Laiškai Prezidentui, premjerui, merams

– Kaip aklimatizuojatės grįžęs namo po penkerių metų? Ilsitės, susitikinėjate su politikais ar kraustote iš Briuselio atsisiųstas dėžes?

– Iš tiesų kraustome dėžes, o jų daug, trys dideli blokai. Vieną – kas gali būti reikalinga maisto saugai ir visuomenės sveikatai, sritims, už kurias EK buvau atsakingas, perduosiu Vilniaus ir Sveikatos mokslų universitetams, taip pat Centriniam valstybės archyvui, kuriame turiu visiems prieinamą Nepriklausomybės akto atstatymo signataro ir Seimo nario, o dabar ir eurokomisaro archyvą.

Kitą dalį – medžiagą iš Europos progresyvios kairiosios minties forumų ir fondų perduosiu Stepono Kairio fondui, kas leis į politinius debatus įnešti daugiau naujų žinių ir atšviežinti idėjas.

Trečias blokas – dalykinė literatūra, duomenų bankai, kurie gali pasitarnauti Seimui, Vyriausybei, Prezidentui klausimais, susijusiais su maisto sauga, farmacija, sveikatos įstaigų problemomis, ligomis – tiek gyventojų, tiek augalų ir gyvūnų, žemės ūkyje naudojamomis įvairiomis medžiagomis ir t.t. Remdamasis šiais dokumentais parašiau laišką Prezidentui, premjerui, Seimo pirmininkui ir visiems 60 Lietuvos merų, ragindamas apjungti pajėgas, kad Lietuva pajėgtų įsijungti į naujos EK žaliąją darbotvarkę ir gauti tam finansavimą.

– Ką reikia daryti?

– Prie laiško pridėjau svarbiausius dokumentus, kurie padėtų pagrįsti šešių aštuonių sričių aktualijas ir rasti sprendimus. Lietuva jau prisiėmė vykdyti Jungtinių Tautų aplinką tausojančio vystymo tikslus, iš septyniolikos jų keturiolika susiję su žmonių sveikata, kitus tarptautinius įsipareigojimus. Tad reikia nedelsiant imtis nacionalinių veiksmų plano, suderinti jį su savivaldybių programomis, suburti specialistų komandas, jungtis į klasterius, išanalizuoti sveikų miestų projektus, jų patirtį pritaikyti Lietuvos situacijai ir su parengtais projektais kreiptis į Europos investicijų banką, kitus galimus finansinius šaltinius dėl pinigų jiems gavimo. Tai leistų po dvejų trejų metų išjudinti situaciją, sukurti darbo vietų daugelyje sektorių – nuo maisto technologijų iki transporto ir energetikos žalinimo.

Atsipeikėkime, pradėkime galvoti, kaip turime mažiau teršti orą, kur rasti tam finansavimą, kaip modernizuotis. Tačiau projektų daug, ir visi nė iš vietos. Tikrai esame Vingių Jono valstybė.

Pavyzdžiui, daugelyje Europos miestų viešasis transportas sujungtas į sistemą, elektrinės linijos panaudojamos tiek tramvajui, tiek metro ar troleibusams, tai sujungiama su elektrinių dviračių, elektromobilių mobiliomis sistemomis.

Ir lietuviams reikia aiškiai suvokti, kad iki 2025 m. į didelę dalį Europos miestų su dyzeliniu ar net benzininiu varikliu nebeįvažiuosi. Kitur ambicijos labai stiprios, o Lietuvoje gyvename su periferijos mąstymu. Štai pavyzdys: Vilnius perka dyzelinius autobusus, nors žino, kad tuoj mus pasieks didelis priemonių planas, smarkiai apsunkinsiantis tokių variklių panaudą. Ar norime pirkti atliekas, kurias čia siųs tie miestai, kurie norės jų atsikratyti? Atsipeikėkime, pradėkime galvoti, kaip turime mažiau teršti orą, kur rasti tam finansavimą, kaip modernizuotis, diegti daugiau elektros pastočių, kaip panaudoti elektrinę Kauno–Vilniaus jungtį ir dvimiesčio idėją. Tačiau projektų daug, ir visi nė iš vietos. Tikrai esame Vingių Jono valstybė.

– Ar jūsų siūlymai ir EK įgyta patirtis Lietuvos valdžios žmones domina?

