Vaidmuo susilpnėjo

G.Nausėdos pirmoji kadencijos pusė pažymėta dideliais įvykiais – Seimo rinkimais, COVID-19 pandemija ir su tuo susijusiomis problemomis, krize pasienyje su Baltarusija.

„Prezidentas tarsi turėjo staigiai reaguoti ir būti pakankamai matomas. Bet realybė kitokia – G.Nausėda taip ir nerado savo vietos politinėje sistemoje, būdo, kaip veikti su politine sistema, ne iki galo suprato prezidento pozicijos galias. Veikdamas vangiai jis užleido dalį pozicijų – tiek tiesioginių, tiek iniciatyvos, lyderystės, kurias turėjo Dalia Grybauskaitė, būdama prezidente“, – vertina komunikacijos ekspertas Mykolas Katkus.

Pasak jo, G.Nausėdos pozicija dažnai atsiduria šurmulio ar skandalo sūkuryje ir yra nedaug dalykų, kur jam būtų pavykę, lyginant su vaidmeniu, kurį atliko Valdas Adamkus savo pirmąją kadenciją, kai jis buvo moralinis autoritetas, taikytojas, ar ką darė D.Grybauskaitė, kuri imdavosi iniciatyvos, ar tai būtų užsienio politikos, ar antikorupcijos klausimai, ar, ištikus krizinei situacijai, ji būdavo pagrindinė kalbėtoja.

Paradoksalu, bet COVID-19 pandemija padėjo G.Nausėdai siekti išsikeltų gerovės valstybės tikslų.

„Prezidento vaidmuo, palyginti su praeita kadencija, akivaizdžiai susilpnėjęs. Pasyvaus palaikymo, kad geriau prezidento poste – G.Nausėda nei Ingrida Šimonytė, jam nemažai, bet tikėjimo, kad tai geriausias prezidentas, tikrai nėra“, – mano M.Katkus.

Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Lauro Bielinio, 2006–2009 m. prezidento V.Adamkaus patarėjo, nuomone, G.Nausėda labiau atkartoja V.Adamkų. „Prezidentas privalo būti demokratijos sargas.  D.Grybauskaitė per savo dešimtmetį leido tarpti paternalistinei politinei kultūrai su griežtu valdymu, komandavimu iš viršaus, kai visi žinome, kas priima sprendimus, nuo ko viskas priklauso. G.Nausėda netęsia paternalistinės politikos tradicijos, neleidžia sau siųsti autoritarinių signalų“, – pabrėžia L.Bielinis.

L.Bielinis pripažįsta, kad G.Nausėda ir jo komanda iki galo dar neįvaldę viešųjų ryšių. Tačiau, politologo nuomone, didelė dalis kritikos Prezidentui akcentų yra ne dėl jo sprendimų ar pozicijos, o kupiūruotų žodžių išryškinimas. (J. Kalinsko/„BNS Foto“ nuotr.)

Kai kas G.Nausėdą lygina ne su V.Adamkumi, o su R.Paksu, kuris taip pat rėmėsi nesistemine visuomenės dalimi. L.Bielinis nesutinka ir siūlo pažiūrėti, kas lygina: „Tai tie, kurie atstovauja kitokiam požiūriui į prezidento instituciją ir rengia kelią būsimiems rinkimams, kur norėtų dešiniųjų atstovo pergalės.“

Be paramos Seime

Pasak L.Bielinio, pirmoji kadencijos pusė G.Nausėdai buvo labai sunki. Nuo pat pirmos dienos jis visiškai neturėjo paramos Seime, nes tiek dešinieji, tiek Valstiečių ir žaliųjų sąjunga prezidento poste matė savo kandidatą. Bet koks G.Nausėdos žingsnis, bet kokia iniciatyva buvo apsunkinta, nes Seimas galėjo jį lengvai ignoruoti, nustumti į pakraštį; tai, politologo vertinimu, ir darė.

Kita priežastis – G.Nausėda buvo savotiškas naujokas tokio lygio politikoje, neturėjo jokios praktikos. L.Bielinis primena, kad komanda, kurią jis surinko, irgi buvo jauna, gal energinga, bet irgi be jokios praktikos. „Nebuvo institucinės atminties, politinės patirties įvairovės, ir dėl šios priežasties Prezidentas ir jo komanda, nesakyčiau, kad darė klaidų, bet ilgiau užtruko spręsdami problemas.

