I. Šimonytės Vyriausybė prieš G. Palucko: kas ką

Šios savaitės viduryje paskirtasis premjeras pagaliau atrado paskutines kandidatūras į naująjį ministrų kabinetą. Ar starto pozicijoje jie atrodo labiau pasirengę šiam darbui nei pirmtakai?

Politinis svoris skiriasi

Vyriausybės partinės proporcijos analogiškos kaip prieš ketverius metus, tik partijos kitos. Dabar premjerą ir devynis ministrus deleguoja Socialdemokratų partija (LSDP), tris – „Nemuno aušra“, du – Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“. 2020-aisiais atitinkamai atstovų turėjo Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), Laisvės partija ir Liberalų sąjūdis.

Šįsyk ilgiausiai užtruko „aušriečiai“, mat Prezidentas pareiškė netvirtinsiąs ministrais antisemito vedamos partijos narių, tad užtruko rasti, kas iš profesionalų norėtų sietis su tokį šleifą turinčia partija.

2020-aisiais startavo aštuoni vyrai ir septynios moterys, dabar moterų pasiūlyta tik keturios. Devyni kandidatai buvo iki 40 metų, vyriausiam – 57-eri. Dabar iki 40-ies vienas, trys – perkopę 60-metį.

Tačiau daugiau metų – daugiau ir patirties: 2020-aisiais tarp ministrų tokias pareigas jau buvo ėję du, dabar – keturi. Tiesa, finansų ministrės portfelį beveik ketverius metus jau buvo turėjusi ir premjerė Ingrida Šimonytė, o dabar naujasis Vyriausybės vadovas Vyriausybėje debiutuos. Gintautas Paluckas vadovaujamo darbo patirties turėjo tik savivaldos lygmeniu – buvo Vilniaus miesto vicemeras, savivaldybės administracijos direktorius.

„Premjerams labai svarbu turėti politinį svorį ir vadybinės, vadovaujamo darbo patirties. Tokios žemos politinės kategorijos premjero, kokį turėsime dabar, galėtume paieškoti nebent pirmame nepriklausomybės dešimtmetyje, kai jie dažnai keitėsi ir būdavo sunku rasti žmogų į tokį postą“, – vertina Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas Matas Baltrukevičius.

Pasak politologo, premjerų politinis svoris, autoritetas partijoje, kuriai jie atstovauja, skiriasi.

I. Šimonytė formaliai anuomet net buvo nepartinė, bet jos statusas TS-LKD buvo labai stiprus. G. Palucko statusas nėra toks stiprus, o aplinkybės, kuriomis jis tapo premjeru, jį dar silpnina.

„Jei žiūrėtume į svorio kategorijas, I. Šimonytė buvo tikrai geriau pasirengusi šiam darbui“, – neabejoja M. Baltrukevičius.

Abejonės: už švietimą atsakingam ministrui turėtų būt keliami labai aukšti reikalavimai. Kyla klausimų, ar dabar siūloma R. Popovienė pakankamai pajėgi. L.Balandžio / BNS nuotr.

Ministrais jau buvo

Lyginant siūlomus ministrus su jų pirmtakais dažnu atveju nėra taip paprasta pasakyti, kurio startinės pozicijos tvirtesnės.

M. Baltrukevičiaus manymu, pagrindinės idealaus ministro savybės yra trys: politinė, vadybinė patirtis ir įsigilinimas į tą sritį, į kurią ateina dirbti. Žinoma, svarbu ir nepriekaištinga reputacija.

Tačiau, pasak jo, nebūtinai tas, kuris teoriškai gali užsidėti „varneles“ prie visų trijų dėmenų, buvo ar bus geriausias ministras. Svarbios įvairios situacijos, kas bus jų komandoje, nes viceministrų pasirinkimas gali šiek tiek kompensuoti ministro politinės, dalykinės ar vadybinės patirties stoką.

Vis dėlto siektina, kad pats ministras turėtų jas visas tris.

Štai į finansų ministrus siūlomas Rimantas Šadžius turi ir dalykinės, ir vadovavimo, ir politinės patirties – pusantros kadencijos jis jau vadovavo Finansų ministerijai. Jis buvo ir Europos Audito rūmų narys.

Gintarei Skaistei prieš ketverius metus pradedant dirbti ministre trūko būtent vadovaujamo darbo patirties, tad, M. Baltrukevičiaus prognozėmis, R. Šadžiaus startas bus lengvesnis.

