Apie tai žurnalistai kalbėjosi su Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų istituto vadove Margarite Šešelgyte.

– Šiuo metu kalbant apie Baltarusiją vieni tarsi rodo į vieną pusę, kiti – į kitą. Kalbu apie Vokietijos kanclerės A. Merkel skambutį A. Lukašenkai. Ir staiga mūsų prezidentas G. Nausėda sako, kad palaiko tokią poziciją, o užsienio reikalų ministras ir užsienio reikalų komiteto pirmininkas šalies vadovui pažėrė kritikos. Kaip Lietuva atrodo Europos kontekste, kai net viduje nesusikalba vienu klausimu?

– Blogai atrodo. Lietuvai – mažai valstybei, bet taip pat valstybei, kuri dabar susiduria su labai dideliais iššūkiais, yra labai svarbu šnekėti vienu balsu. Visi užsienio politikos pasiekimai – rimti žingsniai, kuriuos mums pavyko pasiekti, padaryti sutelktumo dėka, todėl, kad egzistavo labai vieningas požiūris į mūsų užsienio politikos tikslus. Šiandien matome, kad nuomonės išsiskiria. Nuomonės gali skirtis – taip ir gimsta konsensusas. Ir, ko gero, abejoti tam tikrais sprendimais irgi yra labai sveika, tačiau finale vis tiek turi būti sėdama prie stalo, susitariama ir tik tuomet komunikuojama žinutė į išorę. Kuomet išorėje mes atrodome visiškai pasimetę – dėl užsienio politikos sklinda dviprasmiški signalai, viena vertus, mes atrodome mažiau patikimi savo partneriams, kita vertus, – mūsų priešai, ne draugai gali tai išnaudoti siekdami savo tikslų – pakenkti Lietuvai, susilpninti įvaizdį, vaidmenį tarptautinėje politikoje. Tai yra blogai ir, ko gero, nereikia ieškoti, kas šiuo atveju kaltesnis – ar prezidentas, ar užsienio reikalų ministras. Šiuo atveju, ko gero, svarbiausia yra parodyti lyderystę. Parodyti lyderystę ne garsiai šnekant, o sėdant kartu ir tariantis.

– Nuomonės gali būti skirtingos, bet nuomonės ir keičiasi. Prieš keletą dienų su Latvijos ir Estijos prezidentais susitikęs G. Nausėda sakė, kad su A. Lukašenka galima kalbėtis tik teismuose ir išvis nėra galimybių su juo kalbėtis. Dabar jau sako, kad palaiko A. Merkel poziciją ir tas skambutis buvo gerai. Tai kodėl nuomonė keičiasi ir kaip tai atrodo?

– Sunku atsakyti į klausimą, kodėl nuomonė pasikeitė. Ko gero, reikėtų prezidento ir jo patarėjų paklausti. Bendrai ir situacija gali pasikeisti. Eskaluojama situcija gali ir indikuoti tam tikrus pokyčius nuomonėje. Bet, vis dėlto, man atrodo, kad Lietuvos pozicija, jog su A. Lukašenka šnekėtis yra pavojinga, nes jis gali įvaryti pleištą, viena vertus, į Europos Sąjungos bendrą poziciją, gali bandyti siekti savo tikslų taip bandydamas legitimuotis. Taip pat išnaudodamas šitą komunikaciją komunikacijai viduje – sakydamas, kad: štai, aš esu legitimus, štai, ką aš darau, yra teisinga – su manimi kalbama, aš kontroliuoju situaciją, opozicija yra neteisi. Iš tiesų yra labai daug pavojų, kurie susiję su pokalbiu su A. Lukašenka ir kaip jis gali būti išnaudojamas. Ir kritika tam pokalbiui yra tikrai labai svari – ji ateina ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Estijos, nes girdime labai aiškias žinutes. Tai tos kritikos yra. Ar visai nereikėjo kalbėtis, ar tie pokalbiai galbūt galėjo būti žemesniu lygmeniu... Čia irgi, ko gero, yra nuomonių įvairių ir jų turi būti įvairių, nes to pokalbio yra pliusų ir minusų.

– Europos Sąjunga po praėjusių metų rinkimų laikėsi lyg ir vieningai – nebendravo, nepripažino A. Lukašenkos. Dabar aiškina, kad tas skambutis nėra pripažinimas. Bet Josepas Borrelis, Europos Sąjungos diplomatų vadovas, taip pat skambino ir kalbėjosi su Baltarusijos užsienio reikalų ministru. Ką tai reiškia? Keičiasi pozicija pačios Europos Sąjungos, bendrijos?

– Na, iš tiesų, matyt, pokalbis rodo, kad Europos Sąjunga imasi kitokios taktikos ir bando kalbėti. Aišku, vėlgi yra ta taktika – imtis griežtų sankcijų, ką ir bando daryti, bet taip pat atverti komunikacijos kanalus. Ir čia yra klausimas, kiek tas komunikacijos kanalo atvėrimas padės išspręsti situaciją. Taip, situacija pavojinga, ji yra degi ir jeigu visiškai nebus komunikacijos kanalų, ji gali bet kada eskaluotis dėl nesupratimo, dėl nepasitikėjimo, dėl mažo incidento, tai yra pavojinga. Bet ar tas kalbėjimas turi vykti aukščiausiu lygmeniu, irgi yra klausimas. Lengvų šitos krizės sprendimo kelių nėra. Ir šiuo metu, ko gero, mes stebime situaciją, kad, nepaisant to, kad A. Lukašenka prieš Europos Sąjungą yra nedidelis veikėjas, aišku, užnugaryje yra Rusija, bet jis sugeba išnaudoti situaciją geriau nei Europos Sąjunga.

