– Kiek laiko jau vairuojate autobusą?

– Autobuso vairuotoju dirbu apie 25–26 metus.

– Patinka Jūsų darbas?

– Labai patinka man šitas darbas, nes kitokio ir nemoku dirbti – kaip pradėjau, taip ir dirbau. Buvo laikų, kai nebuvo darbo, tada ūkininkavau, bet vėliau atsirado darbų ir vėl pradėjau dirbti autobuso vairuotoju.

– Kokiais maršrutais važinėjate?

– Tenka važinėti į Šiaulius, į Panevėžį. Dabar važinėju po priemiesčius, o tolimiausias mano reisas – į Panevėžį.

– O daug žmonių važinėja?

– Nelabai daug, nes dabar tokie laikai, kad visi turi nuosavas mašinas. Vyresnio amžiaus žmonės važiuoja, neįgalieji, nes pigiau važiuoti, bet pagrindiniai keleiviai, kai prasideda mokslo metai, yra vaikučiai.

Juos iš visur reikia surinkti į mokyklą, į darželį taip pat važiuoja. Keleivių srautas, palyginti su tuo, koks buvo prieš 10–15 metų, sumažėjęs. 

– Tačiau be autobusų žmonės greičiausiai neišsiverstų, kad ir kiek daug tų mašinų būtų?

– Taip, ypač pensininkai, juk jiems reikia į polikliniką, važiuoja apsipirkti. Keleivių srautas padidėja tada, kai žmonės gauna pensijas, pašalpas, tada žymiai padidėja ir autobusų parko pajamos.

Kai dirbau tarpmiestinio maršruto autobuso vairuotoju, penktadieniais srautas būdavo didelis, nes studentai grįždavo į gimtuosius namus savaitgaliais. Kartais tenka važiuoti ir vienam, visaip tenka.

– Esate ne tik vairuotojas, bet ir konduktorius.

– Jau dvidešimt metų taip. Tai visai nesunkus darbas, viską padaro aparatas, reikia tik pinigus skaičiuoti.

– Pažįstate savo keleivius? Jei tie patys maršrutai, tai ir keleivių tų pačių yra?

– 100 proc. gal ne, bet 92–93 proc. pažįstu, nes dažniausiai važiuoja tie patys žmonės. Kartais būna, kad kas nors į svečius atvažiuoja, tai ir paklausiu žmogaus, iš kur jis, sakau, kad nematytas, nevietinis, tada stebisi, kaip aš taip visus pažįstu. Toks darbas.

– Pasipasakoja žmonės savo problemas, rūpesčius, kur važiuoja?

– Būna, kad vyresnio amžiaus moteriškės ir paverkia. Pensijos mažos, vaistams reikia daug, autobusai rečiau kursuoja, ypač vasarą, nes tada sumažinama maršrutų. Dažniausiai važiuojame ketvirtadieniais ir šeštadieniais – turgaus dienomis.

– Daug prisiperka žmonės?

– Pilnas „tašes“ velka ir duonos, ir mėsos, perka daug. Dabar tikriausiai niekas nei tų karvių laiko, nei kitų gyvulių, dabar ar miestietis, ar kaimietis, vis tiek viską perka.

– Senyvo amžiau žmonių nemažai važiuoja, kartais tenka padėti ir įlipti?

– Taip, visokių prietaisų padaryta, kad žmogus galėtų užsikabinti ir įlipti. Padedi ir „tašes“ į bagažines sudedi. Stengiamės aptarnauti kokybiškai, nusiskundimų čia nebūna. Kartais negali visiems įtikti, bet keleivis visada teisus.

– Darbas atsakingas, vežate žmones. Ar galvojate apie tai, kaip būti saugesniam?

– Reikia galvoti ir ypač vaikus išleisti tik stotelėse. Nors paprašo [išleisti] arčiau namų, bet galime tai daryti tik specialiose stotelėse, nes draudžiama išleisti kitur. Jei vaiką paleisi [kur paprašo], atrodo, padarysi gero, bet transportas visur važiuoja, todėl paleidžiame griežtai tik sustojimo vietose.

Būna, kad bobutes paleidi, derini, kad nebūtų mašinų nei iš priekio, nei iš galo, kantriai aiškini, kartais tenka ir palydėti. Bobutei gi sunku nueiti: jei namelis stovi visai čia pat, o stotelė už pusės kilometro, atsižvelgiame ir būname lankstūs.

– O kaip keliai?

– Galima palinkėti, kad keliai būtų geresni. Ypač pavasarį, rudenį. Dabar jau daugelis kelių išasfaltuoti, kai pradėjome dirbti, buvo daug daugiau žvyrkelių.

Čia aš gimęs, čia augęs, čia augo ir mano tėvai, mano seneliai, proseneliai. Man čia tikrai patinka.

– O autobusą tvarkyti tenka pačiam ar kas padeda?

– Šiuo klausimu pas mus labai gerai. Po reiso važiuojame į plovyklą, autobusą plauna aparatu, o valytoja išvalo vidų. Jei kas sugedo, parašome, kas sugedo, dirbtuvės tvarko, o jei negali sutvarkyti, tada suteikia kitą autobusą važiuoti, nes turime grafiką.

– Ar turite kokią įsimintiną dieną savo darbe?

– Viena įsimintina diena buvo, kai važiavau Šiauliuose ir senyvo amžiaus moteris su vyru paprašė manęs sustoti prie geležinkelio stoties. Ten nestojame, bet jie buvo su „tašėmis“, todėl sustojau. Tada jie paskambino direktoriui ir pasakė, kad aš labai geras vairuotojas. Tokia ta mano įsimintina diena.

– Vairuojate, girdite, apie ką žmonės kalba, kokių problemų turi?

– Ūkininkai važiuoja, apie karvytes pašneka, o daugiausiai apie finansus, kad vaistai brangūs. Kiti šneka, kad labai gerai gyvena, sako: mes pensininkai, gauname pinigų, o yra jaunimo, kuris darbo Lietuvoje neranda, į užsienį išvažinėja.

– O Jūsų daug pažįstamų išvažiavę į užsienį?

– Nėra daug, bet sesers vaikai išvažiavę.

– Ar Jums Lietuvoje gyventi gera?

– Man – labai gera. Čia aš gimęs, čia augęs, čia augo ir mano tėvai, mano seneliai, proseneliai. Man čia tikrai patinka. Niekur kitur nenorėčiau.

– Koks Jūsų linkėjimas būtų netrukus šimtmetį minėsiančiai Lietuvai?

– Kad Lietuvos ekonomika pakiltų į aukštesnį lygį, nors, manau, kad ji yra aukštame lygyje, kad visiems išsilygintų pragyvenimo lygis, kad vidurinioji klasė normaliai gyventų ir jos būtų kuo daugiau. Toks ir palinkėjimas: kai visi turės pinigų, tai visiems ir bus gerai.