„Mano tėtis yra programuotojas, todėl, matydamas jo pavyzdį, nesunkiai apsisprendžiau dėl savo ateities specialybės. Liko paskutiniai egzaminai, darbo gynimas ir vasarą rankose jau laikysiu diplomą. Tiesa, turėti diplomą yra labai svarbu, bet dar svarbiau – užsitikrinti darbo vietą, kurią jau turiu“, – džiaugiasi J. Kazlauskas, domėtis programavimu ir kurti telefoninius žaidimus pradėjęs dar penktoje klasėje.

„Manęs dažnai klausia, ar programavime yra kūrybos? Visada atsakau, kad tikrai taip. Nemėgstu šablonų, nesu linkęs kažką kopijuoti, visą procesą atlieku pats nuo pradžios iki pabaigos. Mano mokslo įstaigoje ši specialybė apima labai daug praktinių užsiėmimų, tai skatina entuziazmą“, – sako jis.

„Dainavimas ir programavimas – tai du dalykai, be kurių turbūt negalėčiau nė dienos! Aš arba dainuoju, arba programuoju, nors iš tiesų tai ir programuodamas aš dainuoju. Dainuoju visur: autobuse, gatvėje, dažnai visiems pabostu savo niūniavimu. Kai dainavimas ir programavimas susijungia, linksmas gyvenimėlis prasideda“, – juokiasi vaikinas. Pasak jo, programuodamas jis dainuoja ramias, mėgstamiausių atlikėjų dainas, kurios padeda susikaupti.

Jonatanas neslepia, kad dalyvaudamas muzikiniame projekte mokslus šiek tiek apleido, tai parodė ir suprastėję pažymiai. „Nuoširdžiai noriu padėkoti Vilniaus verslo kolegijos dėstytojams, administracijai ir kurso draugams, kurie mane labai palaikė, padėdavo susitvarkyti su itin įtemptu grafiku, viską susistyguoti, kad nepraleisčiau svarbių užsiėmimų ir nenukentėtų mano studijų kokybė“, – pasakoja Jonatanas.

„Žvaigždžių liga manęs niekad nekankino. Jokių nusiskundimų ar pastabų negirdėjau nei iš šeimos narių, nei iš kurso draugų. Mane žavi maži dalykai, esu meniškos sielos žmogus, visuomet toks buvau“, – sako Jonatanas ir priduria, nepamesti galvos dėl staigaus išpopuliarėjimo padėjo ir charakterio savybės, ir tėvų auklėjimas.