Šios dvi priežastys sukūrė bendrą tendenciją, kad politiniame lauke G.Nausėda yra labai sunkiai priimamas, nes visi turi savo favoritus ir savo interesus“, – mano L.Bielinis.

Jo vertinimu, kadencijos antroji pusė G.Nausėdai turėtų būti sėkmingesnė. Visų pirma, per šiuos kelerius metus tiek jis pats, tiek ir jo komanda kai ko išmoko, suvokė taisykles politiniuose koridoriuose, įgijo praktikos, politinės išminties ir galės sėkmingiau manevruoti tiek priimant sprendimus, tiek bendraujant su Seimu ar vetuojant įstatymus.

„Kita vertus, nors daug kas Prezidentą kritikuoja, kad jis ne iki galo nuosekliai palaiko dešiniųjų vykdomą politiką vakcinacijos srityje ar Baltarusijos klausimu, bet tai jam leidžia manevruoti politikos lauke ir surasti sau šalininkų, kurie ieško jo palaikymo ir palaiko jį vien dėl to, kad jis nesusišneka su dešiniaisiais. Tai sąjungininkų paieškos procesas, ir G.Nausėda jų įgyja“, – L.Bielinis atkreipia dėmesį, kad Prezidento reitingai nesmunka, priešingai – išsilaiko gana aukštai. Vadinasi, jis suprato, kaip reikia elgtis politiniame lauke, ir išlaiko savo sąjungininkus.

Tarp dviejų burbulų

M.Katkus taip pat pastebi, kad savo politinę įtaką plačiąja prasme Prezidentas bando didinti per vadinamąją tyliąją Lietuvą, per gerovės valstybės idėją, kuri gerai skambėjo per rinkimų kampaniją. „Bet bėda, kad, bėgdamas nuo vieno – politinio elito, sisteminio – burbulo, su kuriuo konfliktuoja, jis dažnai atsiremia į kitą burbulą, ir ne tos tyliosios Lietuvos, o agresyvų, dažnai antieuropietišką, antisisteminį, radikalų“, – pabrėžia M.Katkus.

G.Nausėdos santykiai su politiniu elitu – sudėtingi. Jo paties bendravimas su valdančiaisiais kartais primena užsispyrusį vaiką, pasiryžusį kerštauti nepatinkančiam asmeniui, bet kokia kaina įrodyti savo teisybę, pavyzdžiui, kad buvo teisus nenorėdamas skirti Arūno Dulkio sveikatos apsaugos ministru.

Pasak M.Katkaus, ir politinis elitas nelinkęs nei jam paklusti, nei nori jo būti susodinamas už stalo, ką G.Nausėda buvo užsimojęs daryti. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga kartkartėmis bando į jį atsižvelgti, bet, atsiskyrus vadinamiesiems skvernelininkams, tai apmenko. Kita vertus, ir tas rėmimas buvo labiau susijęs su priešiškumu konservatoriams bei bandymu valdančiuosius priešinti su Prezidentu.

Žinoma, ne visa Lietuva – prokonservatoriška, kalbėtis ir su kitais būtina. Tačiau, atkreipia dėmesį M.Katkus, reikia neužmiršti, kad ir tie, kurie kalba visos Lietuvos vardu, tikrai nėra visa Lietuva. Dalis jų – atstovai ar rėmėjai partijų, kurių žmonės niekuomet neišrenka į Seimą, jie nesugeba suorganizuoti vieningo judėjimo. Tarp jų yra radikalų, o Prezidentui pavojinga sieti save su tokiais žmonėmis.

„Prezidento bandymai gal ne flirtuoti, bet parodyti, kad tas kitas –  radikalus – burbulas yra toks pats sistemos dalyvis, manau, buvo prastas sumanymas. Gal taip jis nori didina savo rėmėjų skaičių, bet šiam burbului, kovojančiam su sistema, neužtenka, kad Prezidentas jais truputį pasirūpina, pasiunčia patarėją su jais pasikalbėti ar perskaito kokį jo pasveikinimą. Kai jis bus kandidatas rinkimuose, nemanau, kad jam reikšmingai reikš paramą pirmajame ture, nes jie patys nori eiti į valdžią“, – M.Katkus prognozuoja, kad G.Nausėda jų paramos susilauktų nebent antrajame ture, jei pasirinkimas būtų tarp G.Nausėdos ir I.Šimonytės, bet jei tarp jo ir S.Skvernelio – didelis klausimas.

