Landsbergių eros pabaiga

Partijų pirmininkų rinkimų šiemetį maratoną pradedanti didžiausia ir įtakingiausia dešinesnio politinio spektro partija – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) – didelės intrigos nežada. Formalus lyderis Gabrielius Landsbergis po asmeninio fiasko ir partijos pralaimėjimo rinkimuose pasitraukė. Jau apie dešimtmetį de facto konservatorių lyderė Ingrida Šimonytė nekandidatuoja. Anksčiau į lyderes matuota anuometė populiarioji socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė – politikos užribyje, nes paaiškėjo, kad leido abejotinos reputacijos verslininkams privačiu lėktuvu ją nemokamai skraidinti prabangių atostogų.

Tad, nors jau vasario 9-ąją (jeigu prireiks, antrasis turas – vasario 23-iąją) vyksiančiuose rinkimuose dėl lyderio posto pasiryžo varžytis net penki pretendentai, favoritas akivaizdus. Energingojo krašto apsaugos eksministro Lauryno Kasčiūno pergale beveik niekas neabejoja.

Vis dėlto konservatoriams šie rinkimai išskirtiniai ir dėl kelių priežasčių. Nuo savo partijos įsteigimo 1993-iaisiais jie teturėjo tris nuolatinius pirmininkus (palyginkime: socialdemokratai – aštuonis, tiesa, per ketverius metus mažiau).

„Ankstesni valdžios perdavimai šioje partijoje vyko daugiau ne rinkimų, o parinkimo būdu: Vytautas Landsbergis parinko Andrių Kubilių, šis – G. Landsbergį“, – primena Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. Ignas Kalpokas. Drausmingumu garsėjantys konservatoriai balsuodami įtvirtindavo ankstesnio lyderio įvardytą favoritą.

Iš per 31-ų šios partijos gyvavimo metų beveik 20 jai vadovavo šios šeimos atstovai. Tad pasitraukdamas G. Landsbergis užbaigė šią erą. Kad jis atsisakė ir Seimo nario mandato – simptomas, jog galbūt tai nelaikina pertrauka aktyvioje politinėje veikloje.

G. Landsbergio kelias į didžiąją politiką nebuvo nuoseklus, iš pradžių greičiau paveldėtas, nei užsitarnautas, politikui priklijuota Anūko pravardė. Vos įstojęs į partiją 2014 m., jis įrašytas trečias tarp kandidatų į Europos Parlamentą, o rinkėjų pakeltas į pirmą poziciją gavo mandatą. Po metų, įveikęs penkis varžovus, jis tapo partijos pirmininku. Paskui dar dukart perrinktas: 2017-aisiais turėjo tris varžovus, o 2021-aisiais, per COVID-19 pandemiją, kiti pretendentai atsiėmė savo kandidatūras ir pirmininkas buvo tiesiog patvirtintas. Jau tada paskelbta, kad tai bus paskutinė G. Landsbergio kadencija šiame poste.

Tiesa, G. Landsbergis jau buvo labiau formalus nei realus lyderis: konservatorius į Seimo rinkimus ir 2020-aisiais, ir 2024-aisiais vedė I. Šimonytė, praėjusią kadenciją jai buvo patikėta vadovauti Vyriausybei, ji buvo konservatorių kandidatė dviejuose pastaruosiuose prezidento rinkimuose. Pasitraukdamas iš posto G. Landsbergis viešai pasakė, kad ją ir matytų partijos pirmininke. Vis dėlto šįsyk posto perėmėjas nebebus tas, kurį parinko pirmtakas.

Nauja ir tai, kad jau daug metų tiek bendrapartiečių, tiek ir visuomenės palaikymą auginęs TS-LKD krikdemiškasis sparnas, tikėtina, nurungs labiau liberalųjį, kuriam priskiriama ligšiolinė konservatorių vadovybė.

Pasirinkimas: R. Morkūnaitė-Mikulėnienė – pagrindinė tęstinumo kandidatė, jai lyg ir turėtų tekti už I. Šimonytę atiduoti balsai. Tačiau kai kas balsuos už jos varžovą dėl strateginių paskatų, nes jis turi sėkmės aureolę. / P. Peleckio / BNS nuotr.

I. Šimonytės – tik pauzė?

„Jei I. Šimonytė kandidatuotų, tai ir laimėtų. Vis dėlto iš visų pusiau oficialių signalų susidaro įspūdis, kad ją viskas užkniso ir jai norisi kiek ramesnio gyvenimo“, – gruodžio pradžioje, TS-LKD skyriams tik pradėjus siūlyti kandidatus į partijos pirmininkus, „Kauno dienai“ sakė I. Kalpokas ir jo prognozės išsipildė.

