40 valstybių vadovai

Šiandien Vilnius pabudo būdamas ne tik Lietuvos, bet, galima sakyti, viso demokratinio pasaulio sostine. Čia dabar reziduoja 40 valstybių vadovai ir iki 150 kitų aukšto rango politikų. Iš viso liepos 11–12 d. vyksiančiame NATO viršūnių susitikime laukiama 48 užsienio delegacijų, kuriose apie 2,4 tūkst. narių, jau neskaičiuojant minios žurnalistų iš viso pasaulio. Nors oro erdvė virš Vilniaus visiems orlaiviams, išskyrus atskraidinantiems garbaus forumo dalyvius,  uždaryta, bet pirmadienį jų, besileidžiančių su oficialiomis delegacijomis, gaudesys kartojosi ne rečiau nei įprastą dieną.

Vilnius garbius svečius pasitiko kiek kitokiu nei įprastą dieną veidu. Neatpažįstamai pasikeitė parodų ir kongresų centras „Litexpo“, kur ir vyksta susitikimas. Ką tik baigtomis asfaltuoti gatvėmis, į kurias gali nukrypti delegacijų narių akys, išriedėjo tik naujesni troleibusai, naujai nudažyti aprūdiję stulpai, o daugelis senamiesčio gatvių vėl virto tokiomis, kokiomis ir turi būti: nuo važiuojamosios gatvių dalies nurankioti įvairūs kuoleliai, gėlių ar medelių vazonai, šiaip jau skirti eismui paralyžiuoti  pagal originalią kilpinio judėjimo schemą. Kažin kodėl nenorėta ir svečiams pademonstruoti tokį išradimą ir pavežioti ratais kvadratais?

Tiesa, nors gatvės išlaisvintos nuo įprastų kliuvinių, jomis ne tik automobiliu, bet ir dviračiu ar paspirtuku nepalėksi – eismas šiomis dienomis draudžiamas, antradienio pusdienį prezidentūros prieigose nebus galima eiti ir pėsčiomis.

Saugumo sumetimais virš centro ir senamiesčio jau nuo praėjusios savaitės ratus suka sraigtasparniai.

Pagal žmonių skaičių Vilnius kiek primena karantino metą per COVID-19 pandemiją – daug kas paklausė patarimo išvažiuoti arba šiomis dienomis dirba nuotoliu. Kavinukės, kurios veikia, sako mažiau svečių sulaukiančios jau nuo sekmadienio, bet ant kai kurių, kaip ir ant kai kurių parduotuvių, durų kabo įspėjimas, kad kelias dienas visai nedirbs.

Ukrainos-NATO tarybos performavimas į komisiją nėra kažką lemiantis lūžis, o atsisakymas Narystės veiksmų plano etapo toks būtų.

Beje, didžiausiu politiniu įvykiu per visą atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį vadinamas Vilniaus NATO viršūnių susitikimas Baltijos šalyse rengiamas ne pirmą kartą.

„Rygos susitikimas 2006 m. buvo pirmasis mūsų regione. Prisimenu: Ryga buvo visiškai tuščia, o saugumas neišpasakytas, sunku buvo ir tiltą pervažiuoti vykstant į kokį renginį. Beje, pasirengimo susitikimui darbo grupei vadovavo Edgaras Rinkevičius, kuris ką tik išrinktas Latvijos prezidentu ir atvyks į Vilnių“, – pasakoja ambasadorius ypatingiems pavedimams, buvęs užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministras, Lietuvos ambasadorius prie NATO, Linas Linkevičius.

Pasak jo, dalyvavusio daugybėje tokių susitikimų, vaizdas Vilniuje, kaip ir daugumoje kitų miestų, kur jie vyko, panašus – visur imamasi išskirtinių apsaugos priemonių, o dažnas vietinis išvyksta iš miesto. Gal ir kitur, jei nėra susitvarkę, kaip kad Vilnius, bent pasipudruoja laukdami svečių. Tad šiuo atžvilgiu niekuo neišsiskiriame.

Tačiau, kalbėdami apie NATO viršūnių susitikimą Vilniuje, vis priduriame, kad jis – istorinis. Tačiau ar jis tikrai istorinis pasaulio saugumui, ar tik Vilniui, pirmą kartą sulaukusiam tiek garbių svečių?

