– Kažkas sakė, kad sunku tikėtis tikros demokratijos, kai taip mažai tikrų demokratų. O kaip dėl tikrų valstybininkų ir tikros valstybės? Ar mūsų valstybingumas neatrodo šiek tiek netikras? Be šūvio pasiduota 1940-aisiais, dabar masiškai emigruojama, žioji didžiulė socialinė atskirtis, o aptvertos pilaitės ant neprieinamų mirtingiesiems ežerų pakrančių, kirtimai ir statybos saugomose teritorijose skelbia žinią, kad naujajam elitui valstybė tėra ūkinės paskirties objektas.

– Bet kuri tauta ir valstybė pirmiausiai turi saugotis puikybės. Man patinka vienos senos išmintingos knygos žodžiai: „Juo tu didesnis, juo labiau žemink save visame, ir tu rasi malonės pas Dievą“ (Siracho knyga). Dabartinė Lietuvos valstybė kol kas nepatyrė rimtų išbandymų, kai pagrindiniu dalyku tampa pasiaukojimas, savęs atsižadėjimas, ištikimybė savo tautai ir meilė tėvynei.

Visi mokame sakyti gražias kalbas ir turime didelius gražių žodžių resursus, ypač nekariavusios kariuomenės paraduose. Mūsų dabartinis valstybingumas kol kas yra tik pasiruošimas tikriesiems valstybės išbandymams. Nebūkime per griežtais prieš mus buvusių kartų teisėjais, nes patys galime neišvengti dar didesnės gėdos. Prancūzija patyrė daug didesnę gėdą nei lietuviai 1940 metais, bet užtat suomiai tapo herojais.

Visa dabartinė Lietuva tapo didelio pilietinio ir žmogiškojo susvetimėjimo fabriku, nors kovojant su Sovietų sąjunga buvo žadama visai kita žmogaus ir visuomenės vizija. Karaliumi tapo kapitalas.

Dabartinis Lietuvos elitas nesirūpina beturčiais, neklauso jų išminties, ir už tai bus nubaustas. Norint tai suprasti, nereikia sociologinių tyrimų. XIX a. britų konservatoriai sakydavo – „jei blogai pirkiai, tai blogai rūmams“. Kai du kartus lankiausi Vilniaus Gamtos licėjaus abiturientų diplomų įteikimo šventėje, buvau priblokštas save giriančių jaunų žmonių kalbų ir puikybės. Jie tikrai nebus tautos elitas, bet savo talentais pasistengs sukurti mirtingiesiems neprieinamas pakrantes. Ne mažiau pritrenkia ir Kauno Šančiuose matytas Karalienės Mortos vardu pavadintos mokyklos draustinis. Nauja pokomunistinės Lietuvos Antakalnio vaikų specligoninė. Vaikai nuo mažų dienų pratinami nebūti kartu su savo mažiau turtingais bendrapiliečiais. Tokie pat dalykai dedasi universitetuose, kur mokslininkai atvirai prisipažįsta dirbantys iš puikybės.

Visa dabartinė Lietuva tapo didelio pilietinio ir žmogiškojo susvetimėjimo fabriku, nors kovojant su Sovietų sąjunga buvo žadama visai kita žmogaus ir visuomenės vizija. Karaliumi tapo kapitalas. Sovietmečio pabaigoje buvo žadama rinkos ekonomika, bet vietoj jos gavome rinkos visuomenę. Valstybininkai gali atsirasti tik ten, kur valstybė suvokiama kaip aukštesnis už rinką imperatyvas. Jie neturi atmesti rinkos, bet privalo suprasti, kad valstybės interesas – aukščiau pirkimo ir pardavimo.

– Teigiate, kad gavome rinkos visuomenę ir karaliumi tapo kapitalas. Tai sakytina tik apie Lietuvą ar taikytina plačiau? Ir kas, jūsų manymu, lėmė tokią raidą ir situaciją?

