O. Rimanas pateikia pavyzdį apie civilinius ginčus: „Šiuo atveju įstatymo leidėjas numato galimybę kreiptis į valstybės instituciją ir, grįžtant prie kreipimosi pagrindų, jei yra teisėtas interesas ir teisėtas tyrimas, o detektyvas turi valstybės išduotą leidimą, tam tikros institucijos turėtų nagrinėti šį klausimą.“ Detektyvas sako, kad dažnai sulaukia užsakymų iš juridinių asmenų. Jie, pasak specialisto, siekia įsitikinti, kad gali saugiai veikti, domisi savo konkurentais, rūpinasi verslo saugumu ir pan.

„Dažnai pasitaiko atvejų dėl tėvų ir vaikų santykių. Tėvams kyla įtarimas apie vaiko draugų kompaniją, narkotikų vartojimą, dalyvavimą nusikalstamoje veikloje – norima ištirti aplinką“, – sako O. Rimanas. Šiuo atveju, tvirtina jis, vaiko nereikia įspėti apie tai, kad jo asmens duomenys bus nagrinėjami, nes už vaiką atsako tėvai. Pasak detektyvo, patys tėvai neturi pakankamai įrankių, žinių ir patirties, tad šios paslaugos kreipiamasi į specialistus.

M. Gušauskienė teigia, jog privačios detektyvinės veiklos įstatyme numatyta, kad tėvai, globėjai ar įtėviai gali patikrinti vaikų elgesį, tačiau tuo pačiu bus surinkta ir informacija apie kitus vaikus, jų veiklą, gyvenamąją vietą ir pan., o tai – kišimasis į privatų gyvenimą. Šiuo atveju, priduria teisininkė, įstatymas nėra tobulas, o tokia veikla tikrai pažeidžia asmens privataus gyvenimo ribą. R. Zaleckis nepritaria tokiai nuomonei ir sako, kad informacija renkama siekiant tiek fizinio, tiek psichologinio asmens saugumo, kai kiti būdai ir priemonės nėra pakankami.

Nagrinėjami ne visi prašymai

O. Rimanas pasakoja, kad į jo įmonę besikreipiantys klientai kviečiami apsilankyti ir pasikalbėti – taip išsiaiškinama, ar paslauga bus suteikta ar ne. „Kartais po pokalbio su žmogumi jo atsiprašome ir sakome, kad paslaugos suteikti negalėsime. Taip nutinka, jei, pavyzdžiui, atsiranda mūsų ir teisėsaugos interesų konfliktas, jei klientas yra nusikalstamojo pasaulio atstovas“, – teigia detektyvas.

Privatus detektyvas, pasak O. Rimano, turi būti užsidegęs šia veikla, antraip jis negalės atlikti reikiamų paslaugų. Toks asmuo turi gebėti būti psichologu, o kartais į konsultaciją atėję žmonės sako, kad jiems užteko pokalbio: „Tai ne dėl to, kad žmogus išsigando kainos ar ko nors kito. Jei ateina jaunas žmogus, norintis patikrinti būsimo sutuoktinio patikimumą, mes bandome pasielgti kaip psichologai – sakome, kad jei pasitikėjimo nėra jau santykių pradžioje, ar verta investuoti pinigus į tokį dalyką. Juk žmogus arba tiki, arba netiki.“

Paklaustas, kokie reikalavimai keliami privatiems detektyvams, norintiems užsiimti šia veikla, O. Rimanas sako, kad jų yra keturi, išdėstyti įstatyme. Tai – nepriekaištinga reputacija (patikrinama specialių institucijų), kursai, išsilavinimas ir egzaminas. Kalbėdamas apie privačių detektyvų paslaugų kainas, specialistas sako, kad konkrečių nuostatų, kiek kainuoja viena ar kita paslauga, nėra: „Visuomet reikia suprasti problemą, atsižvelgti, kokia tai paslauga, nes kai kada išlaidos skaičiuojamos valandiniais įkainiais ir pan.“