– Malonu, kad į mano laišką greitai sureagavo prezidentūra – mane pakvietė pristatyti siūlymus. Jau gavau atsakymus iš Klaipėdos ir Anykščių savivaldybių. Dalyvavau didelėje konferencijoje Kelmėje, EK atstovybėje pristačiau ES sveikatos būklės ataskaitą – šalių profilius: mano paties autorinę iniciatyvą, kuria remiantis EK šalims teikia šios srities rekomendacijas. Mano darbotvarkė dabar labai įtempta, nes stengiuosi pristatyti sveikatos, klimato kaitos rodiklius ir ką Lietuvai reikia skubiai daryti, kad keistume padėtį. Tikrai pasiryžęs šiose srityse aktyviai veikti ir nenuleisiu rankų.

Kai kur nesprendžiami elementarūs dalykai. Pavyzdžiui, kiek metų Klaipėdoje kalbama apie triukšmo sienelės prie geležinkelio linijos statybą, taršą netoli uosto, ir nė iš vietos. Arba kas darosi su transporto kamščiais Vilniuje. Čia sunkiau važinėti nei Briuselyje, kur kamščiai tik tam tikromis valandomis, o Vilniuje – ištisai, nes čia nėra išplėtotos visuomeninio transporto infrastruktūros. Pažangi šalis – ne ta, kur kiekvienas sėdi prie džipo vairo, o ta, kur ir turtingi žmonės važinėjasi labai patogiu greitu viešuoju transportu.

Triukšmo ir taršos mažinimas yra gyvenimo kokybės mieste gerinimo svarbiausias klausimas. Jei norime užkirsti kelią kvėpavimo, plaučių ligoms, alergijoms, vėžiui, nepašalinus milžiniškos taršos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, kituose miestuose, tai – tuščias reikalas. Dedu ant stalo visą informaciją – laiškuose pateikiau kelių Sveikų miestų dokumentus, kaip jie kompleksiškai sprendžia šias problemas. Kodėl Lietuvos miestams neperėmus šios praktikos, kuri atveria ir galimybes aplikuoti dėl papildomų investicijų? Jei Lietuva ir toliau nesugebės tam pritraukti papildomo finansavimo, arba praras kokį milijardą neatitikdama ekologinių reikalavimų, tai būtų didelis nuostolis ir negalėtume įgyvendinti prisiimtų aplinką tausojančio vystymosi įsipareigojimų. O laikas tiksi.

Kviečia tarptautinės organizacijos

– Ar turite konkrečių darbo pasiūlymų, kur galėtumėte panaudoti įgytą patirtį?

– Jungtinės Tautos kviečia skaityti paskaitas, dirbti ekspertinį darbą, Pasaulio sveikatos organizacijos Europos biuras siūlo tapti jų Sveikatos projektų įgyvendinimo ekspertu, du tarptautiniai fondai – dalyvauti projektuose, susijusiuose su darbo jėgos sveikatos apsaugos srityje tematika. Dar neapsisprendžiau, kurį siūlymą priimti, bet iš Vilniaus neketinu kraustytis, gyvensiu čia.

Beje, ir kaip komisaras per penkerius metus, o tai yra 60 mėnesių, net 76 kartus dėl vizitų buvau Lietuvoje – daugiau nei ankstesni du Lietuvos komisarai kartu sudėjus.

– Į pirmą vizitą prieš kelias dienas atvyko ir naujasis Lietuvos į EK deleguotas Virginijus Sinkevičius. Ar, jūsų vertinimu, turi pagrindo prognozės, kad jis – kylanti europinės politikos žvaigždė?

– Nuo pat pradžių jį vertinau teigiamai. Taip, patirties nebuvimas – didelė problema, bet jis ją įgaus. Tam padės ir nauja EK organizacinė struktūra, jis nebus vienas, dirbs patyrusio politiko Franso Timmermanso komandoje.

Aš V.Sinkevičiui daug padėjau – prieš jį paskiriant komisaru bendravome, tarpininkavau jo susitikimams su svarbiais asmenimis EK. Jam nebus lengva, nes jo portfelyje – labai sudėtingos sritys: žuvininkystė, aplinkosauga, čia susipins daug keblių problemų, ir reikės ieškoti sprendimų, kad būtų ir vilkas sotus, ir avis sveika. Tai žinau iš savo asmeninės patirties: mano portfelis taip pat siejosi su aplinkosauga ir žemės ūkiu. Pavyzdžiui, cukrinių runkelių augintojai į mano pusę siuntė strėles, bet uždraudėme pesticidus, kurie mažino bičių populiaciją, nors tai ir apsunkino konkurencines sąlygas cukraus gamyboje. Arba endokrininiai disruptoriai, naudojami chemijos pramonėje, kurie kenkia žmonių sveikatai, tad priėmėme apribojimus chemikalams, nors tai sukėlė milžiniškas ekonomines pasekmes, darbo rinkos mažėjimą.

