„Dirbau apsaugoje, vairuotoju. Tokie paprasti pradiniai jaunuolio darbai. Paskui pradėjau mokytis barmeno darbo, ir tuo metu kaip tik labai „užsikabinau” ir pradėjau paišyti. Ir kažkaip tai draugas tatuiravo, „užkabino”, parodė, kaip ten vyksta. Ir aš galvoju, gal man kažkaip reikėtų perteikti savo piešimo pamokas, įpročius ant kūno, nes kažkaip pasirodė pakankamai paprasta. Ir netyčia užvažiavau į studiją paklausti, kaip tai daryti, nuo ko pradėti. Ar į medicinos mokyklą, ar į meno mokyklą. Sako, nėra tokio dalyko, kaip tatuiravimo mokykla. Bet, sako, galima privačiai mokytis”, – prisimena lietuvis.

Tatuiruočių meistro karjerą Remigijus pradėjo Kaune, viename iš miesto salonų. Kaip dabar pats sako, iš pradžių nebuvo nei labai geras, nei profesionalus, todėl uždirbo nedaug, ir klientai dėl jo dar nėjo iš proto.

Čižauskai sako, kad niekada nekeikė Lietuvos ir nesiskundė gyvenimu. Gal ir nebuvo turtuoliai, neturėjo tokio namo, kokį turi dabar, tačiau buvo laimingi. „Mes emigravome ne dėl pinigų, o todėl, kad norėjome pamatyti daugiau pasaulio, pasiimti visas jo siūlomas galimybes”, – sako Remigijaus žmona Inga.

Remigijui iš pradžių pasiūlė darbą Ispanijoje – tatuiruočių studijoje. „Skambėjo gerai, kaip galimybė daugiau kažko išmokti, plėstis, ir tada su žmona išvažiavom į Ispaniją, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai” pasakoja Remigijus. – Tapti vienu geriausių pasaulyje Lietuvoje nebūčiau sugebėjęs.” Mūsų šalies rinką jis vadina per maža tobulėti.

„Keliavom ir kraustėmės iš vienos šalies į kitą, kol nesijautėm taip, tarsi būtume namuose”, – sako Remigijus ir aiškina, kad patikti turi ne tik klimatas ar atlyginimo dydis, bet ir bendra miesto nuotaika.

Po to buvo Anglija. „Sakau – noriu. Klausia – angliškai kalbi? Sakau – kalbu. Nelabai dar kalbėjau. Nuvažiavom ten, ten po Ispanijos buvo labai šalta. Į Velsą papuolėm, žinai. Ir ten du mėnesius pabuvom, galvojam… Atvažiavom į Dubliną aplankyti draugų, čia pasiūlė didelėje studijoje darbą pirmą savaitę, kol lankėme draugus. Nes ėjau, klausinėjau”, – prisimena emigrantas.

Kol tapo pasaulyje pripažintu menininku, Remigijus ne vienus metus dirbo kitiems ir gaudavo daug mažesnius pinigus. Visa tai jis vadina privalomąją dalimi, kurią turi pereiti kiekvienas naujokas. „Jauni žmonės turi visiems laikams atminti, kad, vos tik pradėjęs bet kokį darbą, didelių pinigų niekas negauna”, - aiškina jis.

Kaip aplenkti tuos, kurie tokį darbą dirba jau daugybę metų? Tuos, kurie turi nuolatinių klientų ir gerbėjų? Remigijus sako, kad jokios taisyklės ar paslapties nėra. Toks stebuklas tiesiog įvyksta arba neįvyksta. Pasisekti gali bet kuriam.

Sekasi tik tiems, kurie daug dirba, visada sako Remiu Tatoo vadinamas vyras. Jau daug metų jam nebuvo tokios dienos, kad nieko nedarytų dėl savo karjeros. Kasdien dirba su klientais arba tiesiog pasiima pieštuką ir piešia naujas tatuiruotes į savo sąsiuvinį.

Kad būtų pavadintas vienu talentingiausių tatuiravimo meistrų pasaulyje, Remigijui užteko vos vieno tobulo darbo, po kurio jo vardas ėmė sklisti visame pasaulyje. „Bet kai tai nutinka, negalima užmigti ant laurų, reikia žmonėms parodyti dar daugiau tokių darbų”, – apie savo iškilimą aiškina jis.

„Buvo vienas darbas, kuris įsiminė, nes jis man davė pirmą žingsnį į tarptautinį gal pripažinimą. Padariau portretą Lui Armstrongo. Aš portretus darau, mano tokia sritis stipresnė  – portretų. Aišku, ne tik portretus, bet stipresnė sritis, ypač iš pradžių, kai pradėjau tarptautiniu lygiu dirbti, buvo portretai.

Nustebau, kai nuvažiavau į pirmą šou, ir man buvusios legendos, kurių kiekvieną darbą stebėjom, priėjusios sako: „O, tu Remis, čia kur darei tą Lui Armstrongą. Smagu buvo girdėt, kad jie pastebėjo tokį darbą. Tai vienas gal įsimintiniausių darbų, nes buvo pirmas tas toks tarptautinis”, – dalijasi profesiniais patyrimais lietuvis.