– Čia matome regalijų kopijas ir pirmas įspūdis – nieko ypatingo.

– Na, kaip vakar spaudos konferencijoje minėjo arkivyskupas ir kiti dalyviai, taip pat apie tai buvo rašyta ir XX a. pr., tai yra įkapinės karūnos – laidojimo karūnos, skirtos dėti į karstą, kad simboliškai būtų pabrėžtas palaidotų asmenų statusas. Šios karūnos, nustebsite, dažniausiai buvo gaminamos iš stalo sidabro – šakučių, peilių, taurelių ir pan. Jos būdavo sukuriamos iš to, kas tuo metu buvo po ranka, valdovui mirus, kad greitai būtų galima pažymėti jo statusą. Todėl nereikėtų tikėtis ypatingo jų grožio ar materialinės vertės – jų reikšmė pirmiausia yra simbolinė ir istorinė.

– Čia turime tris tokias karūnas. Kalbant apie atradimo svarbą – koks tai įvykis?

– Kaip vakar rašė Lenkijos spauda, tai – sensacija. Lietuvių žurnalistai labiau susitelkė į šalutinius klausimus, juodąją archeologiją, tačiau Lenkijos spauda pabrėžė atradimo svarbą. Tai yra šimtmečio atradimas. Vilniaus katedra niekada neskelbė, kad šios karūnos buvo prarastos. Jos visada buvo saugomos katedros požemiuose, tačiau niekas tiksliai nežinojo, kur. Dabar žinome ir tai yra svarbus istorinis įvykis. Vilniaus dar kartą pabrėžia savo reikšmę kaip senosios Europos valstybės sostinė, turėjusi didžiuosius kunigaikščius ir karalius. Vilniaus katedra yra valdovų nekropolis, o Lietuva – seną valstybinę tradiciją turinti valstybė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Pažvelgus į šias tris karūnas, kyla klausimas – kokia jų vertė?

– Kaip vakar minėta, tikroji jų kaina galėtų paaiškėti tik per aukcioną. Tačiau jų vertė pirmiausia yra istorinė ir simbolinė, ir ji yra neįkainojama. Tokių dalykų tiesiog nenusipirksite. Nebent labai turtingose valstybėse, tokiose kaip Prancūzija ar Ispanija, kartais galima rasti barono ar grafo laidojimo karūnėlių. Bet valdovo karūnos, net ir įkapinės, už jokius pinigus neįsigytumėte.

– Ar jums, kaip muziejaus vadovui, neliūdna, kad tokie eksponatai bus eksponuojami ne Valdovų rūmuose? Ir iš tiesų, kiek tai susiję su bažnyčia, o kiek – su valdovais? Galbūt mūsų istorijai būtų vertingiau, jei šie radiniai būtų eksponuojami Valdovų rūmų muziejuje?

– Kaip minėjau, sprendžia savininkas. Pavyzdžių yra įvairių. Tos įkapinės karūnos dažnai būdavo išimamos jau XIX a. pab. ar XX a. pr. Jas išimdavo iš karstų, kad jos nenyktų. Kaip matėme, Aleksandro Jogailaičio karūna, kuri pagaminta iš prastos prabos sidabro, yra gana prastos būklės. Be to, dažnai tokios karūnos rodomos ne toje vietoje, kur buvo padėtos iš pradžių, ne karstuose, bet atskirose vitrinose. Jos nebūtinai saugomos kriptose, kartais jos eksponuojamos muziejuose. Pavyzdžiui, mūsų artimiausias pavyzdys – Krokuva. Ten dalis įkapinių karūnų yra eksponuojamos Katedros muziejuje. Mums tikrai nėra liūdna – priešingai, džiaugiamės, kad šie labai svarbūs valstybingumo ženklai buvo atrasti. Šie ženklai dažnai tapdavo taikiniu ideologiniams ar kariniams priešams ir, beje, bus naikinami pirmiausia, jei bus karas. Taigi mes džiaugiamės jų atradimu, nors jausmai yra dviprasmiški. Karo metais, ačiū Dievui, ne pas mus vykstančio, atverti saugyklas nėra, manau, pats tinkamiausias metas.

– Sakote, kad netinkamas laikas ieškoti ir viešinti. Tai klausimas, kiek dar esame neatradę ir ką turime savo požemiuose?

– Sunku pasakyti. Faktas, kad gyvename geopolitiškai sudėtingame regione, kur nuolat iš Rytų, Vakarų, Šiaurės ar Pietų kas nors norėjo ateiti. Todėl įvairiausių paslėptų dalykų, net jei jie nėra tokio aukšto rango kaip šie radiniai, tikrai dar galima atrasti. Pavyzdžiui, lobiai neretai randami kasant miestų gatves ar tvirtinant pastatų pamatus. Tokių radinių yra nemažai, nors šie konkrečiai – įkapinės karūnos – yra aukščiausio valstybinio ir bažnytinio rango, liudijančios apie pačios valstybės egzistenciją. Tokių atradimų tikrai dar bus.