Daugiausia – net 69 skyrių – palaikymo sulaukusi ekspremjerė Kūčių dieną savo feisbuko paskyroje pranešė, kad dėl partijos lyderio posto nesivaržys. „Priežastis, kurių yra ne viena, bandysiu apibendrinti taip: svarbu, kad vyktų tikri rinkimai, o juose nugalėtų tinkamesnė vizija, o ne tiesiog autoritetas ar gebėjimas mobilizuoti „prieš“, – rašė I. Šimonytė. Po labai intensyvių ketverių tarnystės Lietuvai metų ji sakė norinti skirti šiek tiek laiko (savi)refleksijai ir žvilgsniui iš šalies, bet aktyviai dirbsianti Seime, o jos patirtis ir žinios iš bendruomenės niekur neišnyks.

Vis dėlto ar tai laikinas I. Šimonytės pasitraukimas iš lyderystės, ar signalas, kad ji pamažu trauksis iš aktyvios politinės veiklos? „Klausimas, ar tai jos paskutinė kadencija Seime, ar ne, tačiau, kiek ji bus politikoje, visų pirma, ją matyčiau nacionaliniu lygmeniu“, – sako I. Kalpokas.

Iš tiesų, jei I. Šimonytė būtų galvojusi apie tarptautinę politinę karjerą, galėjo siekti Europos Komisijos narės portfelio ir būtų gavusi solidų postą, nes premjerės ir dar moters kandidatūra būtų buvusi be konkurencijos. Tiesa, Briuselyje ji būtų buvusi geidžiama kandidatė, bet klausimas, ar tokia S. Daukanto aikštės Vilniuje rūmuose.

Aiškus lyderis

I. Šimonytė žadėjo savo sprendimą pasakyti anksčiau nei paskutinę minutę. Taip ir padarė. Tiesa, jau gerokai anksčiau ji sakė priėmusi sprendimą. Jei būtų jį atskleidusi iki skyriams keliant kandidatus, gal šie būtų pasvarstę apie alternatyvas jai. Kam dabar atiteks 69 skyrių narių balsai?

Nedaug nuo jos atsiliko L. Kasčiūnas (65). Dar trys sutikę pretenduoti į pirmininkus – jau kita lyga: dabar laikinąją partijos pirmininkę, Seimo pirmininko pavaduotoją Radvilę Morkūnaitę-Mikulėnienę palaikė 29-i, Žygimantą Pavilionį – 21-as, o Arvydą Anušauską – tik šeši, Daivarą Rybakovą – vos vienas. Kiti skyrių siūlyti politikai kandidatuoti atsisakė, bet visiems iki I. Šimonytės ir L. Kasčiūno buvo toli.

Nors R. Morkūnaitė-Mikulėnienė – pagrindinė tęstinumo kandidatė, jai lyg ir turėtų tekti už I. Šimonytę atiduoti balsai, vis dėlto pergalė neprognozuojama. „Nebūsiu originalus: visi pritaria, kad L. Kasčiūnas turi daugiausia galimybių. Jis turi tą savybę, kurios neturi R. Morkūnaitė-Mikulėnienė, – pritraukti žmones ne tik iš savo stovyklos: tiek tuos partijos narius, kurie ne iki galo apsisprendę, tiek tuos, kurie balsuotų dėl strateginių paskatų, nes jis turi sėkmės aureolę.“

Greičiausiai partijos politika suks labiau į dešinę tradicinių vertybių link, tad galbūt TS-LKD turės galimybių papildomų balsų susirankioti iš Nacionalinio susivienijimo, „valstiečių“, kai kurių kitų partijų.

Politologas nesiima vertinti L. Kasčiūno kaip ministro sėkmės dėl trumpos jo kadencijos, bet kad jis buvo tikrai ryškus ministras, niekas neabejoja. Be to, jis – vienas iš nedaugelio svarbių TS-LKD kandidatų,  laimėjęs Seimo mandatą vienmandatėje apygardoje, ir ne prieš bet ką, o prieš Saulių Skvernelį. „Partijos nariai, nusiteikę  strategiškiau, greičiau balsuos už laimėtoją, o ne už tą, kuri vienmandatėje nesugebėjo laimėti“, – mano I. Kalpokas ir primena R. Morkūnaitės-Mikulėnienės pralaimėjimą Nacionalinio susivienijimo kandidatui Vytautui Sinicai.

