Estijos ekspremjero Andruso Ansipo nuomone, didžiausi narystės ES pranašumai – prieiga prie per 450 mln. žmonių rinkos ir galimybė bendrai konkuruoti pasaulyje, spręsti problemas, ko pavieniui neįveiktume.

Kai 2004 m. Estija tapo ES nare, A. Ansipas buvo gimtojo Tartu miesto meras, bet po kelių mėnesių tapo ekonomikos ir komunikacijų ministru, kitąmet – ministru pirmininku ir šiame poste išbuvo daugiau kaip devynerius su puse metų. Pastaruosius dešimt jis – europinėje politikoje: penkerius buvo Europos Komisijos (EK) vicepirmininkas, dabar – Europos Parlamento (EP) narys. Šiuos du dešimtmečius jis vadina didele sėkme visoms trims Baltijos šalims.

Sėkmės istorija

– Ar taip įsivaizdavote Estiją po 20 metų ES?

– Manau, pokyčiai per narystės ES metus visose trijose Baltijos šalyse yra puikūs. Estija narystės pradžioje vystėsi tikrai sparčiai. Dabar, turėčiau pasakyti, Lietuvai sekasi geriau nei mums. Tačiau neabejotina, kad įstojimas į ES buvo naudingas visoms trims Baltijos valstybėms.

Ekonominė pažanga mūsų šalyse tikrai įspūdinga. Mes gavome prieigą prie didžiulės rinkos, kurioje dabar gyvena per 450 mln. žmonių, galime joje parduoti savo prekes ir paslaugas be jokių dirbtinių kliūčių. Ekonominiu požiūriu tai pagrindinė narystės ES nauda mums.

Be to, galime laisvai keliauti po ES. Kalbant apie saugumą, galbūt prieš 20 metų ši tema ES nebuvo tiek aptarinėjama kaip dabar, bet matome, kaip Rusija Ukrainoje žudo nekaltus žmones, ir mums tapo labai svarbu, kad esame ES ir NATO narės. Būti euro zonoje taip pat yra saugumo priemonė mūsų šalims, nes užpulti vieną euro zonos narį – vadinasi, užpulti visą euro zoną. Žinoma, euras tikrai naudingas ir mūsų investuotojams, ir mūsų verslui, ir eiliniams žmonėms, nes nėra valiutos kurso ir devalvacijos rizikos.

Mes – darbštūs žmonės, sunkiai dirbome ir dabar esame tarp turtingiausių pasaulio šalių. Manau, dabar mūsų pareiga – paremti tuos, kurie dar tik ruošiasi narystei ES.

Tąsa: „Mes neiššvaistėme tų 20 metų ES veltui, daug dirbome ir daug pasiekėme. Tačiau tai nereiškia, kad jau pasiekėme galutinį tikslą“, – pabrėžia A. Ansipas. / B. Barausko nuotr.

– Lietuviai turėjo savotišką kompleksą, kad estai juos daug kur lenkia, bet dabar džiaugiamės, kad BVP gyventojui juos pranokome. Dėl kokių priežasčių sumažėjo Estijos augimo tempas?

– Kaip matyti iš statistikos, Estijos valstybės finansai nėra geros būklės. Mokesčių lygis Estijoje vis dar yra vienas žemiausių tarp ES šalių, bet jis sparčiai auga. Tai kelia nerimą ir mūsų šalies žmonėms, ir užsienio investuotojams. Pastarosios Estijos Vyriausybės nepakankamai rūpinosi valstybės finansų būkle, o jei nėra aiškumo, nuspėjamumo, kas bus rytoj, kokius mokesčius reikės mokėti, įmonės ne taip noriai investuos, o žmonės ne taip noriai vartos. Visur tvyro nestabilumas, o jį stiprina ir Rusijos agresija Ukrainoje. Galime rasti pasiteisinimų, bet negalime sakyti, kad kaltas kažkas kitas, o ne mes patys.