Ministro postas nenaujas ir Energetikos ministerijos esamam ir būsimam vadovams. Dainius Kreivys buvo ūkio ministras, bet kaip politikas jau kurį laiką specializavosi energetikos srityje. „Žygimantui Vaičiūnui turėtų būti lengviau pradėti ministrauti, nes nuo praeito jo buvimo šiame poste praėjo tik ketveri metai. Bet pagal abiejų pasirengimą šiam darbui dėčiau lygybės ženklą“, – vertina M. Baltrukevičius.

2020-aisiais startavo aštuoni vyrai ir septynios moterys, dabar moterų pasiūlyta tik keturios. Devyni buvo iki 40 metų, vyriausiam buvo 57-eri. Dabar iki 40-ies vienas, trys – per 60-ies.

Tačiau, jo nuomone, 2020-aisiais žemės ūkio ministru tapusiam Kęstučiui Navickui, kuris jau buvo dirbęs aplinkos ministru, gal labiausiai ir trukdė, kad į procesus jis žiūrėjo labiau iš aplinkos, o ne žemės ūkio pozicijų, tad ūkininkai skųsdavosi, kad jis sunkiai supranta jų poreikius ir nuogąstavimus.

Dabar „aušriečių“ siūlomas Ignas Hofmanas – ūkininkas, Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas. Jis nesureikšmina, kokios partijos yra deleguojamas, sako ateinantis iš žemės ūkio dirbti žemės ūkiui. I. Hofmanas šią sritį išmano, bet politinės patirties neturi, išskyrus, kad dalyvavo rinkimuose su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, bet nesėkmingai – Radviliškio rajono tarybos nariu netapo. Tačiau sostinės Gedimino prospektas jam jau pažįstamas: šiemet jis buvo vienas protesto akcijos, kai čia suvažiavo apie 1,3 tūkst. ūkininkų traktorių, organizatorių.

„Vadovauti ūkiui ir vadovauti ministerijai – skirtingi dalykai. Politinės ir vadybinės patirties stoka apsunkins I. Hofmano darbą. Vis dėlto, nors prilygti trumpai kadencijos pabaigoje žemės ūkio ministru dirbusiam Kaziui Starkevičiui nebūtų paprasta, bet būti sėkmingesniu už K. Navicką įmanoma“, – svarsto M. Baltrukevičius.

Kitas „aušriečių“ kandidatas – Teisingumo ministerijai vadovauti siūlomas advokatas Gintautas Bartkus sakė sutikęs, kai sulaukė palaikymo iš kolegų. Jis šias pareigas jau ėjo 2000–2001 m. Rolando Pakso Vyriausybėje.

„G. Bartkaus kaip ministro patirtis – jau su dulkių sluoksniu, bet jis turėtų neblogai įsivaizduoti šį darbą. Ewelina Dobrowolska atėjo su minimalia politine ir be vadybinės patirties, nors jos išsilavinimas atitiko ministerijos sritį, bet ne geriausias įmanomas. G. Bartkus be konkurencijos atrodo geriau pasiruošęs šiam darbui“, – lygina M. Baltrukevičius.

Į kultūros ministrus po aštuonerių metų pertraukos ketina grįžti Šarūnas Birutis, o ministravimas – ir vadybinė, ir politinė patirtis. Jo pirmtakas Simonas Kairys jos buvo įgijęs iki tol būdamas už kultūrą atsakingu Kauno miesto vicemeru.

M. Baltrukevičius jų startines pozicijas vertina kaip apylyges.

Kitaip: jei I. Ruginienė taps socialinės apsaugos ir darbo ministre, jai bus nelengva dirbti, žvelgiant iš kitos barikadų pusės. Tačiau jos potencialas nemažas ir tai bene labiausiai intriguojantis pasirinkimas. P. Peleckio / BNS nuotr.

Technokratų daugėja

Trečias „aušriečių“ kandidatas, taip pat technokratas – Sigitas Podėnas, nuo 2020-ųjų vadovauja Gamtos tyrimų centrui.

