Saugomų – tūkstančiai

Duomenys apie nekilnojamąsias ir kilnojamąsias kultūros vertybes kaupiami Kultūros vertybių registre, kuris pradėjo veikti 2005 m. Jis įsteigtas vietoj Nekilnojamųjų kultūros vertybių ir Kilnojamųjų kultūros vertybių registrų, o jo valdytojas ir tvarkytojas yra Kultūros paveldo departamentas (KPD) prie Kultūros ministerijos.

Kaip dienraštį informavo Kultūros ministerijos Ryšių su visuomene ir strateginės komunikacijos skyriaus vedėja Jana Mikulevič, nekilnojamosios kultūros vertybės įrašomos į Kultūros vertybių registrą remiantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio nuostatomis. Nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir jų teritorijų bei kultūros paveldo objektų apsaugos zonų ribas apibrėžia departamento ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos.

Kai pradedame saugoti viską, bet neturime tam pinigų ir neskiriame lėšų, tai tos mūsų vertybės ir griūva.

Nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga apsauga. Tokios vertybės registruojamos kaip didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turintys pavieniai, kompleksiniai ar į kompleksus įeinantys kultūros paveldo objektai ar vietovės. Vertinimo tarybų sprendimai skelbiami departamento ir vertinimo tarybas sudariusių savivaldybių interneto svetainėse, o informacija apie įregistravimą – Kultūros vertybių registre teisės aktų nustatyta tvarka.

Kultūros ministerijos pateiktais duomenimis, šiuo metu Kultūros vertybių registre yra 25 765 nekilnojamosios kultūros vertybės, 3 088 iš jų – Vilniaus miesto savivaldybėje, ir 7 219 kilnojamųjų kultūros vertybių. Registras kasmet pasipildo keliais šimtais naujų įrašų. 2018 m. į jį buvo įrašyta 672 nekilnojamosios ir 203 kilnojamosios kultūros vertybės, vien per šiuos metus – 345 nekilnojamosios kultūros vertybės.

Pasak J.Mikulevič, kultūros paveldo objektai iš Kultūros vertybių registro nėra išbraukiami, tačiau Vertinimo tarybos sprendimu jiems gali būti panaikinama teisinė apsauga. Sprendimas naikinti teisinę apsaugą gali būti priimtas, jeigu kultūros paveldo objektas yra sunykęs, prarastos jo vertingosios savybės ir kitais atvejais.

Tačiau specialistams į Kultūros vertybių registrą įtrauktų objektų gausa ir tikroji vertė kelia abejonių. Pavyzdžiui, vis dar daug diskusijų kelia į registrą 1993 m. įtrauktas sovietmečiu statyto Vilniaus oro uosto senojo terminalo pastatas ar kiti panašūs objektai.

30 nepriklausomybės metų gyvenančiai visuomenei dažnai kyla klausimų, kodėl saugoma menkavertė sovietinė architektūra, pavyzdžiui, Vilniaus oro uostas.

Nauda neaiški

Dienraščio kalbintas architektas ir urbanistas Gintautas Tiškus teigė, kad problemų nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos srityje yra labai daug.

"Pirminė objektų apsauga – įtraukiami į Kultūros vertybių registrą. Po to nustatinėjamos vertingosios savybės. Vertingosioms savybėms nustatyti, mano galva, jie aiškios metodikos neturi, – teigė specialistas. – Pavyzdžiui, kaip vertingosios savybės nurodomas "plytų mūras" ar "šlaitinis stogas". Arba, kaip Lukiškių aikštės atveju, – lygus reljefas. Argi čia vertingoji savybė? Vertingoji savybė turi išsiskirti iš kitų ir būti kažkuo ypatinga, jos vertė turi būti identifikuota, o ne aprašyta konstrukcija. Kuo vertingas plytų mūras, jeigu jis neišsiskiria iš tūkstančių kitų?"

G.Tiškus atkreipė dėmesį ir į realius sostinėje esančius objektus: Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios arba Misionierių sodo atvejai, kai yra nustatytos vertingosios savybės, objektai yra Kultūros vertybių registre, tačiau susirenka Kultūros paveldo vertinimo taryba ir pakeičia vertingąsias savybes. Tad staiga tai, ko anksčiau ten daryti buvo negalima, dėl kažkokių priežasčių tampa galima.