Vienas – ne iš sostinės

Kitų trijų kandidatų svarbą partijoje parodė ir skyrių parama. Vis dėlto kam kandidatuoti, jei neturi jokių galimybių rimtai pakonkuruoti? „Ž. Pavilionis ir A. Anušauskas – žmonės su didelėmis ambicijomis ir dideliu ego, ypač kalbant apie Ž. Pavilionį. Tačiau ir A. Anušauskas (tai matėme praėjusią kadenciją) – politikas, kuris yra ambicingas, mėgsta būti dėmesio centre, tad negalėjo praleisti tokios progos. Antra vertus, nelaimėjusiems kandidatams atsiveria kitų galimybių tapti partijos vicepirmininkais, taip pat sustiprinti savo pozicijas partijos viduje“, – svarsto I. Kalpokas. Beje, Ž. Pavilionis jau kandidatavo 2017-aisiais, bet pelnė tik 12 proc. bendrapartiečių paramą.

Keturi kandidatai – gerai žinomi politikai, Seimo senbuviai, trys iš jų – eksministrai. Vienintelis D. Rybakovas – nacionaliniu mastu visiškai nežinomas.

46-erių TS-LKD Jurbarko skyriaus pirmininkas – Jurbarko rajono tarybos narys, buvęs vicemeras, 2020–2022 m. jis dirbo žemės ūkio ministro patarėju. 2020 m. Seimo rinkimuose TS-LKD sąraše jam tebuvo skirta 90 vieta, o po rinkimų liko 111-as, Karšuvos vienmandatėje pavyko išeiti į antrą turą, tačiau mandato nelaimėjo. Pastaruosiuose rinkimuose į parlamentą nepretendavo. Jis turi dviejų universitetų diplomus – etnologo ir viešosios politikos bei administravimo. Iki aktyvios politinės veiklos aštuonerius metus vadovavo uždarajai akcinei bendrovei „DK Statyba“.

D. Rybakovas – Elnių kvieslių asociacijos prezidentas ir aistringas medžiotojas. Jo feisbuko paskyroje – daugiau apie vilkų viliojimo užsiėmimus ar medžiotojiškos sriubos virimo čempionatą nei apie politiką ar kandidatavimą į TS-LKD pirmininkus.

„Mane iškėlė Jurbarko skyrius. Neatsiėmiau savo kandidatūros norėdamas priminti, kad Lietuva nėra tik Vilnius ir Kaunas“, – sako D. Rybakovas. Tačiau jis pripažįsta turintis ambicijų iš savivaldybių politikos eiti nacionalinės politikos link.

Beje, rinkti TS-LKD lyderį gali ne tik partijos nariai, bet ir jai nepriklausantys rėmėjai. Iki sausio 19-osios interneto puslapyje demokratijossvente.lt. balsuoti gali užsiregistruoti Lietuvos piliečiai nuo šešiolikos metų, nepriklausantys kitoms politinėms organizacijoms.

„Rinkimų forma svarbi, nes juo platesnis rinkėjų ratas, juo mažesnė partijos elito įtaka. Būtų labai įdomu, jei būtų paviešinta statistika, kiek tuose atviruose rinkimuose dalyvaus ne partijos narių, nes tai parodytų, kiek Lietuvoje žmonių domisi partijų gyvenimu. Vis dėlto turiu įtarimą, kad ir koks balsavimas būtų – uždaras ar atviras, balsuojančiųjų ratas dramatiškai nepasikeistų. Gal iš dalies tai daugiau viešieji ryšiai nei pokytį darantis dalykas“, – mano I. Kalpokas.

Ar pramuš lubas

Esminis klausimas: ar naujasis TS-LKD pirmininkas, tikėtina, L. Kasčiūnas, gali Seimo rinkimuose pramušti konservatorių vadinamąsias lubas, pritraukti daugiau rinkėjų, kad partija grįžtų į valdančiųjų poziciją?

„Kažkiek galėtų. L. Kasčiūnas galėtų tikti žmonėms, kurie tarsi yra konservatoriams artimų pažiūrų, bet nebūtinai labai mėgsta Landsbergio pavardę. Tai galimybė užversti šį puslapį. Antra, greičiausiai partijos politika suks labiau į dešinę tradicinių vertybių link, vadinasi, galbūt TS-LKD turės galimybių įžengti į tą teritoriją, kurią pastaruoju metu yra užsiėmusi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS). TS-LKD su L. Kasčiūnu priešakyje papildomų balsų galėtų susirankioti iš Nacionalinio susivienijimo, gal kiek atmušti net ir nuo „Nemuno aušros“, kai kurių kitų partijų“, – mano I. Kalpokas.