„S. Podėnas – be jokios politinės patirties, tačiau puikus šios srities ekspertas, patyręs vadybininkas, dirbęs ir su didelėmis komandomis. Tad vadybine prasme jam didelio šoko pradedant vadovauti ministerijai neturėtų būti. Jis turi didelį potencialą, jei tik jam nepakiš kojos politinės patirties stoka ir pavyks perprasti politines sroves. 2028 m. gal sakysime, kad jis pranoko S. Gentvilą, nes šis nors ir nesusilaukė ypatingų priekaištų, bet jo negalima priskirti prie daugiausia nuveikusių ministrų“, – lygina M. Baltrukevičius.

Pradėdamas ministrauti S. Gentvilas turėjo politinės patirties, truputį ir vadybinės, išsilavinimas irgi šiek tiek į aplinkos apsaugos pusę.

2020-aisiais technokrato susisiekimo ministro teko ieškoti Laisvės partijai, Prezidentui atmetus jos pirmąjį pasirinkimą. „Marius Skuodis atėjo kaip stiprus vadybininkas. Susisiekimo srityje patirties jis nelabai turėjo, kaip ir politinės. O Eugenijus Sabutis ateina ir su vadybine patirtimi, nors ir neilga, kai buvo Jonavos meras. Politinės patirties jis įgijo ir Seime, čia specializavosi infrastruktūros srityje, daug kalbėjo apie kelius. M. Skuodžio vadybinė patirtis buvo įspūdinga, bet E. Sabučiui bus lengviau ir dėl to, kad socialdemokratų gretose jis – įtakingas politikas“, – mano M. Baltrukevičius.

Tiek prieš ketverius metus, tiek ir dabar įdomūs sveikatos apsaugos ministrų pasirinkimai. 2020-aisiais ši ministerija patikėta su šia sritimi nieko bendra neturėjusiam nepartiniam Arūnui Dulkiui, buvusiam Valstybės kontrolės vadovui. Gitanas Nausėda dabar priminė savo anuometes abejones, kai jis buvo tikinamas, kad kvalifikacijos sveikatos apsaugoje nereikia, imkime vadybininką, ir viskas bus gerai. „Ar buvo gerai? Ne, nebuvo“, – Prezidentas vertina iki kadencijos pabaigos poste neišsilaikiusį ministrą.

Tad dabar ieškota mediko. Pirmas siūlymas atkrito. Dabar siūloma Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto vadovė, tiesa, tik nuo šio spalio, Marija Jakubauskienė.

„Situacijos gana skirtingos: A. Dulkio stiprybė – vadyba, tačiau tos srities dalykinės patirties jis neturėjo. M. Jakubauskienės stiprybė – srities išmanymas, bet sunku įvertinti jos vadybinę patirtį, tam reikėtų geriau žinoti tų institucijų ir tarptautinių organizacijų, kuriose ji turėjo vaidmenų, struktūrą. Bet faktas, kad M. Jakubauskienė ateina į visiškai naują jai veiklos lauką“, – konstatuoja M. Baltrukevičius.

Sugrįžimas: Energetikos ministerijai vadovauti ir 2020-aisiais, ir dabar pasiūlyti jau buvę ministrais, šįsyk – prieš ketverius metus joje kadenciją baigęs Ž. Vaičiūnas. R. Riabovo / BNS nuotr.

Politiniai pasirinkimai

Kitus kandidatus galima laikyti politiniais. Tiesa, šįsyk vienas neįprastas. Nors, jokia paslaptis, prezidentė Dalia Grybauskaitė siūlė kandidatus į krašto apsaugos ministrus, bet garsiai to neįvardydavo. Šįsyk G. Nausėda viešai pareiškė manantis, kad užsienio reikalų ministro postui labai tiktų jo patarėja Asta Skaisgirytė. Tačiau pasiūlytas kitas – Kęstutis Budrys, nors būsimas premjeras ir tikino, kad tai jo, o ne Prezidento pasirinkimas.

G. Nausėdai priminta, kad, laikantis jo paties nustatytų standartų, tokiam kandidatui reikia  „atšalimo“ laikotarpio, tad kodėl šįsyk jis netaikomas.

Dalykine prasme K. Budriui priekaištų neišsakoma. Politinės patirties jis įgijo būdamas politinėje Prezidento komandoje, diplomatinės turėjo netiesiogiai, nes dirbdamas Valstybės saugumo departamente (VSD) kuravo diplomatinius klausimus.