2022 m. valdžios sektoriaus deficitas Estijoje sudarė tik 1 proc. BVP, šiemet – 4,3, o kitais metais sudarys 5,4. Taip, turime daugiau pinigų skirti gynybai, tačiau, juos didinant nuo 2,5 iki 3 proc. BVP, Estijos atveju reiškia papildomai 200 mln. eurų. Tačiau kitais metais mūsų deficitas bus 2,2 mlrd. eurų. Taigi neįmanoma paaiškinti šio didžiulio deficito papildomomis išlaidomis gynybai.

Pavieniui nepakonkuruotume

– Ar narystė ES – vien pranašumai? Ar įžvelgiate kokių neigiamų aspektų, pavyzdžiui, gal milijardai iš ES fondų kiek iškreipė rinką?

– Galvodamas apie narystės ES pranašumus, aš ne tiek daug galvoju apie ES fondus. Mano nuomone, didžiausia ES nauda mums – bendra rinka, struktūrinių fondų lėšos skirtos skirtumams tarp ES šalių išlyginti, ir aš būsiu laimingas, kai mano šalis taps ne paramos gavėja, o jos mokėtoja, nes tai reikš, kad Estija jau pakankamai turtinga.

Kai kas skundžiasi dėl per didelės biurokratijos ES ar kad ji ne tokia gera, kokia galėtų būti ar kokios tikėjosi, bet, manau, būdami kartu pasiekėme labai daug. Kai kuriose srityse bandydami veikti pavieniui nesugebėtume konkuruoti su tokiomis didelėmis šalimis kaip Kinija ar JAV.

Pavyzdžiui, superkompiuteriai. ES 2017 m. naudojame 30 proc. iš geriausių 500 pasaulio superkompiuterių pajėgumų, tačiau turėjome tik 10 proc. jų gamybos pajėgumų, vadinasi, kitiems mokėjome už techninę įrangą, savo duomenis palikome už ES ribų. Kai nusprendėme kartu kurti superkompiuterius, iš pradžių prisijungė tik septynios valstybės, 2018 m. – jau 22, o dabar – 34, ir ne tik ES šalys. 2022 m. pirmas toks kompiuteris sukurtas Suomijoje, dabar tarp geriausiųjų dešimtuko pasaulyje – trys europietiški.

Dabar visi kalba apie dirbtinį intelektą, o superkompiuteriai reikalingi kuriant tokius sprendimus. Tačiau ne tik. Pavyzdžiui, testuojant automobilio saugumą, užuot sudaužius brangų automobilį į sieną, superkompiuteriu tai kainuoja tik 10 eurų. Jie reikalingi ir kitose srityse. Tik veikdami kartu turime tam reikalingų pajėgumų ir žmonių.

Visi prisimename COVID-19 pandemiją ir per ją kilusią lustų krizę. 90 proc. iš penkių moderniausių pasaulyje mikroschemų gamino Taivanas ir 10 proc. – Pietų Korėja. Tačiau tokiomis krizės situacijomis liberali prekyba gerai neveikia. Taigi turime sukurti pajėgumų mikroschemoms gaminti ES. Kinija nuolat grasina Taivanui, o įsivaizduokite, kas nutiktų mūsų pramonei, jei nebegautume tų moderniausių mikroschemų, nes jų reikia ir automobilių, kompiuterių, mobiliųjų telefonų, šaldytuvų, skalbyklių, dulkių siurblių, ir kitų prekių gamybai. Taigi EK iniciatyva EP buvo pradėtas svarstyti ir patvirtintas lustų aktas. Planuojama investuoti į jų gamybos pramonę ES 100 mlrd. eurų.

ES turime turėti strateginę ekonomiką – galimybę ES viduje gaminti tam tikras strategines prekes, teikti tam tikras paslaugas. Esu tvirtas liberalios prekybos šalininkas, tačiau vienašalė priklausomybė nuo kurios nors prekės ar paslaugos yra pavojinga. Tai parodė ir COVID-19 krizė, ir Rusijos dujų atvejis. Nenorime dar kartą atsidurti tokioje situacijoje. Taigi ES turi siekti technologinio ir ekonominio suverenumo.

– Šią, dabar besibaigiančią, kadenciją EP ir EK skelbė būsiant žaliąją. Ar kitos kadencijos pagrindinis akcentas bus saugumas?