Ukraina – lakmusas

„Sprendimai dėl rytinio NATO flango saugumo stiprinimo ir dėl Ukrainos – šie klausimai galėtų padaryti Vilniaus susitikimą istorinį“, – mano JAV analitinio centro „Atlantic Council“ vyr. bendradarbis, buvęs NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas, buvęs krašto apsaugos viceministras Giedrimas Jeglinskas.

Neteisinga: pasak G. Jeglinsko, Ukraina gali suburti tokio dydžio ir tokios parengties kariuomenę, kokios kitos šalys negali. Kai sakome, kad jai dar kažko reikia, kad būtų pakviesta į NATO, skamba keistai. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Pasak L. Linkevičiaus, Ukrainos klausimas iš tiesų visiems bus kaip lakmuso popierėlis: „Jei dėl jos bus nusivylimas, Vilniaus susitikimą istoriniu pavadinti bus sunku.“ Prieš kelias dienas L. Linkevičius buvo Kyjive. Jis pasakoja, kad politikai kalba mandagiai, nes jiems reikia bendradarbiauti, reikia paramos, bet žurnalistai jautriau reaguoja, mato neteisybę ir tikisi, kad ji bus ištaisyta Vilniuje.

„Neoficialiai kalbantis ukrainiečiai šiek tiek suglumę, nes karinė parama vis dar teikiama rezervuotai, jiems ypač trūksta tolimojo nuotolio artilerijos, naikintuvų, kurių visi seniai žada, bet dar neprasidėjo nė lakūnų rengimas. Politine prasme Vakarai tik kartoja, kad Ukraina bus NATO narė. Tačiau tai buvo pasakyta jau prieš penkiolika metų Bukarešto susitikime, vėliau kartota visuose vėlesniuose, bet toliau  nepažengta“, – apgailestauja L. Linkevičius.

Beje, primena jis, NATO viršūnių susitikimuose vykdavo NATO ir Rusijos tarybos posėdžiai. Bukarešte jame dalyvavęs V. Putinas priekaištavo NATO lyderiams, kad šie bendradarbiauja su Ukraina, jo žodžiais tariant, valstybe, kurios nėra, dirbtiniu dariniu. „Mes jau tada kitiems aiškinome, kad jis taip pasakė, nes taip ir mano, tačiau daugumai atrodė, kad taip negali būti. Tai buvo 2008-ieji. Kiek prireikė metų iki 2022-ųjų vasario 24 d., kad politikai išgirstų, ką V. Putinas galvoja apie Ukrainą? Problemos dėl politinės klausos, nesugebėjimas parodyti lyderystės paskui brangiai kainuoja, taip pat ir žmonių aukų. Tas pamokas reikia išmokti“, – sako L. Linkevičius.

Kaip Suomijai ir Švedijai

Prezidentas Volodymyras Zelenskis net buvo sakęs, kad nevažiuos į Vilnių, jei nebus ko ten išgirsti. Ukraina nori matyti labiau apčiuopiamą politinį kelią narystės link, daugiau, nei pasakyta Bukarešte. Tačiau dėl to iki paskutinės minutės vyksta karštos diskusijos. Daug kartų viešai pasakyta, taip pat ir NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo lūpomis, kad Vilniuje Ukrainos pakvietimo į Aljansą klausimas nebus svarstomas.

„Tai nesuteikia didelio džiaugsmo ukrainiečiams, tik nusivylimą. Jie klausia, ką jie dar turi padaryti, kad įrodytų esą verti narystės. Jie ir nesitiki būti priimti į NATO, kol vyksta karas, bet nori matyti kažkokią perspektyvą, kai jis baigsis. O jis baigsis, kai Ukraina išvalys visą savo teritoriją nuo Rusijos. Ukraina iš karto turi gauti saugumo garantijas, nes kitaip Rusija vėl gali kėsintis į jos suverentitetą. Tai lyg ir visi supranta, kartoja lozungus, rodo solidarumo ženklus, bet ukrainiečiai kiekvieną dieną žudomi, jie neturi pakankamai karinės paramos ir, tai labai svarbu, ir politiškai, morališkai nematyti saugumo garantijų perspektyvos ateityje“, – pabrėžia L. Linkevičius ir priduria, kad Ukrainai vis tiek reikia bendradarbiauti su NATO neprarandant kantrybės, nes kitų partnerių ir kito kelio kaip NATO nėra.

