Archainiuose lietuvių mituose aitvaras yra dieviška būtybė, nešanti materialines gėrybes. Lobius aitvarai kai kuriems neša ir šiandien, tik jų turtai su sąskaitomis bankuose nesusiję. Tad ką žmogui duoda aitvarai?

Jie prisistato žmonėmis, mėgstančiais žiūrėti į dangų. Jie – tai aitvarų judėjimo aistruoliai, susibūrę į neoficialų klubą ir laisvalaikį leidžiantys meistraudami bei skraidindami įvairiaspalves vėjui paklūstančias konstrukcijas. Tokių, kaip jie, entuziastų bendruomenė pasaulyje sparčiai plečiasi, ir gausina ją toli gražu ne vaikai.

„Yra žmonių, kurie mėgsta žiūrėti į dangų, mėgsta kažką skraidinti. Mūsų amžiaus grupė visai nevaikiška. Visame pasaulyje aitvarų mėgėjai yra solidesnio amžiaus. Atvažiuoji į kokį tarptautinį festivalį, tai dalis žmonių ten yra išvis pensinio amžiaus. Suvažiuoja su didžiulėmis aitvarų kolekcijomis, daro kažkokius socialinius dalykus, važinėja po Indiją, Afriką, fotografuoja, daro teminius aitvarus“, – pasakoja „Lietuvos aitvarų judėjimo“ koordinatorė Giedrė Aleksandravičiūtė.

Aitvarų mėgėjai pasakoja, kad iš pradžių jie susižavėjo šių skraiduolių teikiamu laisvės pojūčiu ir polėkiu, tačiau vėliau aitvarai jiems patiems netikėtai atvėrė ir daug platesnį žemiškąjį pasaulį. Tokiu būdu aitvarai harmoningai įsiliejo į jau turėtų pomėgių sąrašą ir paskatino dar labiau gilintis į mėgstamas sritis.

„Netgi eidamas pajūriu susirasdavau celofaną, pagaliukų, rasdavau uodegą, pasidarydavau ir bėgdavau. Tai būdavo mano pirmieji aitvarai – su tais aitvarais aš, sakykime, bėgiodavau. Bet jie nebūdavo tokios konstrukcijos, kad galėtų skristi. O laikui bėgant, sutikau žmonių, kurie gerai nusimanė apie konstrukcijas, ir tada man atsivėrė, kad yra didžiulis to aitvaro plotas, kurį aš galiu dekoruoti ir išpaišyti“, – prisimena dailininkas, aitvarų kūrėjas Marius Abramavičius.

„Paskraidinęs aitvarą danguje, jautiesi kaip pats pabuvęs. O paskui dar domėjausi, internete žiūrėjau, kaip kiti žmonės fotografuoja iš aitvaro. Nusižiūrėjęs irgi pasigaminau tokį prietaisėlį. Tas labiausiai ir veža“, – sako „Lietuvos aitvarų judėjimo“ entuziastas Saulius Kvietka.

Jis, kaip ir dauguma aitvarų judėjimo entuziastų, visus savo aitvarus išpiešia ir apipavidalina pats. Labiausiai S. Kvietką domina baltiški motyvai, tad aitvarai dar labiau paskatino domėjimąsi savo krašto istorija, kultūra ir etninėmis tradicijomis.

Kita vertus, aitvarai padeda atsikratyti neigiamų emocijų, užmiršti rūpesčius ir pasitarnauja ugdant charakterį bei pažįstant pasaulį.

„Eini prieš vėją, laikai virvę, danguje tave kažkas tempia – turi stebėti visą aplinką, turi jausti, ką daro aitvaras, turi matyti, kur pats eini, ar su niekuo [aitvaras] nesusipainios. Toks pajautimas ne tik sociumo, bet visos erdvės, vėjo, žemės, kur vanduo, kur kokie paukščiai ar dar kas nors. Toks suvokimas visos tos koordinacijos – kas esi, kur esi, ką veiki“, – teigia G. Aleksandravičiūtė.

Daugelis yra girdėję, kad aitvarui prie uodegos pririšus lapelį su užrašytais norais ir iškėlus jį į dangų, svajonės išsipildo greičiau. O senolių išmintis byloja, kad aitvarai žmogui suneša turtus. Entuziastai tuo nė kiek neabejoja, tik šypsodamiesi prasitaria, kad jiems atsivėrę turtai su pinigais nesusiję.

„Toks smagumas, galėjimas pasidalinti, nustebinti, kažkaip pačiam nustebti, apsidžiaugti tuo. Žmonėms kažkoks toks lengvumas atsiranda“, – tikina M. Abramavičius.

„Žiūrėjimas vien tik į žemę, į kažkokią aplinką susiaurina ir požiūrį, ir mąstymą, ir visa kita. O kai palakstai kelias valandas ar bent kažkiek, na, prie jūros lakstyti nereikia, kai iškeli tą aitvarą, tas pasikėlimas aukštyn stipriai keičia. Linkiu pabandyti“, –  sako G. Aleksandravičiūtė.