Kitas klausimas – kas iš to, kad objektas patenka į Kultūros vertybių registrą? Anot specialisto, įtraukimas į registrą nieko neduoda tam objektui. Objektas įtraukiamas, jis sunyksta, tada išbraukiamas. Tas įtraukimas į registrą turi būti susijęs su tam tikrais kitais veiksmais, valstybės įpareigojimais tam pačiam Kultūros paveldo departamentui kažką daryti, su lėšų skyrimu tiems objektams saugoti. Juk tai valstybės registras, ne privatus. Tad jeigu apsiimame saugoti, tai valstybė turi turėti pajėgumų ir lėšų tuos klausimus vienokiu ar kitokiu būdu spręsti. Jeigu mes to neturime, kažkas negerai su šita sistema.

"Kai pradedame saugoti viską, bet neturime tam pinigų ir neskiriame lėšų, tai tos mūsų vertybės ir griūva, – sakė G.Tiškus. – Tarkime, kad ir Lentvario dvaras. Jis įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, tačiau kažkas plytas išvogė, ir tik tada, kai žmonės apie tai praneša, Kultūros paveldo departamentas važiuoja žiūrėti, ar iš tiesų taip yra. Bet juk jeigu tu kažkokį turtą turi ir dar teigi, kad saugai, tu turi tą turtą prižiūrėti. O jeigu turi tiek daug turto, kad jo jau negali prižiūrėti, tai jį paprasčiausiai išvagia arba jis sunyksta. Galbūt per daug apsižiota? Galbūt tas registras yra išpūstas? Gal kai kurie objektai į jį įtraukiami visai nepagrįstai, nes kažkam tiesiog to reikia? Aš tokių atvejų tikrai žinau, kai staiga paukšt – įtrauktas objektas į Kultūros vertybių registrą ir jam jau pradinė apsauga taikoma. Tačiau ar jis iš tikrųjų vertas būti tame registre – klausimas."

Didelė rizika

Mūsų įstatymai, G.Tiškaus teigimu, buvo pradėti "gadinti" 2004–2005 m., ir dabar jau jie visai išbalansuoti ir niekas nežino, kas ką turi daryti. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas irgi buvo pakeistas 2004 m., ir vietoj saugomų pastatų atsirado pastatų vertingosios savybės. Bet juk pastatas yra visuma – vieną vertingąją savybę išsaugoti, o kitų – ne, irgi nėra labai teisinga.

Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, kuri tas vertingąsias savybes nustato, sudaryta iš įvairių specialistų, kurie nedirba valstybinėje tarnyboje – KPD arba Kultūros ministerijos sistemoje. Jie yra deleguoti įvairių kūrybinių sąjungų, kitų institucijų. Tačiau ši Kultūros paveldo vertinimo taryba, anot pašnekovo, už savo veiksmus niekuo neatsako. Tokia taryba susirenka į posėdį, Kultūros paveldo centras pateikia kažkokią informaciją ir jie net nesugeba į ją įsigilinti, todėl vertingąsias savybes keičia ar jas nustato per daug neanalizavę. G.Tiškui nesuprantama, kaip galima nebūti atsakingam už priimamą sprendimą, kuris turi didžiules pasekmes? Juk kai objektas įtraukiamas į Kultūros vertybių registrą, tai apsunkina bet kokią ne tik su tuo objektu, bet ir su aplinkine teritorija susijusią veiklą. Prieš imantis tvarkybos darbų nekilnojamosios kultūros vertybės zonoje gali būti reikalinga atlikti teritorijos detaliuosius ar istorinius tyrimus. Tačiau situacija tampa absurdiška, jei to objekto teritorijoje, pavyzdžiui, yra penki tarybinių laikų bendrabučiai.

"Turi būti labai aiškūs ir skaidrūs kriterijai, o dabar keičiamos vertingosios savybės priklausomai nuo užsakovo noro. Kad ir Vilniaus Sapiegų parke. Susirenka taryba ir nusprendžia: gal šitie medžiai, kurie anksčiau buvo vertingoji savybė, jau nebėra vertingoji savybė. Bet taip iš esmės keičiamos galimybės naudotis šia teritorija. Arba Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios situacija: pasakoma, kad tas buvęs užstatymas, kuris buvo vertingoji savybė, ir galėjo būti naudojamas tik atstatant, dabar jau nėra vertingoji savybė. O ką tai reiškia? Kad toje vietoje gali atsirasti visiškai naujas užstatymas. Tas vertingosios savybės pakeitimas daro įtaką  užstatymui, plėtrai ir visiems kitiems dalykams. Jeigu kažką panaikiname, atsiranda didžiulė laisvė. O atsakomybės už tą sprendimą nėra", – pabrėžė urbanistas.