„K. Budrys turi potencialo būti labai geru ministru, ypač dėl to, kad turi daug patirties saugumo ir gynybos politikoje, kas dabar Lietuvai aktualu, o tarp gynybos ir užsienio politikos yra didelė sinergija. Bet nors jis turi kompetencijų, jam nebus taip paprasta pradėti dirbti ministru, nes veikimo logika VSD ir prezidentūroje skiriasi nuo to, kaip veikia Užsienio reikalų ministerija“, – vertina M. Baltrukevičius.

Ligšiolinis diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis pradėdamas ministrauti diplomatinę patirtį turėjo, nors nelabai ilgą ir ne pačiose aukščiausiose pareigose. Politinės patirties buvo, o vadybinės – tik iš pirmininkavimo partijai.

K. Budrys gal net labiau būtų tikęs į krašto apsaugos ministrus, tačiau čia socialdemokratai turėjo kitą kandidatę – Dovilę Šakalienę.

Tiek ji, tiek 2020-aisiais šios ministerijos vadovu tapęs Arvydas Anušauskas ir šiemet jį pakeitęs Laurynas Kasčiūnas, M. Baltrukevičiaus vertinimu, gana panašaus tipažo: visi Seimo nariai, besispecializavę šioje srityje. L. Kasčiūnas – gal kiek ilgiau, D. Šakalienė iš pradžių domėjosi kitais klausimais. Vadybinės patirties visi turėjo, bet ne per daugiausiai.

Viena „karščiausių“ kėdžių – švietimo, mokslo ir sporto ministro. 2020-aisiais niekas neabejojo, kad Jurgita Šiugždinienė – puiki švietimo ekspertė. Ji buvo Kauno technologijos universiteto prorektorė ir laikinoji rektorė, vieno fakulteto dekanė, turėjo daug vadybinės patirties, truputėlį ir politinės, daugiau savivaldos lygmeniu.

Vis dėlto, primena M. Baltrukevičius, jos, o ir ankstesnių šios srities ministrų, biografijos rodo, kad net jei jie išmano švietimo klausimus, tai nebūtinai reiškia, kad šiame poste bus lengva. Tiesa, J. Šiugždinienę pakirto netiesiogiai su jos, kaip ministrės, veikla susijusios priežastys – ji atsistatydino po vadinamojo čekiukų skandalo. Po jos atėjo Gintautas Jakštas, išmanantis švietimo sritį, politinės ir vadybinės patirties sukaupęs būdamas viceministru, bet ir jis poste neišsilaikė. Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė paskirta tik keliems mėnesiams užbaigti kadenciją, bet švietimo srityje kaip politikė nesispecializavo, nebuvo ir vykdomojoje valdžioje, bet turi politinės patirties.

„Norėtųsi, kad šios srities ministrui būtų keliami labai aukšti reikalavimai. Man kilo klausimas, ar dabar siūloma Raminta Popovienė pajėgi tai patempti. Jos stiprybė – politinė patirtis, be to, kurį laiką, tik jau prieš daug metų, ji mokytojavo. Kažkiek turi ir vadybinės patirties. Būdama Kauno rajono vicemere kuravo švietimą, bet šiame poste ji buvo gana trumpai – tik nuo 2023 m.“, – teigia M. Baltrukevičius.

Matas Baltrukevičius. V. Balkūno / BNS nuotr.

Nepraėjo sklandžiai naujo vidaus reikalų ministro paieškos. Pirmasis viešai įvardytas Alytaus meras Nerijus Cesiulis siūlymo atsisakė. M. Baltrukevičiaus nuomone, tai parodo, kad G. Palucko svoris partijoje nėra toks didelis. „N. Cesiulio pasirinkimą siečiau ir su LSDP pirmininko rinkimais. Nebūtinai jis pats kandidatuos, bet svarbesni asmenys partijoje turės pasakyti, kurioje jie barikadų pusėje, nes net neabejoju, kad bus bent vienas kandidatas, kuris įvardys koaliciją su „aušriečiais“ buvus klaida. Jei jis taptų partijos pirmininku, koalicijos sutartis būtų nutraukta ir pasirinkti kiti partneriai. N. Cesiulis gal nori pasilikti sau daugiau manevro laisvės, nes jei ateini dirbti į tokią Vyriausybę, negali netrukus tapti dideliu šios koalicijos kritiku“, – mano M. Baltrukevičius.

