Šie metai – ypatingi: netrukus išauš ta diena, kai dabartinė Lietuva nuo nepriklausomybės atkūrimo nugyveno lygiai tiek pat, kiek ir 1918–1940 m. valstybė. Apie tai, ar išmokome istorijos pamokas, kokius pagrindus pasiklojome ateičiai – interviu su istoriku ir politologu dr. Antanu Kulakausku.

– 1918–1940 m. Lietuva sėkmingai įgyvendino tris reformas: ekonominę, kultūrinę ir sulietuvinimo. Vien ko verta žemės reforma. O kokiomis 1990–2012 m. atliktomis reformomis galėtume didžiuotis?

– Tarpukario Lietuva visų pirma buvo agrarinis kraštas, tik sovietmečiu tapo industrinė-agrarinė. O tarpukario Lietuvoje beveik 80 proc. gyventojų buvo kaimiečiai.

Taip, 1922 m. žemės reforma paklojo socialinį pamatą nepriklausomai Lietuvos valstybei, tiksliau, iš lietuvių valstiečių kilusiai valstybei.

Kalbant apie 1990–2012 m., bendriausia strategine prasme negalime sakyti, kad nė viena reforma nepasisekė. Tačiau ar buvo pasirinktas optimalus jų įgyvendinimo būdas – tai jau kitas klausimas.

Bet ar galima sklandžiai pereiti į rinkos ekonomiką, integruotis į Vakarus nutrūkus visiems ryšiams su Sovietų Sąjunga? Geopolitiškai pasirinkome kitą kryptį, kuri sukėlė ir konfrontaciją, tad be nuostolių išeiti buvo neįmanoma.

Struktūrinės reformos, nulėmusios perėjimą iš planinės į rinkos ekonomiką, įvyko. Tačiau man labiausiai gaila, kad taip ir nesukūrėme normalios vietos savivaldos. Ir to mūsų elitas lig šiol nesuvokia. Taip, kartais pašneka, tačiau toliau kalbų niekur nepajudama. Užtektų pavažinėti po Estijos provincijas ir pamatytume, koks skirtumas. Savivaldos miestelis – su 700 gyventojų. Skirtumai matomi plika akimi.

– Tai, matyt, liudija Lietuvos politinio elito provincialumą, tokį savotišką valstietišką mentalitetą?

– Ne tik politikų, o abiejų pusių: ir dalies politikų, ir visuomenės. Nors tas valstietiškumas kalbant apie politinį elitą pasireiškia technokratiškumu. Įsivaizdavimu, kad viską galima padaryti socialiniais-inžineriniais dalykais: "Mes sugalvojome, mes ir padarysime". Demokratijoje taip nevyksta. Pasakyčiau taip: žaidžiant futbolą negalima vadovautis krepšinio taisyklėmis. Ir demokratiją reikia išmokti "įžeminti".

Kita vertus, apačios – visuomenė – vis nesulaukia, kad pavyks išrinkti gerą valdžią, kuri jais pasirūpins. Laukia, bet nekuria rimtų pilietinės visuomenės struktūrų. Ne tų, kurios nuolat šneka apie patriotizmą, o tikrų. Tų, kurios veikia kaip interesų grupės savo srityse ieškodamos bendrų dalykų. Kalbama apie pilietinę visuomenę, jai priešptiršinama patriotinė – čia maišoma daug dalykų. Jei mūsų visuomenė interesus reikštų labiau struktūrizuotai, būtų geriau.

Štai verslas labiau struktūrizavęsis ir labiau gina savo interesus. Bet pasitaiko ir paradoksų: verslas susitaria su profsąjungomis, o Vyriausybė nepritaria.

Jei lygintume tarpukario ir dabartinę Lietuvą, abi – elito inicijuotas projektas, sulaukęs masinės paramos. Bent jau savo gyvavimo pradžioje. Tokios mažos valstybės, neturinčios paramos iš apačios, susikurti negali. Apačios gali būti nepatenkintos, bet jei nėra kaip tų interesų išreikšti, arba burbama ir gyvenama, arba emigruojama.

