– Kokias mintis jums sukelia frazė „Valstybė – tai tu“?

– Tai gražiai susisieja su mūsų dažnai naudojamu pasakymu „Valstybė esu aš“. Įdomu, kad kai pradėjome naudoti šį šūkį, sulaukėme nemažai kritikos, nes tai panašu į Liudviko XIV, kuris buvo absoliutinis monarchas, šūkį „Valstybė – tai aš“.

Mes tai apverčiame ir manome, kad jei taip pasako 10–20 tūkst. žmonių, moksleiviai, studentai, mokytojai, verslininkai, Seimo nariai ir kiti, fragmentas po fragmento susideda valstybė. Kiekvienas supranta, kad jis – maža valstybės dalis.

Tai skamba banaliai, tokį paaiškinimą lengva išgirsti per bet kurią vasario 16-ąją ar kovo 11-ąją. Tačiau mes savo renginiais ir veiksmais bandome klijuoti mikroskopinį paveikslą, nes galime veikti mikrolygmenyje.

Makrolygmenyje yra ponas Pranckietis, ponas Skvernelis, ponia Grybauskaitė, ponas Karbauskis, ponas Landsbergis. Jie visi dirba makrolygmenyje. Mes, kaip piliečiai, veikiame mikrolygmenyje. Tai – ir koks nors renginys, pasikalbėjimas su vaiku, jauno žmogaus suviliojimas likti Lietuvoje ir t. t. Ir tai yra frazės „Valstybė esu aš“ įprasminimas.

– Seimo vadovas vadina jus populistu.

– Nežinau, ar galima vadinti žmogų populistu, jei jis nėra politikas. Juk populizmas – politinė srovė. Na, o žvelgiant į tai visuomenine prasme, žodis kilęs iš lotyniško populus, kuris reiškia liaudį. Taigi jei mane vadina liaudies dalimi, tai gerai.

– O kaip jūs pavadintumėte Seimo pirmininką?

– Seimo pirmininką dabar vadinčiau kenčiančiu žmogumi. Jis tikrai kenčia ir tai matyti iš jo interviu, kintančios nuomonės ir pan. Jaučiu, kad jis pyksta ant mūsų, jūsų ir pats ant savęs. Kai pirmą kartą susidūriau su Viktoru Pranckiečiu, mačiau fantastišką žmogų, puikiai nusimanantį savo srityje, visuomenišką, pilietišką, labai mylimą studentų. Labai džiaugiausi, kad toks žmogus ateina į valdžią ir užima aukštą postą.

Man tikrai nepatiko mano kolegos Edmundo Jakilaičio interviu, kuriame jis užsipuolė Seimo pirmininką, kad šis neturi jokios politinės patirties. Juk mes to ir norėjome – kad ateitų nauji žmonės. Tačiau praėjo pusantrų metų ir mes matome visai kitokį žmogų.

Seimo pirmininką dabar vadinčiau kenčiančiu žmogumi. Jis tikrai kenčia ir tai matyti iš jo interviu, kintančios nuomonės.

– Kuris Seimo pirmininkas buvo geriausias?

– Irena Degutienė ir Česlovas Juršėnas. Jie atliko klasikinę Seimo pirmininko funkciją. Juos gerbė visi Seimo nariai – ir pozicija, ir opozicija. Č. Juršėną gerbė konservatoriai, J. Degutienę – socialdemokratai ir visi kiti. Šie Seimo pirmininkai, galima sakyti, buvo vaikščiojantis Seimo statutas. Jiems valdant Seimas tikrai buvo gerokai labiau gerbiamas.

– Iškeliate daug politikų, valdininkų minusų, viešinate jų negerus darbus, visa tai skelbiate socialiniame tinkle „Facebook“, interneto portaluose. Kodėl taip darote?

– Mes visi norime geresnės valdžios, nuo pat nepriklausomybės pradžios. Dabar turime įrankį mokytis ir įvertinti, kas yra geresnė, doresnė, skaidresnė valdžia. Jaunoji karta vis labiau susidomėjusi politika. Ar ankstesnės kartos 18–20 metų jaunuoliams buvo įdomu, kas vyksta Seime? Ne. Dabar gerokai daugiau jaunimo domisi politinėmis aktualijomis ir tai tam tikras naujosios komunikacijos ir visuomenės veikėjų įdirbis.

– Žurnalistai dažnai prigauna politikus meluojančius, kiekvieną dieną gausu naujienų ir kartais penktadienį būni pamiršęs, koks skandalas vyko pirmadienį. Kokį politikos lygį tai rodo?