Situacija pavojinga, ji yra degi ir jeigu visiškai nebus komunikacijos kanalų, ji gali bet kada eskaluotis dėl nesupratimo, dėl nepasitikėjimo, dėl mažo incidento, tai yra pavojinga.

– Ko jis siekia?

– Siekia, ko gero, kelių tikslų. Vienas jų yra legetimacija, sugrįžimas prie normalių santykių. Jo ilgametis žaidimas buvo atsisukti tai į Vakarus, tai į Rusiją. Galbūt išsiderant sau papildomų pinigų už tvarkymasi su migracijos krize. Jis pats tai sakė ne kartą. Apie tai yra užsiminęs ir Rusijos užsienio reikalų ministras. Taip pat sankcijų klausimas – galbūt sankcijų panaikinimas, tai irgi gali būti vienas A. Lukašenkos siekių, kuriuos jis turėjo omenyje, bandydamas tarttis su Europos Sąjunga.

Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis taip pat sako, kad aistros dėl A. Merkel skambučio A. Lukašenkai nenurimo. Pasak jo, vietoj to, kad toliau būtų laikomasi vienybės įveikiant Baltarusijos režimą, kuris savo ir kitų tautų žmones pradėjo kankinti nežmogiškais būdais, pereiname į dialogą su juo – A. Lukašenka pradeda valdyti situaciją.

Pašnekovas įsitikinęs, kad A. Merkel skambutis reiškia Baltarusijos prezidento pripažinimą, nors sakoma ir kitaip. „Tai yra jau žingsnis į pripažinimą, kuriam nebuvo suteikti jokie įgaliojimai. Mūsų dar praėjusios kadencijos Seime prie Lino Linkevičiaus ir to paties prezidento G. Nausėdos visų partijų balsais iš karto po revoliucijos mes įvardijome A. Lukašenką nelegitimiu vadovu. Mes labai sunkiai dirbome, kad visus demokratinio pasaulio lyderius įtikintume laikytis šios pozicijos. Reiškia, kad tai, kas vyksta šiuo metu, neturi jokių įgaliojimų Europos Sąjungos politiniu lygiu, mūsų nacionaliniu lygiu“, – tvirtino Ž. Pavilionis.

Tai nėra Lietuvos pozicija ir mes pasiaiškinsime, kaip įvyko, kad prezidento patarėja neinformavo nei Parlamento, nei Vyriausybės. Manau, artimiausiu metu sukviesime labai rimtą posėdį.

Jis užsiminė nesuprantantis, kokiai pozicijai atstovauja prezidento patarėja ir ar ji pati skaito Konstituciją bei kokią įtaką ji turi G. Nausėdai. „Aš vis dar tikiuosi, kad prezidentas, kuris kartu su Baltijos šalių prezidentais kartojo visai kitus žodžius, ir spalio mėnesį su A. Merkel Viršūnių taryboje įgaliojo mus surasti nusikaltėlius, kurie šaudo per sieną žmonėmis, bei juos nubausti, dabar atsistojo visai į kitą pusę. Tai nėra Lietuvos pozicija ir mes pasiaiškinsime, kaip įvyko, kad prezidento patarėja neinformavo nei Parlamento, nei Vyriausybės. Manau, artimiausiu metu sukviesime labai rimtą posėdį ir išnagrinėsime visas detales taip, kaip tai daroma JAV kongrese“, – žadėjo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas.

Paklaustas, ką būtų pasakęs, jei būtų turėjęs galimybę derinti poziciją su Vokietija, jis sakė, kad, visų pirma, sukviestų visų partijų žmones. „Mes esame Lietuva, mūsų kaimynė ir mes esame puolami, ir A. Lukašenka – diktatorius, kuris tiek žmonių nužudė, pasodino į kalėjimą, kuris kankina mums svarbią baltarusių tautą, su kuria kartu ėjome į laisvės kelią. Staiga mes pereiname į diktatoriaus poziciją su niekuo nepasitarę. Tai klausimas, ar mes esame demokratinė valstybė, ar sugebame bent jau formuoti save“, – svarstė pašnekovas.

Sankcijos Baltarusijai galioja ir po šio skambučio nėra atšauktos. „Jau šiuo metu vyksta labai greiti sprendimai – Europos Sąjunga pirmą kartą istorijoje įvardijo tokį naudojimą – šaudymą žmonėmis, kaip nusikaltimą. Niekada to iki šiol nebuvo įvardyta. Jau šiuo metu avialinijos atšaukia skrydžius, nebeparduoda bilietų ne tik Irake. Ir, žinoma, kad ateis tuoj Amerikos sankcijos, kurios labai rimtai patrumpins A. Lukašenkos kišenes. Va, dėl ko jis nerimauja. Ir staiga, kritiniu momentu, kai kurie mūsų politiniai lyderiai pereina į priešingą barikadų pusę“, – stebėjosi Ž. Pavilionis.