk kas dieną susitinkame šokių salėje. Nors jam 71-eri, tėtis nepraranda geros fizinės formos, aktyviai dirba, treniruoja vaikus, veda vasaros stovyklas, teisėjauja varžybose. Džiaugiamės, kad jį turime, nes kaip treneris jis yra sukaupęs be galo daug patirties  – padeda mums savo įžvalgomis, parodo kryptį, jei mes, jaunimas, vaikštome aplinkui ratais kvadratais (juokiasi). Tėtis visada tiksliai žino, ką daryti. Ne tik šokių aikštelėje, bet ir įvairiose gyvenimiškose situacijose. Kokius charakterio bruožus paveldėjau iš tėčio? Hmm… Labai jau abu esame skirtingi, bet bendrą kalbą randame. Turbūt daugiau panašumų turime su mama. Tėtis labai disciplinuotas. Daug reikalavimų kelia tiek sau, tiek kitiems. Jis eina link tikslo „per negaliu, per nenoriu“ ir būtinai pasiekia savo. O aš? Gal esu labiau atsipalaidavęs, laisvas, besidžiaugiantis akimirkos žavesiu. Jis yra Jautis, o aš – Liūtas. Tad jis kantriai aria savo vagą, o aš veikiu garsiai riaumodamas (juokiasi). Už daug ką esu tėčiui dėkingas. Visų pirma, už krypties parodymą – nežinau, kas būčiau be šokio?! Už pastovumą, gerą pavyzdį, už atsidavimą ir pagalbą žmonėms. Ar tėtis buvo mūsų šeimos galva? Nepasakyčiau, kad tik jis. Labiau abu. Tik mama daugiau rūpinosi emocine mūsų gerove, o tėtis buvo atsakingas už logiką, teisingus sprendimus. Gaila, kad mums su broliu nepasisekė išlaikyti tokių darnių santykių šeimoje kaip mūsų tėvams – abu esame išsiskyrę. Tačiau tos pamokos, tikiu, nenuėjo veltui. Šiuo metu ruošiuosi sukurti naują šeimą, kurioje norėčiau vadovautis savo tėvų pavyzdžiu.

Asmenino archyvo nuotr.