Pasak O. Rimano, patalpų patikra dėl neteisėtai įrengtų pasiklausymo priemonių gali kainuoti 200 eurų už valandą, 400 eurų – už dvi valandas. Atsižvelgiama į tai, ar tyrimas vyks Vilniuje, Klaipėdoje, o gal Londone. Tuomet, sako detektyvas, bus skaičiuojamos įvairios išlaidos, kurios gali būti pasiūlomos po pirmojo pokalbio su detektyvu. „Įkainius turi konkretūs darbai, pavyzdžiui, narkotinių medžiagų atpažinimo testai, kurių vaistinėje nenusipirksi. Jie atliekami ne pagal šlapimą ar seiles, bet aplinką – pagal čiupinėjamus daiktus, kurie būna atnešti į mūsų biurą ir tikrinami“, – pasakoja pašnekovas. Mažiausia paslaugų suma, anot jo, gali siekti 70–80 eurų, didžiausia – kelis tūkstančius eurų.

Darbas vertinamas skirtingai

Nors privatūs detektyvai susilaukia ir skeptiškų nuomonių, O. Rimanas teigia, kad klientai, sulaukę paslaugų, tikrai patvirtintų, kad detektyvai nėra apgavikai: „Mes padėjome įvairiems klientams, susidūrėme su stambių krovinių dingimais, be žinios dingusių asmenų paieška. Esame aptikę jų pėdsakus, radę juos savo kanalais.“

R. Zaleckis priduria, kad detektyvinės paslaugos šiuo metu yra teisinės, tad klientui pateikti dokumentai, nustatyti faktai, užfiksuota informacija turi teisinę reikšmę ir žmogus gali tuo pasinaudoti. Tai, anot pašnekovo, klientui tikrai reikšminga, o už nereikalingą paslaugą net nebūtų mokama.

Visgi, teisininkė M. Gušauskienė yra kitokios nuomonės, ir tvirtina, kad kai kurių veiksmų, kuriuos detektyvai atlieka, daryti jie negali, tam reikia sankcijų. Ji sako, kad detektyvas gali atlikti apklausą, tačiau reikia įvertinti, kokią įrodomąją galią ji turės procese: „Jei kalbame apie civilinį procesą, tai detektyvo apklausa jokios procesinės reikšmės, įrodomosios galios neturės. Juk tai atlikti gali ir notaras. Šiuo atveju, kai apklausą atlieka detektyvas, kyla patikimumo klausimas. Detektyvo atlikta apklausa neatitiks įrodymams keliamų reikalavimų.“

Sutuoktinių sekimas – reta paslauga

O. Rimanas sako, kad sutuoktinių sekimas toli gražu nėra populiariausia paslauga, o ir paties žodžio „sekimas“ detektyvai labai nemėgsta. „Tokia veikla veikiau yra informacijos rinkimas civilinėms byloms“, – teigia detektyvas. Jei sutuoktiniai nori išsiskirti, pasakoja jis, tokia galimybė jiems yra numatoma. O jei santuokos žlugimo priežastis, pavyzdžiui, neištikimybė, priklauso vienam iš sutuoktinių, kitas žmogus to įrodymus turi surinkti pats.

„Žmogus kreipiasi į advokatą, bando tai daryti pats, surašomi dokumentai, kreipimaisi ir pan., tačiau faktinių aplinkybių surinkti nepavyksta. Tuomet ir kreipiamasi į detektyvus“, – paaiškina specialistas.

Detektyvai, priduria O. Rimanas, su advokatais aptaria, ar įrodymai bus vertingi ir pateikti teisėjui. Pasak pašnekovo, dažniausiai visa tai yra tarsi mediacija – po tam tikros papildomos informacijos, nepažeidžiančios privatumo, dvi pusės susėda prie stalo ir randa bendrą sprendimą: „Tai lengvas vienas kitos psichologinis šantažas ir kartu jie pasiekia konsensusą, problema dažniausiai išsprendžiama.“