– Manau, žaliasis kursas nėra kažkas, kas įvyks jau rytoj ar kas vyko vakar. Estijoje tokius projektus pradėjome jau prieš 30 metų, tik atgavę nepriklausomybę: pradėjome valyti nuotekas, daugiau nei 50 proc. sumažinome CO₂ išmetimą. Vidutinė gyvenimo trukmė Estijoje pailgėjo dešimčia metų – taip yra ir dėl švaraus oro. Esu tikras, kad tai vyksta ir Lietuvoje. Nesustosime, nes tai yra procesas.

Tačiau, esant realių grėsmių saugumui, joms reikia ruoštis. Jei norite taikos, turite ruoštis karui, – tai visi žino ir, manau, ateinančius penkerius metus prioritetas bus stiprinti mūsų gynybą, bet tai nereiškia, kad pamiršime žaliuosius tikslus. Per ateinančius penkerius metus mano minėtas ES strateginis ekonominis savarankiškumas turi apimti ir gynybos pramonę, todėl turime didinti gamybą šiame sektoriuje. Lietuva čia dirba labai gerai, štai pasirašė ketinimų protokolą dėl artilerijos amunicijos gamyklos statybų su Vokietijos gynybos pramonės milžine „Rheinmetall“.

Naujos narės – be išimčių

– Vis dėlto Baltijos šalys pripratusios gyventi gaudamos ES struktūrinių fondų milijonus. Kaip Estija rengiasi kitam ES finasiniam etapui, kai, tikėtina, jų gaus mažiau?

– Dar nelabai žinome, kokia bus kita daugiametė finansinė programa, kaip bus sprendžiami ES plėtros klausimai. Tai neabejotinai turėtų įtakos šiems fondams, bet esu įsitikinęs, kad mes visi iš ES plėtros turėtume naudos.

Žinoma, tai nelengva užduotis Ukrainai, Moldovai ir kitoms narystės ES siekiančioms valstybėms, nes narystė ES reiškia jos kriterijų atitikimą. Jei kandidatės juos atitiks – bus priimtos, jei ne – joms teks labiau pasistengti.

– Jokių išimčių nebus ir Ukrainai?

– Neįmanoma padaryti kažkokių išimčių. Jei yra bendroji rinka, visi joje turi laikytis tų pačių taisyklių. Pavyzdžiui, aplinkosauga – kažkas teršia aplinką, taigi nebegalime kalbėti apie vienodas sąlygas. Visi turime laikytis tų pačių taisyklių, tik tokiu atveju galėsime kalbėti apie sąžiningą konkurenciją.

Manau, Estijoje, kaip ir Lietuvoje, kai rengėmės narystei ES, negalvojome to pasiekti dėl lobizmo, reformas darėme dėl savęs. Tas pats pasakytina ir apie šalis kandidates šiandien – jos turi dirbti. Jei turi aiškų tikslą ir dirbi, gali jį pasiekti.

Mes neiššvaistėme tų 20 metų ES veltui, dirbome, daug pasiekėme. Tačiau tai nereiškia, kad jau pasiekėme galutinį tikslą, ir turime dirbti toliau.

– Esate optimistas, kad ES išliks?

– Negaliu įžvelgti jokių to grėsmių. Prisiminkime pastaruosius penkerius metus. Susidūrėme su daugybe krizių, tarp jų – energetikos. Turėjome išsivaduoti iš priklausomybės nuo rusiškų dujų ir mums pavyko. Tada prasidėjo COVID-19 krizė. Ne EK ir ne ES atsakomybė buvo spręsti klausimus dėl vakcinų, bet tai sugebėjome kartu padaryti. Dabar kalbame apie Rusijos agresiją Ukrainoje, kolektyvinę pagalbą jai ir tai darome.

Šis bendradarbiavimas mums reikalingas, iš jo gavome daug naudos ir, neabejoju, daug gausime ir ateityje.

– Kaip prognozuojate: ar ES vystysis labiau federacijos, didesnio konsolidavimosi link, ar atvirkščiai?

