Adventas – ramaus laukimo metas, bet tai visai nereiškia, kad žmonės turi tik sėdėti ir nuobodžiauti, sako vienuolis dominikonas, kunigas Pijus Eglinas. „Reikia imti šluotą, skudurą, siurblį ir siurbti, plauti, šluoti tam, kad sulauktume svečio jau papuoštuose ir švariuose namuose. O tie namai – žmogaus gyvenimas“, – kalba jis.

Kunigo Pijaus teigimu, nuomonė, kad per adventą reikia būti ramiai ir nesilinksminti, – neteisinga: „Jei mes stengiamės pabūti ramybėje, tikrai nereiškia, kad mums liūdna. [...] Kai sakoma „linksmybės“, mintyje turimas šėliojimas. O per adventą bendruomenės nariams patariama geriau pabūti ramybėje. Nes tik ramybėje gali išgirsti ir savo paties širdies balsą, juo labiau – Dievo balsą.“

– Kunige Pijau, koks liturginis laikotarpis yra adventas? Ką jis reiškia?

– Yra vadinamasis linijinis laikas. Tai reiškia, kad mes pradedame kažkokį kelią ir einame tarytum laiko linija, kuri veda į labai aiškų tikslą. Bet lygiai taip pat mes mėgstame pastebėti ir naudotis tam tikrais cikliškumais, kurie gyvenimą padaro ir paprastesnį, ir įdomesnį. Tad Bažnyčios, kaip žmonių bendruomenės, viduje, tai suprantant ir matant įvairius gyvenimo dalykus, susiformavo toks reiškinys, kurį mes vadiname liturginiais metais, liturginiu kalendoriumi ir pan.

Per tą liturginį kalendorių mes prisimename pačius svarbiausius įvykius, kurie įvyko mūsų, kaip žmonijos, išganymo istorijoje. Įdomu tai, kad nauji metai prasideda kur kas anksčiau, negu ateina kalendoriniai nauji metai, kitaip tariant, prieš šv. Kalėdas mes turime pasiruošimo laiką – advento laiką, kuriame išreikšta tokia laukimo mintis.

Adventas paprastai dalijamas į dvi idėjines dalis. Pirma dalis – iki gruodžio 17 dienos. Ja išreiškiamas laukimas, kad Jėzus dar kartą ateis, bet ateis jau laikų pabaigoje, kai bus pasaulio pabaiga. Antra advento, kaip laukimo laiko, dalis skirta tai Džiugiai naujienai, kad prieš 2 000 metų Dievas nusprendė tarp žmonių užgimti žmogumi.

– Kaip suprantamas laukimo laikas?                                                    

– To istorinio paminėjimo belaukdami, mes visi suprantame, kad laukimas nėra tik sėdėjimas ir nuobodžiavimas. Reikia imti šluotą, skudurą, siurblį ir siurbti, plauti, šluoti tam, kad sulauktume svečio jau papuoštuose ir švariuose namuose. O tie namai – žmogaus gyvenimas. Kitaip tariant, Bažnyčia, arba bendruomenė, kiekvienais metais (ir kiekvienais gyvenimo metais) savo nariams suteikia galimybę naujai pažvelgti į savo tikėjimą, nueitą kelią ir pereiti į naują etapą paskui save užvėrus duris. Tai – labai praktiški pamąstymai.

– Dažnai sakoma, kad per adventą katalikai turi susilaikyti nuo linksmybių, šėlionių, kad reikia susikaupti, apmąstyti ir pan. Kaip yra iš tikrųjų? Ar tikrai adventas toks liūdnas, rimties reikalaujantis etapas?

– Jei mes stengiamės pabūti ramybėje, tikrai nereiškia, kad mums liūdna. Tai šiuolaikinių žmonių sukurti stereotipai, neva jei groja tranki muzika, mes rėkiame, šaukiame, šokame, yra linksma. O jei sėdime ir skaitome knygą, tada liūdna ir nuobodu. Čia jau taip manančių žmonių problema.

Antra, pats laukimas ir yra ramus pasvajojimas, pameditavimas, pafilosofavimas, pamąstymas. Galbūt, bemąstydami apie savo gyvenimą, pamatysime, kad turime kažkokių bėdų, tai, ką mes vadiname nuodėme, suprasime klaidas, kurios mus klampina ir neleidžia judėti į priekį. Tada tikrai būtų kvaila tiesiog sėdėti ir nieko nedaryti. O adventas suteikia tikrai gerą progą.

Bažnyčia todėl ir sako – stenkitės nesilinksminti tokiais išskirtiniais, kaip adventas, laikais. Kai sakoma „linksmybės“, mintyje turimas toks tikras šėliojimas, nes tam skirti visi metai – visus metus kad ir kiekvieną dieną galima šėlioti ir apskritai bet ką daryti. O per adventą bendruomenės nariams patariama geriau pabūti ramybėje. Nes tik ramybėje gali išgirsti ir savo paties širdies balsą, juo labiau – Dievo balsą.