Anot jo, kadangi tų Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų nariai nėra valdininkai, jie už nieką neatsako, juos galima paveikti, jie gali būti suinteresuoti, ir niekas to nežino. Tad visai gali atsitikti taip, kad į registrą patenka objektai, kurie iš esmės nėra vertingi, o tai kas vertinga – nepatenka ir yra sunaikinama. Kai dar ir atsakomybės nėra, natūralu, kad rizikos faktorius yra didelis.

Sisteminė problema

Pasak G.Tiškaus, KPD pats ir politiką formuoja, ir ją įgyvendina, pats ir tikrina. Tai tarsi valstybė valstybėje. Kai institucija pati save kontroliuoja, nieko gero negali įvykti.

Iki 1997 m. KPD, tik kitu pavadinimu, buvo prie Statybos ir urbanistikos ministerijos. Anot urbanisto, tai buvo logiška – kultūros paveldas, urbanistika, architektūra. Po to jį perdavė Kultūros ministerijai, Aplinkos ministeriją sujungė su Statybos ir urbanistikos ministerija ir pastaroji išnyko – dabar Aplinkos ministerijoje yra tik vienas mažiukas departamentukas, kuriame urbanistikos ir architektūros specialistų beveik neliko. Tad problemos paveldosaugos srityje, galima teigti, sisteminės, nes nėra suformuotos tinkamos nekilnojamojo kultūros paveldo politikos. Susidaro vaizdas, kad pas mus viskas buvo daroma taip, kad modelis būtų kuo blogesnis, kuo mažiau atsakomybės.

"Neseniai Vilnuje ėjau pro Šv.Mikalojaus bažnyčią. Priešais ją – didžiulis pastatas. Mano galva, kur kas didesnis, nei ten galėtų būti. Juk yra ir gatvės perspektyva, ir siluetai, o tokie pastatai viską sunaikina. Yra reikalavimai, kad kultūros vertybių teritorijos ir apsaugos zonoje esantys ar naujai statomi pastatai neturi nustelbti kultūros vertybės savo apimtimi, dydžiu ir tūriu. Bet tai labai sąlyginis dalykas – sakys, atsistokite priešais pastatą, žiūrėkite į vertybę ir niekas jums nieko nenustelbs. Arba prisiminkime kokius 2005-uosius. Tada kažkas norėjo statyti viešbutį už Energetikos muziejaus. Neleido, nes bus "nustelbta vertybė", tas Energetikos muziejus. Bet žiūrėkite dabar – puikiausiai statoma ir dar dalis Energetikos muziejaus pastato nugriauta. Arba Vilniaus pilių valstybinio rezervato teritorija, kuriai suteiktas rezervato statusas. Rezervate pagal įstatymą bet kokia ūkinė veikla draudžiama. O šio rezervato teritorijoje ir automobilių parkavimo aikštelė kitoje Vilnios pusėje yra, ir rotondos pastatą ruošiamasi rekonstruoti, pastatuose ant Barboros Radvilaitės ir Bernardinų gatvių kampo ūkinė veikla vykdoma. Tad visi šie dalykai, sakyčiau, yra konjunktūriniai, o kai jie konjunktūriniai, tada ir daryti įtaką galima", – svarstė G.Tiškus.

Dar vienas klausimas, kuris kyla daugeliui, – iš kur pas mus šimtai tų vertybių vis randasi kiekvienais metais? Specialisto manymu, atsakymas paprastas – jeigu yra sukurtos struktūros, jos turi turėti darbo.

"Ta paveldo saugojimo sistema man visada buvo neaiški, nesuvokiama, ypač dėl vertybių skaičiaus ir valstybės nesugebėjimo jų prižiūrėti. Įtraukimas į Kultūros vertybių registrą negali būti tiesiog statistika – tai turėtų būti susiję su tolesniais veiksmais ir su atsakomybe", – apibendrino visuomenininkas.

Įžvelgė korupciją

KPD veiklą priimant sprendimus dėl objektų pripažinimo kultūros vertybėmis ir sudarant nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybas pernai vertino Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) korupcijos prevencijos specialistai. Jie nustatė, kad šiuose procesuose egzistuoja korupcijos rizika.