G. Jeglinskas taip pat pabrėžia, kad Bukarešto susitikimas 2008 m. parodė, kad neužtenka vien pasakyti, jog Ukraina bus NATO narė. „Diskutuojama daugybė variantų, tačiau konkretesnių sprendimų kol kas nėra. Yra suvokimas, kad be narystės NATO ilgalaikė saugumo situacija Ukrainoje ir visoje Europoje negali stabilizuotis, bet nesutariama, kaip tai padaryti“, – konstatuoja jis ir ganėtinai skeptiškai vertina tokius, pasak jo, biurokratiškus žingsnius, kuriais negalėtume didžiuotis, kai dabar Ukrainos ir NATO taryba performuojama į Ukrainos ir NATO komisiją.

L. Linkevičius pritaria: „Tai nėra kažką lemiantis lūžis, o atsisakymas Narystės veiksmų plano etapo toks būtų. Matome precedentą: Suomijai ir Švedijai jo nereikia. Ir Ukrainai nereikia, nes ji turi visus svertus, visus instrumentus. Vilniuje dar kartą bus pakartota, kad remsime Ukrainą tiek, kiek reikės. Tai turi būti labai aiškiai įvardyta, kaip ir tai, kad pergalę suprantame kaip Ukrainos teritorijos išlaisvinimą. Tačiau Aljanso šalių lyderiai turėtų įsipareigoti, kad, karui pasibaigus, bus apsvarstytas Ukrainos kvietimas į NATO.“

G. Jeglinskas primena, kad Narystės veiksmų plano etapas pagal NATO dokumentus privalomas norint tapti Aljanso nare. Lietuva tokį turėjo, jame buvo daugybė punktų, ką turėjome padaryti. Tačiau Suomijai ir Švedijai tai netaikoma. Žinoma, jos – ilgametės Vakarų šalių operacijų dalyvės, būnant demokratinėmis ES šalimis, jų parengtis atitinkama ir joms nereikalingi žingsniai, kurie buvo reikalingi mums – iš posovietinės erdvės ištrūkusiai šaliai.

„Tačiau Ukraina turi tokias karines pajėgas, kurių turbūt neturi nė viena NATO valstybė, gal išskyrus JAV. Ji gali suburti tokio dydžio ir tokios parengties kariuomenę, kokios kitos šalys negali. Kai sakome, kad Ukrainai dar kažko reikia, skamba keistai, ypač ukrainiečiams“, – mano G. Jeglinskas.

Net jei sutiktume, kad plano nereikia, ką duotume – konkrečią narystės datą ar ką kita? Pasak eksperto, sunku pasakyti, kokie bus žodžiai susitikimo deklaracijoje, nes kiekvienas jų bus labai svarbus. Ukraina tikrai taps NATO nare, bet gal ukrainiečiams konkretaus sprendimo dėl priėmimo labiau reikėtų tikėtis jau kitąmet Vašingtone vyksiančiame NATO 75-osioms metinėms skirtame viršūnių susitikime, o Vilnius gali būti žingsnis jo link. Vis dėlto reikia išsiaiškinti to detales, kurios ir Ukrainą dar labiau motyvuotų žiūrėti į karą ne į kaip konfliktą be pabaigos.

Gins nuo pirmos minutės

Vilniaus susitikime laukiama ir kitų istorinių sprendimų. G. Jeglinskas aiškina, kad, visų pirma, bus pratęsta tai, kas sutarta Madrido susitikime, kuris vyko praėjus keliems mėnesiams nuo karo Ukrainoje pradžios, – kad reikia sustiprinti rytinį NATO flangą, o tam reikia ir resursų, ir pajėgų, ir tempo.

L. Linkevičius pabrėžia, kad Lietuvai labai svarbus NATO sprendimas pereiti prie priešakinės gynybos principo. Tai reiškia, kad Aljansas apsisprendęs ginti savo teritoriją nuo pat pirmos minutės ir neleisti priešo į ją. Mums labai svarbūs ir sąjungininkų įsipareigojimai dėl antžeminių oro gynybos sistemų dislokavimo šalyje rotacijos Lietuvoje, taip pat patvirtinti dar Varšuvos NATO viršūnių susitikime priimtą sprendimą dėl NATO kovinių grupių suformavimo, todėl labai vertintinas Vokietijos įsipareigojimas visam laikui čia dislokuoti brigadą. „Tokiu keliu ir turėtume eiti, kad Lietuvoje būtų dislokuoti visų rūšių NATO pajėgumai“, – sako L. Linkevičius.