V.Sinkevičiaus atsakomybės sritys taip pat susiję ir su sveikatos sritimi, pavyzdžiui, medikamentų patekimu į aplinką. Štai niekas nežino, kiek vilniečių vartoja antibiotikus, tačiau su šlapimu jie patenka į nuotekas, į mikroaplinką, bakterijas, žuvis. Vandenvalos sistema to nevalo, aplinka tampa atspari antibiotikams. Jau dabar pasaulyje daugybė žmonių miršta nuo plaučių uždegimo, nes antibiotikai nebeveikia. Atsparumą antibiotikams Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė kaip vieną didžiausių artėjančių nelaimių. Kas kažką daro, kad Lietuvoje atsirastų biomonitoringas aplink didžiuosius miestus, gyvulininkystės ir paukštininkystės kompleksus, antibiotikus gaminančius fabrikus? Niekas nemato nematomos pabaisos šalia mūsų.

Vizija – kairioji koalicija

– Kita neatsiejama jūsų gyvenimo dalis susijusi su socialdemokratija. Jūs – vienas šios partijos atkūrėjų ir svarbus asmuo jos istorijoje. Ar jau atstatėte narystę?

– Nesu tas, kokius titulus išvardijote, esu kuklus socialdemokratų tarnas. Taip, į socialdemokratiją įsijungiau labai anksti, esu pogrindžio laikų disidentinės veiklos socialdemokratų partijos kūrėjas ir iki šiol neišdaviau savo įsitikinimų. Tokiu ir noriu likti.

Narystę partijoje atstatysiu sausį. Tiesa, jei dirbsiu kurioje nors tarptautinėje organizacijose, turėsiu šį žingsnį su ja suderinti.

– Ar susitikote su partijos pirmininku Gintautu Palucku? Jis pralaimėjo dvejus rinkimus iš eilės. Gal jūs ketinate perimti lyderystę partijoje?

– Bendravau su visais, su Gintu taip pat. Mano santykiai su visais partijos bičiuliais, taip pat ir partijos pirmininku, labai geri.

Nematau reikalo nieko periminėti, juolab mano, kaip partijos garbės pirmininko, statusas ir taip leidžia būti įtakingu ir aktyviu: turiu teisę dalyvauti visų partijos organų posėdžiuose su balsavimo teise, be eilės pasisakyti, netgi sušaukti posėdžius. Noriu padėti Gintautui Paluckui, kaip ir kitiems – prisidėti stiprinant jo ir visos lyderių komandos pajėgumą. Mums reikia komandinio žaidimo – sustyguoti veiksmus tarp mūsų frakcijos Seime, socialdemokratų merų, o jų turime šešiolika, ir tai didžiulis potencialas, pirmininko pavaduotojų, jaunimo partijos, komisijų pirmininkų.

Bet socialdemokratija – ne partinukų bilietas, o įsitikinimai, pasaulėžiūra, moralė, panašus socialinės raidos matymas. Yra daug socialdemokratinių pažiūrų žmonių, tad juos taip pat reiktų pritraukti.

– Turite omeny ne partijos narius kviesti į partijos rinkimų sąrašą?

– Reiktų galvoti, koks sąrašas būtų stiprus. Bet padaryti ne šiaip asmenybių rinkinį, o iš tikrųjų rimtai svarstyti, kokiais kriterijais remiantis galima sukviesti būrį žmonių, kurie, išrinkus juos į Seimą, nelakstytų nuo vieno kėdės prie kitos, demonstruodami savo egoizmą ir beprincipį prisitaikėliškumą. Gal pavyktų suburti ir plačią koaliciją.

Į socialdemokratiją įsijungiau labai anksti, esu pogrindžio laikų disidentinės veiklos socialdemokratų partijos kūrėjas ir iki šiol neišdaviau savo įsitikinimų. Tokiu ir noriu likti.

– Kas joje galėtų būti?

– Man dar sunku pasakyti, bet akivaizdu, kad reikia atgaivinti kairįjį politikos sparną. Tačiau reikia apsibrėžti ribas, su kuo, kiek ir kur einame į kompromisus, o kur ne. Didelė bėda, kai koalicijos formuojamos pagal portfelius, o ne pagal principinius programinius dalykus.