Surastas dubleris – Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius Vladislavas Kondratovičius, anksčiau dirbęs susisiekimo viceministru. Jis – buvęs Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos narys.

„V. Kondratovičius turi nemažai vadybinės ir politinės patirties, buvo viceministras. Kiek jis pasirengęs dalykiškai, sunku pasakyti, nes apskritai sunku apibrėžti, kokios dalykinės kvalifikacijos reikalingiausios šioje ministerijoje. Agnė Bilotaitė į postą ėjo turėdama politinės patirties, rodydama susidomėjimą regionine politika, tačiau vadybinės – minimaliai. Bet kai buvo klibinama iš posto, jame išsilaikyti padėjo didelis jos politinis svoris partijoje. V. Kondratovičius jo neturi, o sritis, kuriai siūlomas vadovauti, sudėtinga“, – lygina M. Baltrukevičius.

Pagrindinės idealaus ministro savybės yra trys – politinė, vadybinė patirtis ir įsigilinimas į tą sritį, į kurią ateina dirbti.

Jo nuomone, panašumų ne tiek daug ir tarp 2020-aisiais ir dabar į socialinės apsaugos ir darbo ministres siūlomų kandidačių. Monika Navickienė turėjo dalykinės patirties, anksčiau buvo kelių įmonių direktorė. Tačiau, svarbiausia, jos politinė situacija buvo lengvesnė, nes ji jautė stiprų premjerės palaikymą, buvo itin svarbus žmogus partijoje. Ministrės postą ji prarado ne dėl savo kaip ministrės darbo, o po skandalo apie nuslėptą pasiskraidymą abejotinos reputacijos verslininkų privačiu lėktuvu į Dubajų.

Seimo nare pirmąkart išrinktos ligšiolinės Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkės Ingos Ruginienės stiprybė – dalykinė patirtis, turi ir šiek tiek vadybinės. „Tačiau ji buvo priešingoje barikadų pusėje, jai reikėjo iš politikų kažką išsikovoti. Dabar jai bus nelengva, būnant iš kitos pusės. Ji vadovavo profsąjungoms, tačiau ministerijos veikimas kitoks. Jai bus sunku ir dėl politinės patirties trūkumo. Bet nesakau, kad I. Rugienė bus bloga ministrė. Sakyčiau, tai kaip tik vienas labiausiai intriguojančių pasirinkimų. Matau nemažą jos politinį potencialą, tik startas nebus labai lengvas“, – prognozuoja M. Baltrukevičius.

Ekonomikos ir inovacijų ministeriją ir vėl norima patikėti patiems jauniausiems. Aušrinė Armonaitė ministre tapo 31-ų, Lukui Savickui 34-eri. Beje, būdamas premjeru, Saulius Skvernelis jį jau siūlė į šį postą 2020-ųjų pradžioje, tačiau Prezidentas dėl per mažos patirties kandidatūrą atmetė.

„Su kokiu bagažu ateina L. Savickas ir kokia atėjo A. Armonaitė, yra daug panašumų. Abu turi politinės patirties. L. Savickas dirbęs ekonomikos ir inovacijų srityje, A. Armonaitė – taip pat, nors ir neilgai. L. Savickas turi vadovaujamo darbo patirties, bet trumpalaikės. A. Armonaitė – Laisvės partijos pirmininkė, tačiau ministerija – ne partija, kažin ar ši patirtis čia buvo labai pritaikoma“, – lygina M. Baltrukevičius.

Žinoma, kandidatų į ministrus sąrašas nebūtinai baigtinis. M. Baltrukevičius svarsto: gal, norėdamas įtvirtinti savo autoritetą, kokią pavardę Prezidentas dar pakeis. Tačiau, jo nuomone, pagal šiandien turimas pavardes atrodo, kad starto pozicijoje ligšiolinių ir siūlomų ministrų vaizdas apylygis. Tarp siūlomų matyti ir įdomių žmonių, kurie turi nemažą potencialą būti gerais ministrais, ir tokių, kurie gali būti silpnoji grandis.

„Tačiau kertinis dalykas – naujo premjero G. Palucko politinio svorio trūkumas, kas gali trukdyti ir visam ministrų kabinetui“, – mano politologas.

G. Paluckas premjeru paskirtas lapkričio 21-ąją ir Vyriausybei suformuoti turi penkiolika  dienų. Šis terminas baigsis kitos savaitės pabaigoje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių