Algimantas sakė, kad savo gimtadienių niekada nesureikšmino. Dažnai juos sutikti tekdavo svečioje šalyje ar tiesiog jūroje, plaukiant su įgula. Vis dėlto, gimtadieniai, prasidedantys skaičiumi devyni, jam įdomūs.

„Kol rašiau knygas, jaučiau, kad gyvenu. Pernai išėjo paskutinioji. Bet ką gali žinoti, gal bus dar viena paskutinė...“ – nusišypso A. Čekuolis.

– Kaip esate pratęs švęsti savo gimtadienius?

Dažniausiai – labai paprastai. Jei tais metais per gimtadienį būdavau namuose, susirinkdavo šeima, giminaičiai, valgydavome tortą, keptą mėsą ir ragaudavome raudoną vyną. Dar vieną panašų suėjimą visuomet susiorganizuodavome ir su draugais.

A. Mažeikos nuotr.

– Ar gaudavote dovanų?

– Tiesą sakant, jų vengdavau. Nes tada ir man reikės sukti galvą dėl jų.

– Ar greitai prabėgo jūsų metai?

– Tiek daug dalykų, nutikusių dar vaikystėje, man atrodo tokie gyvi, tarsi būtų vakar įvykę. Prisimenu keturiasdešimt pirmuosius, kai man buvo dešimt, prasidėjus trėmimams, buvome tikri, kad ir mūsų šeimai gresia tas pats. Tas jausmas įstrigęs iki šiandien. Labai aiškiai prisimenu mokyklą ir mokslo draugus. Kaip mokėmės šokti beveik uždraustą šokį – tango. Pamenu, kaip dar vokiečiams būnant, Širvintų progimnazijoje vaikščiojom ratu didžiojoje salėje, o aš žarstekliu nukabinau Hitlerio portretą. Menu tuos siaubo sukaustytus mokytojų, direktoriaus ir mamos veidus... Už tokius dalykus galėjo ir sušaudyti.

Kuo toliau, tuo visa tai man atrodo gyviau. Bet ar greitai prabėgo tie metai, ar man tik taip atrodo – negaliu atsakyti. Tiesiog esu gyvenimui dėkingas už juos visus.

– O kaip jūs gyvenate šiandien?

– Kai atvažiavau į šiuos rūmus Trakuose, direktorei pasakiau, kad gyvensiu čia tiek, kiek man liko. Šio žodžio laikausi. Man čia gerai. Kiekvieną dieną palikęs kambarį, išeinu pasivaikščioti. Į bendras erdves arba, jei oras geras, laukan. Seneliai mėgsta susidraugauti. Todėl, kad namuose, kai visi išeina į darbus, nėra su kuo pakalbėti. Niekas nesikeičia ir tada, kai vidurinioji karta ir mokinukai grįžta po darbo. Man gaila, kad vis dar daug žmonių Lietuvoje mano, kad tokie namai yra „senelių prieglauda“ ar net „ubagynas“. Iš tiesų, čia visai įdomu gyventi. Ir man pačiam keista, kad savo namų jau nepasiilgstu. Po trejų pragyventų metų jaučiuosi taip, lyg čia yra mano namai. Čia viskas pritaikyta senoliams.

A. Mažeikos nuotr.

– Gali būti, kad „Medinė kaukė“, kaip sakote, yra paskutinė jūsų knyga. O ar dar prisimenate tą jausmą, kai rankose laikėte pirmąją?

– Prisimenu. Pirmąją savo knyga laikau 1957 metais išleistą kūrinį „Per tris vandenynus“. Tiesa, tuo metu man atrodė, kad tai – dokumentika, žurnalistika, bet ne literatūra. Ir iš viso, jaunystėje niekada nemaniau, kad būsiu rašytoju. Planavau sau kapitono karjerą žvejybos laivyne. Tik greitai paaiškėjo, kad nerašyti tiesiog negaliu. Išleidus pirmąją, knygos išeidavo kone kasmet. Tiesa, kaip tos knygos parduodamos, retai kada bemačiau. Padėjus paskutinį tašką, visada kažkur išplaukdavau – Klaipėdos laivynas buvo didelis.

– Ar galėtumėte išskirti vieną šviesiausių įvykių savo gyvenime?

Vienas iš tokių kaip tik ir yra susijęs su pirmąja mano knyga. Kūrinys „Per tris vandenynus“ gimė po kelionės, perplaukus Atlantą, Ledinuotąjį ir gabalą Ramiojo vandenyno. Pamenu, šio reiso metu išsilaipinome Providenioje (gyvenvietė Rusijoje, Čiukotkoje, Čiukčių pusiasalyje prie Beringo jūros – aut. past.). Reisas buvo labai ilgas. Todėl išlipus gyvenvietėje, kur moterų yra maždaug aštuonis kartus daugiau negu vyrų, pašoktum net su pačiu velniu!

– O koks gyvenimo etapas jums buvo sunkiausias?

– Apie tai kalbėti nenoriu. Tik pasakysiu, kad sunkiausia gyvenime ne audros ir uraganai jūroje, kai gresia pavojus gyvybei. Beje, sunku man būdavo ir laive su nauju ekipažu. Kiekvieną kartą prieš išplaukiant. Dažniausiai įgula manydavo, kad mane „atsiuntė“. Pasitikėjimą reikėdavo nusipelnyti atvirais pasakojimais ir nuoširdžia draugyste. Bet šiandien džiaugiuosi, kad saugiai atplaukiau į savo uostą.

A. Mažeikos nuotr.

– Ar mėgstate svajoti?

– Taip! Apie savo likimą svajojau daug. Ir smagu, kad šiandien galiu pasakyti, jog gyvenimą nugyvenau dar įdomiau, nei svajojau. Beje, manau, kad svajonės yra dar ir būdas negalvoti apie ligas. Vis dėlto, kad svajonės pildytųsi – reikia tausoti savo kūną. Reikia žiūrėti, kad per anksti neateitų senatvė. Todėl aš, kai pradėjau penkiolikos metų žiemą trintis iki pusės sniegu ar praustis rytais lediniu vandeniu, taip darau iki šiol. Kitas svarbus dalykas, kurį pritaikiau sau – jau gana seniai visiškai atsisakiau alkoholio.

– Ko palinkėtumėte sau gimtadienio proga?

– Kad kaulų neskaudėtų!

Bet labiau nei linkėjimus sau, Algimantas sako norintis perduoti padėką visiems tiems, kurie jį dar prisimena. Kiekvieną gimtadienį rašytojas sulaukia daugybės sveikinimų įvairiomis formomis ir yra už tai labai dėkingas.