Tačiau, priduria jis, tai priklausys ir nuo to, kiek bus ryžto ir noro investuoti į partijos atsinaujinimo viešųjų ryšių kampaniją, kurioje būtų ne tik rodoma, kad naujas lyderis – šiek tiek kitokių pažiūrų ir su absoliučiai kitokia komunikacijos strategija, orientuota ne į kavos pagėrimą hipsteriškose Vilniaus kavinėse, o labiau panašus į žmogų, kuris pakeltų alaus bokalą ir pakalbėtų su vietos fauna alubaryje, bet akcentuojama, kad tai kitokia – atsinaujinusi, labiau į dešinę pasislinkusi TS-LKD.

Politologas atkreipia dėmesį, kad tokie pokyčiai šioje partijoje turėtų įtakos ir kitoms. „Valstiečių“ situacija gali būti prasta: iš vienos pusės juos spaustų padešinėję konservatoriai, iš kitos – S. Skvernelio Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“.

Tačiau, prognozuoja I. Kalpokas, dėl dešinėjimo konservatoriai galėtų šiek kiek prarasti liberalesnių rinkėjų, ypač Vilniuje ir ypač tų, kurie buvo labiau I. Šimonytės nei TS-LKD rinkėjai. Tad gera žinia Liberalų sąjūdžiui – jis galėtų čia sustiprinti savo pozicijas.

Daug kur demokratiniame pasaulyje partijos pirmininkas sėkmės rinkimuose atveju tampa premjeru, jis būna savo partijos kandidatas rinkimuose į prezidentus. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad Lietuvoje ši taisyklė negalioja – nuo 2016 m. nė vienas valdančiosios partijos pirmininkas netapo premjeru, o pagrindinės valdančiosios partijos lyderis į prezidentus netaikė jau penkiolika metų.

Ar L. Kasčiūnas tiktų ir į premjerus, ir į kandidatus prezidento rinkimuose? „Kol kas situacija L. Kasčiūnui čia gali būti kiek sudėtingesnė, nes, kiek parodė ir debatai jį skiriant ministru, jo praeitis turi potencialo pakišti jam koją. Antra vertus, po visko, ką matėme ir tebematome su Remigijumi Žemaitaičiu, L. Kasčiūnas atrodo labai mielas, švelnus ir pūkuotas“, – mano I. Kalpokas.

L. Kasčiūnui prikišama, kad jaunystėje jis buvo atsidūręs vienoje partijoje su skandalinguoju Mindaugu Murza, be to, agitavo prieš Lietuvos stojimą į ES. Tai jis pats yra pavadinęs jaunystės klaidomis.

Vis dėlto, nors Lietuvoje politika gana smarkiai personalizuota ir partijos lyderis labai svarbus siekiant rinkėjų palankumo, politologo įžvalgomis, TS-LKD yra ta politinė jėga, kurios galimybėms lyderis turi mažiausiai įtakos, nes tai partija, turinti labai stiprų balsuojančiųjų ratą, tad ar pirmininkas būtų L. Kasčiūnas, ar R. Pavilionis, ar A. Anušauskas, esminio skirtumo gal ir nebūtų.

Naujas lyderis – šiek tiek kitokių pažiūrų ir su absoliučiai kitokia komunikacijos strategija, orientuota ne į kavos pagėrimą hipsteriškose Vilniaus kavinėse, o labiau panašus į tokį, kuris pakeltų alaus bokalą ir pakalbėtų su vietos fauna alubaryje.

Vis dėlto, pripažįsta I. Kalpokas, naujas lyderis gali truputį panaikinti vadinamųjų lubų efektą: „2020 m. Seimo rinkimuose tai padarė sąrašo priekyje įrašyta I. Šimonytė. Taip, yra kas ir kankinamas baisiausiais būdais nebalsuotų už Šimonytę ir konservatorius, bet nenuolatinių rinkėjų ji tikrai pritraukė.“ 2024 m. tiek partija, tiek jos vadovybė turėjo papildomą atvirkštinį – slopinantį – efektą, tai akivaizdžiai rodė pasitikėjimo ir populiarumo reitingai.