Susitikimo išvakarėse pavyko rasti sutarimą dėl regioninės gynybos planų. G. Jeglinskas aiškina, kad, žinoma, jų turinys nebus viešas, bet reikia pasitikėti tuo, ką daro NATO, karinė Aljanso vadovybė. Kaip šie planai bus įgyvendinti, priklausys nuo to, kiek šalys gynybai skirs lėšų. Prasidėjus karui Ukrainai sąjungininkės atiduoda jai savo amunicijos atsargas, karinė pramonė nespėja su naujais poreikiais, tad gynybos pajėgumai turi tik augti ir jie augs, kad NATO galėtų užtikrinti saugumą. Tad dar vienas prie istorinių priskiriamas sprendimas – Vilniuje tikimasi fiksuoti 2 proc. BVP žemutinę ribą gynybai. Tačiau, primena L. Linkevičius, dabar mažiau nei dešimt iš 31 NATO šalies atitinka šį rodiklį. Dar 2004 m., kai jis buvo krašto apsaugos ministras, buvome įsipareigoję siekti 2 proc., bet tie raginimai nelabai padėjo.

Be to, atkreipia dėmesį G. Jeglinskas, tai bus pirmasis NATO lyderių susitikimas, kuriame Suomija dalyvaus kaip visateisė Aljanso narė. Nežinia, kaip bus su Švedija: vyksta paskutinių minučių aukšto rango derybos, bet jei ji būtų paskelbta NATO nare, tai taip pat būtų istorinis įvykis. Naujos NATO šalys rodo, kad Aljanso atvirų durų politika veikia.

Pasaulio dėmesys

Vis dėlto vien tuo, kad Vilniuje vyks toks didelis ir svarbus renginys, savaime nežada, kad mūsų sostinės vardas ilgam pateks į pasaulio politinį žodyną. NATO kontekste bene dažniausiai cituojami Madrido ir Bukarešto vardai, vienas – kaip sėkmės, kitas – kaip klaidos vieta. Tačiau nelabai kas prisimena Rygą, Londoną, Briuselį ar Varšuvą. Ar labai svarbu šaliai, kad ji pasirinkta tokio susitikimo sostine?

„Vilniuje vyksiantis NATO viršūnių susitikimas pagal formatą standartinis: tai poros dienų įtemptų sesijų maratonas, kurio pertraukose – dar dvišaliai ir daugiašaliai susitikimai. Tik jis vyksta nestandartiniu metu – kai vyksta karas. Kad susitikimas surengtas Vilniuje, kuris taip arti grėsmių, irgi yra ženklas, kuris rodo Aljanso vienybę, kad nebijome, nesiduodame šantažuojami; kaip Aljansas, darome viską, ką turime daryti saugumui užtikrinti“, – sako G. Jeglinskas ir primena, kad, susiklosčius tokiai, kaip dabar, geopolitinei situacijai, NATO lyderių susitikimai vyksta praktiškai kasmet, nors tai nėra formalus susitarimas.

L. Linkevičius atkreipia dėmesį, kad toks renginys nėra tos šalies renginys, tik renginys toje šalyje. Tačiau, pasak jo, negalima nuneigti to svarbos, nes dabar visas pasaulio dėmesys krypsta į Vilnių. Jei priimami kažkokie svarbūs dokumentai, kaip kad Madride buvo atnaujinta saugumo strategija, Rusija pirmą kartą iš strateginio bendradarbiavimo svarbos valstybės įvardyta kaip grėsmė Aljansui, tokie susitikimai dar dažniau minimi. Tačiau, jo vertinimu, mums labai svarbus buvo ir susitikimas Rygoje, kurio deklaracijoje atsirado užduočių, susijusių su energetikos saugumu. Lig tol buvome vieni tų, kurie agitavome, kad NATO reikia užsiimti energetikos saugumu, nors dauguma įsivaizdavo, jog tai tik ekonominiai dalykai.