Radikalai turi tendenciją palaikyti ryšius su priešiškomis Lietuvai jėgomis, imtis smurto. M.Katkus nemano, kad Lietuvoje prezidento rinkimus gali laimėti tas, kuris turėtų santykių su smurtininkais ar būtų tuo kaltinamas. (J. Kalinsko/„BNS Foto“ nuotr.)

Tad, komunikacijos eksperto manymu, G.Nausėdai reikia apsibrėžti, ar jis – kaip R.Paksas, kuris rėmėsi nesistemine visuomenės dalimi, bet M.Katkus abejoja, ar tai G.Nausėdai priimtina, nes į prezidento postą jis atėjo su kitokia parama. Ar jis – kaip V.Adamkus, kuris labai rėmėsi sistemine, bet ir plačiąja visuomene, turėjo stiprius ryšius su ministerijų biurokratais, bet ir nepriklausomais visuomenininkais. Ar – kaip D.Grybauskaitė, kuri buvo daugiausia sisteminio elito atstove.

Rūpesčiai dėl kalbų

Ar G.Nausėdai kadencijos antroji pusė gali būti sėkmingesnė? „Manau, gali, nes Vyriausybė nelabai stipri, nelabai populiari. Bet Prezidentas turi aiškiai išsakyti poziciją ir jos laikytis. Dabar jis ir jo komanda turi pomėgį vienur kalbėti viena, kitur – kita, toks šilta ir šalta žaidimas. Kritikuoja vakcinacijos vangumą, paskui jau kritikuoja, kad per griežtai siūloma skiepytis. Prezidentas turi taip kalbėti, kad visi matytų, kokia jo pozicija. Tokie skirtingi pakalbėjimai sukelia pasipiktinimą tiek vienos, tiek kitos pusės“, – mano M.Katkus.

Vos nutyla šurmulys dėl kokio keisto jo pasakymo, G.Nausėda vėl ima ir ką nors pareiškia, pavyzdžiui, kad valdantieji specialiai neskatino skiepytis, nes norėjo sutrukdyti pasiekti Prezidento iškeltą vakcinacijos tikslą iki Valstybės dienos paskiepyti 70 proc. suaugusių žmonių.

L.Bielinis pripažįsta: „G.Nausėda ir jo komanda iki galo dar neįvaldę viešųjų ryšių. Pažiūrėjus atidžiau matyti, kad Prezidento komandoje daugiausia pokyčių ir vyksta komunikacijos grupėje. Tačiau didelė dalis kritikos Prezidentui akcentų yra ne dėl jo sprendimų ar pozicijos, o kupiūruotų žodžių išryškinimas. Reikia pažiūrėti į tekstą be kupiūrų, nes išryškinamos detalės, dėl kurių Prezidentas ir rodomas negatyviai. G.Nausėdą klamina emocijos, bet visi esame žmonės.“

Politologo prognozėmis, kadencijos antroji pusė Prezidentui turėtų būti sėkmingesnė, nes su ateinančiu patyrimu ir praktika jis išmoks laviruoti tarp sudėtingų politinių situacijų. Žinoma, artėjant rinkimams aštrės ir politinė konfrontacija.

Pandemija padėjo

„Paradoksalu, bet COVID-19 pandemija padėjo G.Nausėdai siekti išsikeltų gerovės valstybės tikslų“, – pastebi „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas. Jis primena, kad ekonominė pusė tiesiogiai nepriklauso Prezidento kompetencijai, jo įtaka čia daugiau idėjinė, tačiau G.Nausėda pasirinko tokią – gerovės valstybės – viziją.

Pandemija, ekonomisto manymu, padėjo tuo, kad Lietuva, kaip ir kitos šalys, dabar pro pirštus žiūri į išlaidų didinimą, uždegta žalia šviesa didinti įvairias išmokas, nors nereikėtų perlenkti lazdos, kad paskui dėl didelių išlaidų netektų gailėtis. Jis vardija: Lietuvoje pensijos keliamos gerokai sparčiau, nei būtų didėjusios, jei nebūtų krizės. Prezidentas išsikėlė uždavinį sumažinti pajamų nelygybę, ir didinant pensijas judama artyn to. Keliamos algos viešajam sektoriui. Atlyginimų augimas didesnis nei produktyvumo.