– Man nepatinka kalbos apie federacinę Europą. Mes daug diskutuojame apie mūsų ES biudžetą. Sugebame surinkti tik 1 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų į ES metinį biudžetą, tad federalinė sąjunga su tokiu mažu biudžetu neįmanoma. Turime daugiau diskutuoti, kaip galime suvienyti jėgas, kad pasiektume tai, ko vieni negalėtume padaryti.

Be abejo, kai kuriose srityse turime suderinti savo taisykles. Kad ir Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas. Jis buvo smarkiai kritikuojamas, bet kai kurios mažos bendrovės pasakė – tai puiku, nes jos nori dėmesio skirti savo produkto kokybei, o ne aiškintis teisės aktų skirtingose ES valstybėse skirtumus. Per metus per 100 pasaulio valstybių praktiškai nukopijavo ES Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą, nes visur reikėjo tam tikrų privatumo apsaugos taisyklių. Tai naudinga Europos bendrovėms, nes dabar jos puikiai žino duomenų apsaugos taisykles netgi per 100 šalių už ES ribų. Taigi kai kuriose srityse sukūrėme ne tik ES, bet pasaulinius standartus.

Prioritetai – tie patys

– Pamenu, 2010 m., dar pasaulinės finansų krizės įkarštyje, Lietuvos premjeras Andrius Kubilius vis kartodavo vienintelį prioritetą – bet kokia kaina subalansuoti biudžetą. Interviu jūsų paklausiau, kokie Estijos prioritetai, ir jūs vardijote: padidinti gimstamumą, pailginti gyvenimo trukmę, propaguoti sveiką gyvenimo būdą, kelti produktyvumą, kurti patrauklią verslo aplinką užsienio investicijoms, kurios sukurs naujų darbo vietų. Ar esate patenkintas, ką šiomis kryptimis pasiekė Estija? Kokie jos prioritetai šiandien?

– Prioritetai turėtų būti tie patys: pagerinti žmonių gyvenimo kokybę, vadinasi, gyvenimo trukmė bus ilgesnė, palaikyti sveiką gyvenimo būdą, o šiuo metu – garantuoti mūsų žmonių, mūsų kultūrų saugumą. Manau, ir iššūkiai, su kuriais susidūrėme, ir pokyčiai mūsų šalyse buvo gana panašūs, o biudžeto subalansavimas yra tik priemonė jiems pasiekti.

Prieš 30 metų tarp Baltijos šalių ir Ukrainos ar Moldovos praktiškai nebuvo didelio gyvenimo lygio skirtumo, o dabar jis akivaizdus: Moldova – viena skurdžiausių pasaulyje, o mūsų šalys – tarp turtingų pasaulio šalių, yra Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narės.

Taigi mes neiššvaistėme tų 20 metų ES veltui, dirbome, daug pasiekėme. Tačiau tai nereiškia, kad jau pasiekėme galutinį tikslą, ir turime dirbti toliau.

– Kokie tolesni jūsų politinės karjeros planai?

– Man jau 67-eri metai. Turiu tris dukras, septynis anūkus, vasarą laukiame aštunto. Vieną dieną supratau, kad nebenoriu važiuoti į Briuselį, į Strasbūrą, noriu likti namie.

Kai buvau premjeras, dirbau kitame mieste, paskui dešimt metų buvau EK ir EP narys – tai Briuselyje, tai Strasbūre, toli nuo savo šeimos. Lig šiol gyvenau užprogramuotą gyvenimą, žinojau, ką turėsiu daryti rytoj, ką – po dviejų savaičių, po dviejų mėnesių. Dabar norėčiau išbandyti šiek tiek kitokį gyvenimo būdą, turėti daugiau nepriklausomumo.

– Sunku įsivaizduoti jus būsiant tik seneliu.

– Tikrai taip nebus. Liksiu Estijos politikoje. Aš ir toliau būsiu jos kritikas, o kritikuoti visuomet yra ką. Pabaigsiu knygą. Tačiau galvoju ne apie didelį skaitytojų skaičių, bet ir apie savo anūkus.