Kaip pranešė STT, išanalizavus paveldosaugos teisinį reglamentavimą buvo nustatyta, kad nėra pakankamai apibrėžtų nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių atrankos ir vertinimo kriterijų. Taip pat pastebėta, kad nėra įvardytos prievolės informuoti nekilnojamojo kultūros objekto savininką ar valdytoją apie nustatytas jo pastato vertingąsias savybes ir nustatytą ar pakeistą reikšmingumo lygį.

STT korupcijos prevencijos specialistai įvardijo galimus korupcijos rizikos veiksnius nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų sudarymo ir veiklos srityse. Pažymėta, kad nėra aiškios vertinimo tarybų sudarymo tvarkos, nėra nustatytų tarybų narių atrankos kriterijų ir jų kadencijų skaičiaus. Tarybų nariams nėra įtvirtinto nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, viešųjų ir privačių interesų deklaracijos pildymo prievolės. Nustatyta atvejų, kai vertinimo tarybų nariai, būdami ir Mokslinės archeologijos komisijos nariai, vertina savo pačių, pavaldinių ar konkurentų darbus, kartu sprendžia ir dėl objektų vertingųjų savybių.

Nustatyta, kad tarp tarybų narių yra buvusių KPD ar valstybės įmonių, kurių savininkas yra KPD, darbuotojų. KPD samdo vertinimo tarybų narius viešųjų pirkimų neskelbiamos apklausos būdu, taip pat KPD skiria šių tarybų veiklai reikalingas lėšas, patalpas bei teikia techninę pagalbą. Dėl šių priežasčių vertinimo tarybos narių sprendimų nepriklausomumas gali būti nepakankamas.

STT rekomendavo Kultūros ministerijai ir KPD, atsižvelgiant į pateiktas išvadas, inicijuoti teisės aktų pakeitimus, kad ateityje būtų išvengta korupcijos rizikos veiksnių.

Įtraukimas į Kultūros vertybių registrą negali būti tiesiog statistika – tai turėtų būti susiję su tolesniais veiksmais ir su atsakomybe.

Diskusijų netrūksta

Ar į STT rekomendacijas buvo atsižvelgta, dienraštis teiravosi KPD vadovo Vidmanto Bezaro. Jo teigimu, po STT išvadų auditą departamente atliko ir Kultūros ministerijos komisija. Buvo sudarytas 10 priemonių planas, jis po truputį įgyvendinamas.

"Nuo to laiko jau daug kas buvo padaryta – tapo privalomas savo interesų deklaravimas, pasikeitė nemažai vertinimo tarybų narių. Dabar, atsižvelgiant į STT rekomendacijas, parengti vertinimo tarybų pavyzdiniai nuostatai – jie jau baigiami derinti", – sakė V.Bezaras.

Anot jo, nors pagrindinę dokumentaciją ruošia Kultūros paveldo centras, Vertinimo taryba priima labai svarbius sprendimus – nustato vertingąsias savybes, kurios po to tampa pagrindu tiek planuotojams, tiek projektuotojams. Jos nariai dažniausiai yra žmonės, kurie pasiekę tam tikrą lygį moksle – turintys mokslinį laipsnį arba eksperto statusą.

Pakeisti vertingąsias savybes – ilgas procesas. Tačiau tokių prašymų, skundų KPD sulaukia nemažai. Prašymus departamentas perduoda Kultūros paveldo centrui, šis padaro pakartotinį vertinimą ir teikia Vertinimo tarybai, kuri ir priima galutinį sprendimą.

"Kartais vienos ar kitos vertingosios savybės netikslus įvertinimas arba sureikšminimas gali užkirsti kelią visam restauracijos, rekonstrukcijos projektui. Tad tokių atvejų, kai vertingąsias savybes prašoma peržiūrėti, tikrai yra. Pasitaiko net kuriozinių atvejų, kai, tarkime 1995 m. statyto pastato vertingąsias savybes ginčija pats projekto autorius. Arba, pavyzdžiui, diskusijos dėl Vilniaus oro uosto ir panašių šiuolaikinių statinių, dėl kurių vertingųjų savybių net ir profesionalai ne visada sutaria", – teigė KPD vadovas.

Pasak jo, Kultūros vertybių registre yra per 25 tūkst. nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, apie 17 tūkst. iš jų, t. y. apie 66 proc., turi nustatytas vertingąsias savybes. kiti 44 proc. – dar neturi. Tad intensyvaus darbo numatoma dar maždaug 3–4 metams, vėliau situacija aprims.