Ekonomistas neabejoja, kad sumažės ir regioninės atskirties rodikliai, nes auga minimalus atlyginimas, šiais metais algos Vilniuje didėja lėčiau nei regionuose. Regioninę atskirtį padeda mažinti tai, kad su G.Nausėdos atėjimu sutapo pramonės įmonių steigimasis regionuose, nors priežastingumo su Prezidento veikla čia nėra jokio, nes tai ilgiau trunkantys procesai. Į regionus keliasi ir žmonės, pavyzdžiui, daug pasiturinčių vilniečių ir kauniečių įsigijo nekilnojamojo turto Palangoje, ir tai statistiškai atrodo kaip regioninės atskirties mažinimas.

„Krizės situacija priartins prie planų įgyvendinimo, nors didžiąja dalimi tai nesusiję su Prezidento veiksmais. Net vyriausybių, kurios turi didesnius įsipareigojimus, vaidmuo neturi tokios didelės reikšmės, kaip kartais įsivaizduojama. Ekonominiai procesai gana inertiški, o vieno politiko poveikis čia nedidelis“, – pabrėžia ekonomistas.

Pandemija, ko gero, pakenks tik Prezidento numatytiems švietimo rodikliams, juolab nuotolinio mokymo trukmė buvo viena ilgiausių ES. Ž.Mauricas švietimo srityje įžvelgia atvirkštinius procesus – atskirtis tarp mokyklų auga, vyksta privataus sektoriaus skvarba.

„Tai ne gerovės valstybė, o „gera“ valstybė, kur valdžia neva visais pasirūpina, kažką duoda, ypač prieš rinkimus. Čia labiau Rytų, Kinijos modelis“, – pabrėžia ekonomistas Ž.Mauricas. (Ž. Gedvilos/„BNS Foto“ nuotr.)

„Gera“ ar gerovės

Taigi artėjame G.Nausėdos gerovės valstybės rodiklių link, tik klausimas, ar jie tikrai gerovės valstybės. Pavyzdžiui, tikslas – kad skurdesniuose regionuose pajamos pakiltų iki 85 proc. sostinės vidurkio. „Geresnis tikslas būtų didinti vidurinę klasę, ją apibrėžiant pagal ES kriterijus, nei sumažinti atotrūkį tarp turtingiausio ir skurdžiausio regiono. Juk jį gali sumažinti iš abiejų pusių: visus turtingus žmones apmokestini ir išvarai iš Lietuvos, ir atotrūkis sumažės. O regionų atskirtis nuo sostinės ir turi būti, nes ten nekilnojamasis turtas, paslaugos brangesni, tad žmonės turėtų ir daugiau uždirbti“, – sako Ž.Mauricas ir atkreipia dėmesį, kad regioninė atskirtis Lietuvoje mažesnė nei visame regione – Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje.

Jo vertinimu, faktinė visuomenės struktūra kažin ar atitinka Prezidento viziją. Tai atskleidė ir pandemija: ji davė galimybę skirti daug finansų vizijai įgyvendinti, bet kartu parodė, kad Lietuva labai toli nuo gerovės valstybės, jei pagal mirtingumo augimą esame antri po Bulgarijos, trečia – Rumunija, o mažiausias jis Danijoje, Suomijoje, Airijoje, Švedijoje (pastarojoje per pirmą karantino bangą nė nebuvo didesnių ribojimų), nes šiose šalyse gerai veikia sveikatos sistema.

Arba štai švietimas – mokyklos, klasės, mokiniai reitinguojami. „Tai kaip iš tokios švietimo sistemos išaugę žmonės paskui kurs priešingą – lygią – visuomenę, kur nėra atotrūkio, pajamų skirtumas mažas. Jei bandysime kurti tai, kuo nesame, galime nueiti Graikijos keliu: jie bandė sukurti gerovės valstybę, išleido krūvą pinigų, ir vis tiek modelis grįžo į tą, kuris graikams įprastas. Tai gali būti didžiausia Lietuvos klaida. Trumpalaikės pergalės apgaulingos, ypač jei jų siekiama valstybės biudžeto sąskaita, įvedant naujus mokesčius“, – įspėja Ž.Mauricas.