Žinoma, neabejoja L. Linkevičius, jei Vilniuje įvyktų lūžis dėl Ukrainos, jo vardas būtų minimas dažnai. Tačiau Vilnius turi ir karčios patirties. 2013-ųjų lapkritį Vilniuje vyko Rytų Partnerystės viršūnių susitikimas, kuriame dalyvavo per trijų dešimčių valstybių vadovai, kiti aukšti asmenys, turėjęs tapti glaudesnių ES santykių su posovietinėmis Rytų Europos šalimis įtvirtinimu. Tačiau Vilniaus susitikimą kai kurie Europos politikai paskui vertino kaip nuviliantį pažeminimą, nes ES pralaimėjo Rusijai – kitas susitikimo temas užgožė Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus atsisakymas pasirašyti ES asociacijos sutartį.

Požiūris: L. Linkevičiaus teigimu, nesinorėtų, kad Vilniaus vardas, kaip kad Bukarešto po 2008-ųjų NATO susitikimo ten, būtų linksniuojamas kaip klaida. (L. Balandžio/BNS nuotr.)

Ukrainiečių pasipiktinimas tokiu jo sprendimu persikėlė į šalies gatves ir aikštes. „Maidanas praktiškai prasidėjo Vilniuje, Vilniaus susitikimas buvo postūmis prasidėti išsilaisvinimo judėjimui Ukrainoje. Vėliau jau prezidentas Petro Porošenka su tuo pačiu parkeriu, kuris buvo paruoštas V. Janukovyčiui, pasirašė susitarimą. Tai dar vienas pavyzdys, kad Vilnius dalyvauja pasaulio politinių įvykių sūkuryje, ir ne tik kaip renginių šeimininkas, bet ir kaip labai aktyvus visų procesų dalyvis, ir tai visi pripažįsta“, – sako L. Linkevičius.

Vilniaus vardas pasaulio politikoje buvo suskambėjęs ir 2000-aisiais, kai mūsų sostinėje vykusiame užsienio reikalų ministrų susitikime buvo įsteigta tarptautinė organizacija, jungusi Europos valstybes, siekiančias narystės Aljanse. Prie tokių devynių netrukus prisijungė dar viena ir organizacija imta vadinti Vilniaus dešimtuku. Beje, visos iš dešimtuko sėkmingai įstojo į NATO.

Tai nesuteikia didelio džiaugsmo ukrainiečiams, tik nusivylimą. Jie klausia, ką jie dar turi padaryti, kad įrodytų esą verti narystės.

Kuo atsipirks

Pasirengimas NATO forumui Vilniuje – ne tik garbė, bet ir didelės išlaidos. Sostinės savivaldybė apsitvarkyti išleido apie 10 mln. eurų, Vyriausybė yra skelbusi, kad renginiui organizuoti reikės apie 38 mln. eurų. Tiesa, kaip pareiškė ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė, tikimasi, kad į Vilnių atvyksiančios delegacijos išleis tarp 4 ir 6 mln. eurų.

Prezidento Gitano Nausėdos vertinimu, biudžetas galėjo būti mažesnis, jei jam būtume pradėję rengtis anksčiau. Juk tai, kad Vilnius taps NATO susitikimo sostine, nuspręsta prieš dvejus metus. Tačiau, pasak G. Nausėdos, šie pinigai investuoti labai prasmingai, nes Vilniaus viršūnių susitikimas turi nepaprastai daug netiesioginių padarinių Lietuvos įvaizdžiui, jis nė kiek neabejojantis, kad Lietuvos žinomumas išaugs geometrine progresija, o smalsumas, susidomėjimas Lietuva tikrai pasaulyje bus padidėjęs ne tik susitikimo dienomis, dar ilgai po jo turistų srautas bus didesnis.

Tokių vilčių išsakė ir kiti politikai. Žinoma, tokie renginiai didina šalies, kurioje jie vyksta, žinomumą, nors kažkokio revoliucinio ir tvaraus pokyčio tikėtis būtų naivu. Ar kas esate girdėję, kad kas sakytų: keliaujame į Bukareštą, nes NATO ten padarė klaidą dėl Ukrainos ir Sakartvelo.

Tačiau, kaip sakė ir Prezidentas, svarbiausia, kad Lietuva kaip lygi su lygiais svarsto svarbiausius pasaulio saugumo klausimus. Žinoma, būtų gerai, jei po tų svarstymų būtų priimti istoriniai sprendimai.

„Nesinorėtų, kad Vilniaus vardas, kaip kad Bukarešto po 2008 m. NATO susitikimo ten, būtų linksniuojamas kaip klaida“, – sako L. Linkevičius.