Kam lyderis svarbiausia

Kalbant apie kitas partijas, kurios neturi tokių aiškių palaikymo nei viršutinių, nei žemutinių ribų, pasak I. Kalpoko, lyderis yra labai svarbus. „Prie Gintauto Palucko tokios didelės ir patyrusios partijos kaip socialdemokratai reitingai buvo tikrai apgailėtini, o vos stojusi prie partijos vairo Vilija Blinkevičiūtė juos užaugino astronomiškai – per kelis mėnesius gal dvigubai. Tai puikiai parodo, kad tokioms visa apimančioms partijoms, kurių rinkėjas mažiau apibrėžtas ir kurios nebūtinai turi patikimą jų bazę, lyderis labai svarbus“, – neabejoja politologas.

Beje, jau šį pavasarį socialdemokratų irgi laukia partijos pirmininko rinkimai ir ten kol kas situacija labai neaiški.

Pasak I. Kalpoko, logiška būtų manyti, kad jei V. Blinkevičiūtei – pensija, tai pensija ir čia. G. Paluckas, jau buvęs LSDP pirmininku ir atvedęs ją į istoriškai nesėkmingiausius Seimo rinkimus, skirtingai nei L. Kasčiūnas, yra ne su pergalės, o su pralaimėjimo aureole.

Rudenį baigiasi ir trečioji Viktorijos Čmilytės-Nielsen kadencija Liberalų sąjūdžio pirmininkės poste. Pradėjusi vadovauti partijai labai kritiniu jai laikotarpiu, V. Čmilytė-Nielsen ją stabilizavo. „Pastaruoju metu V. Čmilytė-Nielsen buvo geriausias variantas, koks galėjo būti Liberalų sąjūdžiui. Du teismų sprendimai dėl „MG Baltic“, sunkūs ketveri metai valdančiojoje daugumoje, tačiau, nepaisant laikinų reitingų pakritimų, tiek jos pačios reitingas gana aukštas, tiek ir pati partija rinkimuose pasirodė geriau, nei tikėtasi. Ir greičiausiai dėl pirmininkės asmenybės, kuri geriausiai atitiko situaciją: kol visi kiti draskė vieni kitiems akis iki negalėjimo, V. Čmilytė-Nielsen išlaviravo gana ramiai“, – vertina I. Kalpokas.

Šiemet baigiasi ir demokratų lyderio S. Skvernelio kadencija šiame poste. Naujojo rinkimų datą planuojama paskelbti artimiausiomis savaitėmis. Jau kitą mėnesį ketina rinkti pirmininką ir, mažai abejonių, kad perrinks tą patį ir LVŽS. Lyderių rinkimai laukia ir Regionų, gal su kuo susijungsiančių „darbiečių“, kitų mažesnių partijų.

Kol kas kokių nors sensacijų, kad kuri atrastų lyderį, kuris iškeltų ją iki aukštumų, nematyti, nors dažnuose rinkimuose atsiranda kokių nors naujų žvaigždžių. Yra buvę, kad į pergalę tas pats žmogus atvedė net skirtingas partijas: štai vėliau liūdnai pagarsėjęs Rolandas Paksas 1997 m. į pergalę Vilniaus miesto taryboje atvedė konservatorius, 2000-aisiais – jau Liberalų sąjungą, o Seimo rinkimuose jo vedamas šios partijos sąrašas laimėjo šešiolika mandatų, nors prieš tai buvusiuose – nė vieno. Darbo partijos istorija – nuo aukštumų iki visiško fiasko – priklausė nuo to, ar ją tuo metu vedė Viktoras Uspaskichas. 2016 m. konkurentus nušlavė LVŽS, pasikvietusi populiarųjį policijos ekskomisarą S. Skvernelį. Pernai visu ryškumu sužibo R. Žemaitaičio žvaigždė.

Tam yra paaiškinimas. „Yra apie trečdalis rinkėjų, kurie balsuoja prieš viską, ir pagrindinis klausimas, kas tą „prieš viską“ įkūnija. Chrestomatinis toks politikas – R. Paksas. Per pastaruosius Seimo rinkimus toks buvo R. Žemaitaitis. Beje, nereikia pamiršti, kad jis užaugo po R. Pakso sparnu ir net dabar persidengia tam tikros geografinės pozicijos: kur buvo stiprus R. Paksas ir jo vadovaujama partija, dabar stiprus R. Žemaitaitis ir „Nemuno aušra“, – sako I. Kalpokas.

Tačiau kituose rinkimuose dažniausiai atsiranda jau kitas „prieš viską“.