Pasigirsta svarstymų, kad prezidentą Lietuvoje turi rinkti Seimas, reikia dvejų rūmų parlamento. Galiu patikinti: niekas nuo to nepasikeistų: iš esmės nebūtų nei geriau, nei blogiau. Demokratiją reikia tobulinti iš apačios.

-- Gal problema tai, kad Lietuva 1990 m., atkurdama nepriklausomybę, gręžėsi į tarpukarį ir nekritiškai perėmė tautininkišką tradiciją: atkurtos prieškario organizacijos, atributai, pristatyta paminklų, garbinti kunigaikščiai. Nors visa tai tarpukariu buvo skirta tautai mobilizuoti. O sovietmetis – lyg jau ne savas.

– Visiškai grįžti į 1939 m. tikrai neišėjo, realybė buvo pasikeitusi. O 50 metų sovietinės okupacijos galima vadinti neteisėta, bet tai yra realybė. Kaip patriarchalinėje kultūroje nesantuokuoje gimęs pavainikis yra neteisėtas, bet šiais laikais niekas taip nebesako, vis dėlto tai yra vaikas ir jį reikia auginti. Šiuo atžvilgiu okupacijos laikotarpio nesuvokimas, tam tikras jo ideologizavimas turėjo reikšmės ir vykusiems konfliktams, kurių, bent teoriškai galėjo nebūti.

Štai Estija laikoma vienintele iš Baltijos šalių valstybių, kuriai sėkmingai, per gana trumpą laiką, pavyko iš Rytų civilizacijos persiorientuoti į Vakarų. O Lietuva, regis, dar neišsprendė fundamentalių problemų pereidama iš Rytų į Vakarus.

Estai visada žinojo, kur eina. "Vakarų" sąvoką taip pat galime šifruoti skirtingai. Tačiau čia mes kalbame apie kultūrinius ryšius: su kuo integruotis, kuo sekti. Estams Suomijos buvimas pašonėje ir Skandinavijos kultūrinis modelis visada buvo pavyzdys. Su Skandinavija jie identifikuojasi ir jiems nereikia to įrodinėti. Jie tuo įtikino ir save, ir kitus. O kai tuo tiki, atitinkamai ir elgiesi, tokie ir darbo rezultatai.

O į ką orientuojasi Lietuva? Su Lenkija bandėme rengti bendrus demokratijos projektus Rytuose. Pačiai Lenkijai atrodo, kad ji kur kas vakarietiškesnė negu mes, tačiau ji nėra kitos lygos žaidėja. Tik tiek, kad galingesnė ir stipresnė.

Lietuva neturėtų jokių bėdų, jei savimi pasitikėtume. Estija taip pat buvo patekusi į panašią padėtį, tačiau pas juos demokratijos modelis veikė sklandžiau.

Didelė problema Lietuvoje – partijos, kurios veikia kaip elito grupės su grupe tarnų. Nors visų šalių orientacija – demokratija, ji pas mus be pamatų. Turime kertinius akmenis, bet dar pro visas demokratijos namo skyles vėjai pučia. Pas mus dar nėra pakankamai suvokimo, kad į Europą turi integruotis visa Lietuva, o ne atskiri lietuviai.

– Ar bendradarbiavimas su Baltijos šalimis ir Skandinavija istoriniu požiūriu perspektyvus?

– Diskusijos, kurią kryptį Lietuvai rinktis, – nenaujos. Apie tai buvo kalbama ir 1993–1994 m.

Man niekada neatrodė, kad reikia rinktis arba viena, arba kita. Veikimas gali būti daugiakryptis. Bet štai mūsų kultūrinis identitetas yra kitoks nei Šiaurės šalių, tad mums sunkiau. Jei norime pasiekti bendradarbiavimo lygį, reikia aktyvios valstybės kultūrinės politikos.

Tačiau Lietuvai nebūtina į ką nors lygiuotis. Ji gali pati susikurti europietišką gerovės modelį. Tačiau Lietuvoje arba per mažas kultūrinės politikos svoris, arba nesuvokiama, kur yra geostrateginiai, geoekonominiai dalykai.