"Dabar kaip tik vyksta diskusijos Kultūros paveldo komisijoje, KPD, kad būtų labai naudinga peržiūrėti registrą ir kai kurių objektų atsisakyti arba tiesiog perkelti iš nacionalinio, regioninio lygmens į vietinį lygmenį. Ateityje, manau, bus rimtesnė diskusija apie tai, kaip pasidalyti atsakomybėmis tarp valstybės ir savivaldos institucijų, nes iš tiesų 25 tūkstančiai – didelis skaičius", – sakė V.Bezaras.

Pinigai, skiriami paveldui išsaugoti, jo teigimu, – atskira kalba. Mat visas KPD biudžetas su 5–6 programomis, paveldosauga, kompensavimu, skiriamu tam tikriems objektams, leidžia patenkinti tik apie 8 proc. komisijai dėl paramos teikiamų paraiškų. "Liūdna, bet už tuos pinigus tik vos vos galime finansuoti paveldo išsaugojimą", – sakė direktorius.

Komentaras

Algirdas Kaušpėdas

Architektas

Man sunku spręsti, pagal kokius kriterijus visi tie tūkstančiai nekilnojamųjų objektų pripažinti kultūros vertybe. Tai, kad tas absoliutus skaičius yra toks didelis, byloja, kad Lietuvoje yra daug kultūros paminklų, kad dar yra išlikę nemažai saugotinų pastatų ir dar kažko. Tačiau aš visada žiūriu į kultūros paveldo apsaugą tokiu proaktyviu žvilgsniu. Mano manymu, visi kultūros paminklai turėtų būti įveiklinti, jie turėtų tarnauti žmonėms. Jeigu sudaromos tokios sąlygos, kad visiškai neapsimoka to paminklo išsaugoti, atstatyti – jis paliekamas sunykti. Tai iš esmės yra neteisinga. Jeigu valstybė ėmėsi apsaugos priemonių, ji turi numatyti ir finansavimą tai įgyvendinti. Vien įtraukti į registrą ir pareikšti, kad objektas saugomas – ne išeitis.

Aš už kultūros paveldą – tai vertinga ir ateičiai, nes laikui bėgant daug ką prarandame. Tačiau jeigu neatsiranda vartotojo, institucijos ar žmogaus, kuris rūpinasi konkrečiu objektu, jis vis tiek sunyks. Labai dažnai taip būna, kad "uždėtos" tam tikros apsaugos garantuoja, kad tas objektas sunyks, nes įgyvendinti visą programą labai brangu, privatus asmuo to negali. Galbūt galima gauti europinių fondų finansavimą, bet tai labai sudėtinga, labai biurokratiška ir vis tiek reikia turėti nemažai savo pinigų.

Architektams tai – skaudi tema. Norisi, kad tas paveldas išliktų, bet norisi, kad jis būtų įveiklintas, restauruojamas, pritaikomas žmonių poreikiams.

Kitas klausimas – gal kartkartėmis reikėtų atlikti nekilnojamųjų kultūros vertybių "reviziją", nes registre tikrai yra abejotinų objektų. Pavyzdžiui, sovietmečiu statytas Vilniaus oro uosto pastatas. Arba Lazdynų mikrorajonas. Pastarasis buvo įvertintas kaip Sovietų Sąjungoje inovatyviausias projektas. Bet dabar mes esame Europos Sąjungos kontekste, ir tų sovietinių įvertinimų pripažinimas, sakyčiau, atrodo labai įtartinai. Ir tokių objektų, likusių iš sovietinių laikų, yra ir daugiau. Tad registrą tikrai reikėtų peržiūrėti.

Tiesa, 1970-ųjų architektūra madinga, iš jos galima kažką padaryti, bet ir vėl – turi būti lanksčios "žaidimo taisyklės". Tuos pačius Lazdynus galima būtų suintensyvinti – reikėtų renovuoti namus, iš esmės rekonstruoti centrą, kad jis tarnautų žmonėms, būtų lankomas, įdomus, atraktyvus ir pakankamai sodrus, kad jame būtų teikiama daug paslaugų ir pan. Tai yra vienas iš gyvo miesto principų – kiekvienas rajonas turi turėti savo labai gyvą, efektyviai veikiantį centrą, ir tie centrai turi būti sujungiami labai gerais viešojo transporto ryšiais. O vien viską saugodami gyvo miesto nepadarysime. Saugoti reikia, kaip sakoma, su protu. Sveikas protas čia tiek pat svarbus, kiek ir sveika kultūros atmintis.