Jo įsitikinimu, Lietuvai geriau tiktų Šveicarijos modelis – gerovės valstybės siekti ne per valstybės vaidmenį, kiek per draudimą, suteikiant priemones patiems žmonėms apsidrausti savo įvairias rizikas ir taip išsaugoti stabilumą, bet neugdant išlaikytinių kultūros, neskaldant visuomenės. „Šveicarijos modelis – iš apačios į viršų: žmonės dėl ko nors sutaria, kas nėra lengva, bet tada to ir laikosi, užuot manę, kad išsirinks kokį prezidentą ar parlamento narį ir jis viską išspręs. Tai ne gerovės valstybė, o „gera“ valstybė, kur valdžia neva visais pasirūpina, kažką duoda, ypač prieš rinkimus. Čia labiau Rytų, Kinijos modelis“, – pabrėžia Ž.Mauricas.

Prezidento bandymai gal ne flirtuoti, bet parodyti, kad tas kitas – radikalus – burbulas yra toks pats sistemos dalyvis, manau, buvo prastas sumanymas.

Nesisieti su radikalais

Paklaustas, ko palinkėtų ar ką patartų G.Nausėdai jo kadencijos antrajai pusei, L.Bielinis sako: „Kantrybės, atlaidumo, gebėjimo su humoru priimti ir reaguoti į savo kritikų kalbas. Humoras ir atlaidumas leidžia amortizuoti kai kurias klaidas, o gal padėtų amortizuoti ir tą nesveiką norą būtinai pagauti Prezidentą dėl jo kalbinės klaidos ar veiksmo.“

M.Katkus linki Prezidentui rasti būdą, kaip veikti kartu su politiniu elitu, būti pripažintam, kad jo klausytųsi. Jis primena, kad prezidentūra dirbdavo efektyviai, kai sėkmingai bendradarbiavo su politiniu elitu, ir tai įmanoma. Pavyzdžiui, į santykius su Rusija ir Baltarusija visi ligšioliniai sėkmės lydėti Lietuvos prezidentai turėjo panašias nuostatas ir intensyviai dirbo kartu su politiniu elitu. O kai nėra nuomonių išsiskyrimo valstybei svarbiais klausimais, nukrenta dalis kritikos Prezidentui ir jam atsiranda manevro laisvės daryti daug kitų dalykų, nebūtinai patinkančių valdančiajam politiniam elitui.

„Antra, palinkėčiau vengti sietis su radikalais, nes tai nieko gero Lietuvai. Kaip rodo rugpjūčio 10-osios riaušių prie Seimo tyrimas, radikalai turi tendenciją palaikyti ryšius su priešiškomis Lietuvai jėgomis, imtis smurto, prievartos. Nemanau, kad Lietuvoje prezidento rinkimus gali laimėti asmuo, kuris turėtų santykių su smurtininkais ar bent jau būtų tuo kaltinamas. Manau, G.Nausėda nėra tas Prezidentas, kuris galėtų lipti ant barikadų, bet jis savo elgesiu įgalina tuos žmones veikti, legitimuoja jų veiklą, o tai privedė prie tokių šlykščių dalykų, kokių nebuvome matę dešimt metų“, – pabrėžia M.Katkus.

Galų gale dar viena tema prognozėms: ar G.Nausėda bus tik vienos kadencijos prezidentas? Apklausose jo reitingai gana aukšti, bet, primena M.Katkus, aukšti reitingai buvo ir V.Adamkaus prieš 2002 m. rinkimus, tačiau tai jam negarantavo antrosios kadencijos. O G.Nausėda, neabejoja komunikacijos ekspertas, antrai kadencijai akivaizdžiai rengiasi.

Jo prognozėmis, jei būtų 2019 m. rinkimų antrojo turo pakartojimas, G.Nausėdos persvara sumažėtų, bet rezultatas būtų toks pat. Jei varžytųsi su Viktorija Čmilyte-Nielsen, ji gal būtų kietesnė varžovė, nes turi platesnę galimybę vienyti. „Bet jei į antrąjį turą išeitų ne dešinės, o centro kairės kandidatas – Vilija Blinkevičiūtė ar Saulius Skvernelis, arba Visvaldas Matijošaitis, ar koks visuomenės veikėjas, G.Nausėdai galėtų sektis labai sunkiai. Net dalis už jį balsavusiųjų ieškotų alternatyvos, nes nors kandidatas ir patinka, jei jis daug kritikuojamas, žmonės nebenori, kad kritika tęstųsi“, – sako M.Katkus.