– Suprantu, kad kalbu kaip seno sukirpimo kairysis. Karlas Marxas protestavo prieš feodalinių iliuzijų pakeitimą „nuogu ekonominiu interesu“. „Komunistų partijos manifeste“ sakoma, kad kapitalizmas išniekina visa, kas šventa. Nematau priežasčių, kodėl tai netiktų dabartinei Lietuvai apibūdinti.

Nesu marksistas, tačiau geriau nepradėkime galvoti sektomis. Marxas šiuo požiūriu vertas rimto dėmesio. Nesu marksistas, bet daugybė dabartinės Lietuvos problemų kyla dėl rimtos politinės kairės nebuvimo. Apie dabartinę politinę kairę galima užduoti tik vieną klausimą: „What is left“? Gaila, kad šis klausimas gražiai neišsiverčia į lietuvių kalbą.

Tautinei valstybei būtinai reikia, kad kas nors rūpintųsi liaudimi. Ne vienas XX a. pirmosios pusės nacionalistas iš rūpesčio tauta tapo liaudininku ir komunistu. Vincas Mickevičius Kapsukas iš meilės Kudirkai pasivadino Kapsuku, nes šis save vadino Kapsu.

Demokratijai reikalinga įvairialypė tauta. Lietuvos darbininkai šiandien nemoka reikalauti, kad parlamente jiems atstovautų kaip darbininkams, kad į juos nebūtų žiūrima kaip į „žmogiškąjį kapitalą“. Lietuvoje neliko tų, kurie save suvokia kaip atskirą darbininkų klasę ir „liaudies sluoksnius“. Kitais žodžiais, turime rimtų demokratinio atstovavimo problemų. Darbininkai skundžiasi netikusiu atstovavimu Seime, tačiau patys kalti, kad nesugeba veikti kaip partija. Kai jie rimtai pradeda veikti kaip partija, visi išsigąstame, kad nesugriautų demokratijos. Tačiau šis išgąstis geriau nei apsimestinis ir gerai apmokamas Seimo ponų kalbėjimas darbininkų vardu.

– Tai gal ES ir yra geriausia vieta Lietuvai išbristi iš kapitalizmo, kuris „išniekina visa, kas šventa“? Čia juk ir socialinis saugumas, ir „švediškas socializmas“, ir graikų „Syriza“, ir ispanų „Podemos“, ir Suomijos eksperimentas su 560 eurų bazinėmis pajamomis už nieką. Gal kuo daugiau Lietuvoje bus ES, tuo būsime kairesni ir socialiai saugesni?

– Šiandien įprasta ES [ir jos Parlamentą] vadinti kairiųjų lizdu. Tai tiesa. Marxas buvo įsitikinęs, kad socialistai turi stabdyti nužmoginimą. Tačiau to nėra. Kodėl? Atsakymas paprastas. Socialistai (didelė dalis konservatorių, nekalbant apie liberalus) nežino, kokį žmogų nori išugdyti. Bandoma atsipirkti išmokomis. Darbininkai šiandien labiausiai turėtų kovoti prieš išmokas, nes būtent jos padaro juos nelaisvus. ES laisvės vardu sukūrė nelaisvę. Socialinės gerovės valstybė maitina išmokomis, kurios skatina didelį asmeninės ir socialinės atsakomybės nuosmukį.

Sukurtas darbininkų klasės naikinimo būdas. Istorikai sako, kad XIX a. Lietuvos baudžiauninkai nebuvo taip stipriai priklausomi nuo valstybės, kaip dabartinė „socialinių teisių“ visuomenė. Šiandien griūna ne tik tautinė, bet ir socialinė nepriklausomos Lietuvos valstybės struktūra. Kai kalbame apie „darbininkus“, šiuo terminu jau reikia vadinti ne tik miesto, bet ir kaimo žmones. Tie, kuriuos neseniai vadinome valstiečiais, šiandien įvelti į dar subtilesnę išmokų sistemą.