– Tai nėra labai profesionalus, jei žmonės taip dažnai keičia nuomonę, akivaizdžiai meluoja. Tačiau manau, kad nesame kažkuo išskirtiniai tarp kitų valstybių. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje taip pat kasdien pagaunami meluojantys politikai.

– Kaip jiems ten baigiasi?

– Ten baigiasi gerokai liūdniau ir greičiau, bet jie turi ilgametes demokratines tradicijas. Mes kol kas turime tokią valdančiąją koaliciją, kuri automatiškai suponuoja, kad beveik visa žiniasklaida visada meluoja ir yra priešas. O tada gerokai lengviau gyventi ir jiems, ir jų rėmėjams. Sudarę iliuziją „priešas už vartų“, jie iš tikrųjų gali sau leisti elgtis šiek tiek laisviau.

Kitas klausimas – ką galvoja kai kurie mano labai gerbiami, labai gerai pažįstami ir labai profesionalūs valdančiosios koalicijos nariai, matydami tai iš vidaus kiekvieną dieną. Ar jiems tai patinka? Ir dėl ko (vėl mes turime V. Pranckiečio atvejį) jie tai toleruoja? Tam, kad galėtų vadintis Seimo nariais? Kad turi kažkokius valdžios svertus?

– Kodėl nėra galimybės pakilti aukščiau ir pažiūrėti į viską iš aukšto?

– Nežinau. Kelių Seimo narių „valstiečių ir žaliųjų“ klausiau, kodėl jie nekalba. Nebūtina mesti iššūkį frakcijos seniūnui ar dar kažkam, kaip padarė ponas Matelis, bet juk reikia diskutuoti, išsakyti savo nuomonę, kurios aš nesu girdėjęs. Kodėl slepiamasi po bendra frakcijos nuomone? Atsakymo nesulaukiu.

Ką galvoja kai kurie mano labai gerbiami, labai gerai pažįstami ir labai profesionalūs valdančiosios koalicijos nariai, matydami tai iš vidaus kiekvieną dieną. Ar jiems tai patinka?

– Vasario 16-ąją buvo valstybės atkūrimo 100-metis, bet paminklo Jonui Basanavičiui, Lukiškių aikštės likimas iki šiol neaiškus, griūva Gedimino kalnas. Nebaugina tokie ženklai?

– Galima pridurti, kad ir nepasistatėme nieko, neturime visų didžiųjų infrastruktūrinių objektų. Aš su tokiu lengvu nusivylimu žiūrėjau į artėjančią Vasario 16-ąją ir galvojau, kad tikrai bus liūdesėlis, bet, jei atmesime visus iškilmingus renginius, kur vis tiek liūdesėlis (kartais atrodo, kad į juos žmonės atėjo tiesiai iš laidotuvių), pati šventė mane labai įkvėpė. Man buvo labai smagu ir dalyvauti, ir matyti, kad žmonėms nebereikia valdžios nurodymų ar kitų dalykų, kaip švęsti. Tai matėme ir Gedimino prospekte, ir apskritai visoje Lietuvoje.

Įkvėpė ir tai, kad mes mokame didžiuotis savo valstybe, linksmintis ir švęsti jos gimtadienį, kad nereikia laukti, kol vyriausybės komisija nuleis kažkokį genialų, neįtikėtiną, visą tautą suvienijantį projektą. Žinoma, būtų buvę smagiau, kad visi būtume galėję nueiti į kokį grandiozinį „blockbusterinį“ filmą apie Lietuvos istoriją – į tokį, kurį galima tiražuoti po visą pasaulį. Bet buvo kitų dalykų ir aš gerokai pozityviau pasijaučiau vasario 17-ąją nei jaučiausi kokią vasario 1-ąją ar sausio 15-ąją.

– Netrūksta lyderių valstybėje?

– Žinoma, kad trūksta, ypač dabar, nes lyderystė galima įvairiose sferose. Pasižiūrėkime į politinę lyderystę – net nežinau, bet gal čia vištos ir kiaušinio klausimas, ar mums reikia išsiugdyti, ar išsirinkti lyderį, kuris galėtų parodyti viziją ar kryptį, kurios mums irgi stinga. Amžina mano diskusija su vaikais mokyklose – kokia Lietuvos po 20 metų vizija ir kokie lyderiai galėtų tą viziją įgyvendinti.