Dabar pilna paradoksų. Pavyzdžiui, Tomas Tomilinas – nei jis valstietis, nei ką, bet jis – tikrai kairiųjų pažiūrų žmogus. Kas bendra tarp jo ir Agnės Širinskienės? Arba jos ir Sauliaus Skvernelio? O profesorių Eugenijų Jovaišą pažįstu 20 metų, ir jis visus tuos metus buvo nebent koks labai slaptas "valstietis". Užuot vystę demokratinę santvarką, ją taip kompromituojame. Tada žmonėms ima patikti tvirta ranka ir radikalūs lozungai.

– Ar matytumėte koaliciją su S.Sverneliu ir dalimi dabartinių valstiečių?

– Svarbu – ne žmonės. Labai blogai, kai tiesiog bandoma pritraukti žmogų su reitingais. Su S.Skverneliu buvau toje pačioje Algirdo Butkevičiaus Vyriausybėje, jis tada atstovavo Tvarkai ir teisingumui, o pakilus jo reitingams prasidėjo kalbos, gal jis eis su socialdemokratais, bet nuėjo su "valstiečiais". Toks kelias – labai nebrandaus politinio lygio. S.Skvernelis turėtų perskaityti kertines socialdemokratų ideologines nuostatas ir apsispręsti, ar nori tapti socialdemokratu, o ne taip, kad yra S.Skvernelis, ir žiūrima, kur jį čia įmontuoti. O jei jis sukurtų savo politinę komandą, klausimas būtų, kokia jų programa.

– Panašu, kad buvę bičiuliai – dabar "socialdarbiečiai" į bendrystę mažiausiai tinka?

– Tarp "socialdarbiečių" matau nemažai įvairių žmonių. Tačiau tie, kurie yra Seime, deja, yra atskilėliai, ir šių žmonių problemos yra jų pačių problemos. Bet ir mums jos labai skaudžios, nes ilgai buvome kartu. Jie sukūrė tą naują darinį, kuris iš esmės negyvybingas, reitingai žemi, tad jų padėtis labai komplikuota.

– Ar jūsų pavardė bus socialdemokratų rinkimų sąraše?

– Dar neapsisprendžiau. Jei imsiuosi veiklos tarptautinėje organizacijoje, turėsiu tai derinti ir su ja. Bet jei reikia mano autoriteto, įvaizdžio, žinių, patirties, išmanymo, ko dabar turiu daugiau nei per praėjusius rinkimus, – gerai. Esu pajėgus spręsti labai sudėtingus Lietuvos ūkio, finansų, socialinius reikalus, žinau gana daug mechanizmų, kuriuos būtų vertinga pritaikyti.

Juokauju, kad kaip 2000 m. Seimo rinkimuose buvo Algirdo Brazausko socialdemokratinė koalicija, nors jo sąraše nebuvo, bet jis vedė į rinkimus, tad jei dabar būtų Europos komisaro Vytenio Andriukaičio koalicija – jungtinės pajėgos, kurios galėtų paimti didesnę dalį rinkėjų ir užtikrinti stabilesnę valstybės raidą, kodėl ne.

Kaip bebūtų, dėsiu visas pastangas, kad socialdemokratų partijos programa, diskusijos, partijos bičiulių ugdymas būtų kuo gilesni. Reikia išnaudoti pozityvias galimybes sujungti ir patyrusius žmones, ir jaunimą, ir taip galime eiti į rinkimus su labai patraukliu rinkėjams veidu. Puikiai žinome savo pasiekimus ir klaidas, tik nereikia savęs menkinti ir žmonių skirstyti į senus bei jaunus, ūsuotus ar neūsuotus. Kvailystė taip vertinti politikus. Niekas politikoje nematuoja pagal amžiaus cenzą – čia yra visa gausybė portretų: ir tokių kaip Jean’as-Claude’as Juncker’is, ir kaip jaunoji Suomijos premjerė Sanna Marin. Lietuvoje taip pat reikia asmenų grupės, kurioje būtų subalansuota energija, entuziazmas, branda, patyrimas, jaunystė.

– Tai ar laimės socialdemokratai 2020-ųjų rinkimus?

– Turime būti tarp stipriausių. Bet iki tol laukia labai daug namų darbų – sustiprinti save didžiuosiuose miestuose, būtina pritraukti naują potencialą, labiau panaudoti socialdemokratus merus.