Pietų Afrikos Respublikos prezidentui, kovotojui už juodaodžių teises ir Nobelio premijos laureatui Nelsonui Mandelai, kuris palaidotas gruodžio 15 d., jaunystėje pagalbos ranką yra ištiesęs žydų kilmės teisininkas Lazaris Sidelskis (1911–2002 m.). Jo šaknys – Lietuvoje.

Nuotraukoje – su prezidentu

Musninkų miestelio gyventoja – buvusi mokytoja Filomena Vaicekauskienė – nuo 2003 m. susirašinėja su Izraelyje, Jeruzalėje, gyvenančiu L.Sidelskio sūnumi Dovu Sidelskiu, ieškančiu Musninkuose savo giminės šaknų.

"D.Sidelskis rašė, kad jo tėvas, kuris buvo teisininkas Pietų Afrikos Respublikoje, jaunystėje priėmė į darbą N.Mandelą", – pasakojo 82 metų kraštotyrininkė F.Vaicekauskienė.
Moteris išrikiavo ant stalo krūvą D.Sidelskio laiškų. Viename jų angliškai ir rašoma būtent apie tai.

Taip pat ji parodė D.Sidelskio parašytą ir į lietuvių kalbą išverstą knygelę "Zilberių šeimos ir jų palikuonių istorija", kurioje yra kelios jo tėvo ir N.Mandelos fotografijos.

Gynė ir buvo mokytojas

"1940-ųjų pradžioje, kai juodaodžiai praktikantai varstė teisės firmų duris, ieškodami darbo, L.Sidelskiui užteko įžvalgumo priimti stažuotoju jaunuolį N.Mandelą", – rašoma knygoje.
1941 m. L.Sidelskis kartu su Benny Eidelmanu ir Billu Witkinu įkūrė firmą "Witkin, Sidelsky & Eidelman". L.Sidelskis apibūdinamas kaip "linksmas, gyvas jaunas žydų advokatas, kuris nepritarė to meto politikai, buvo prieš juodaodžių diskriminaciją".

Po daugelio metų N.Mandelos biografas Anthony Simpsonas pacituos šio žodžius: "L.Sidelskis buvo pirmas baltaodis, kuris elgėsi su manimi pagarbiai."

"L.Sidelskis buvo įžvalgus žmogus ir priėmė mane į darbą, – teigė N.Mandela. – Jis elgėsi su manimi kaip su broliu ar kitu sau lygiu žmogumi. Jis mane gynė ir buvo mano mokytojas."

Savo autobiografinėje knygoje "Ilgas kelias į Laisvę" N.Mandela rašo, kad "L.Sidelskis siekė perteikti ne tik teisės subtilybes, bet ir jos filosofiją. Teisė jam tebuvo visuomenės tobulinimo priemonė. Jis nuolat man patardavo vengti politikos."

Išsiuntė nuotraukų į Jeruzalę

"Lazario tėvo giminė kilusi iš Kelmės, o motinos – iš Musninkų. Šių pavardė Zilberiai-Luninai. Visai nesunkiai čia radau jų namą – palyginau su Dovo knygoje publikuotomis ikikarinėmis to namo nuotraukomis. Manau, kad Musninkuose gimusi Dovo tėvo Lazario motina", – sakė F.Vaicekauskienė.

Moteris prisimena, kad 1952 m. jai atsikrausčius gyventi į Musninkus ir pradėjus mokykloje dirbti lietuvių kalbos mokytoja tą namą vieni musninkiečiai vadino Zilberio, kiti – Lunino namu.
"Gal Zilberytė ištekėjo už Lunino, o gal buvo atvirkščiai? – spėliojo pašnekovė. – Gal čia galėjo gyventi Dovo prosenelė? Jų giminės medis, kuris publikuotas D.Sidelskio knygoje, siekia XVI a. Iš čia kilusi moteriškoji giminės šaka."

Suradusi šį namą, F.Vaicekauskienė pasamdė fotografą ir išsiuntė nuotraukas į D.Sidelskiui į Jeruzalę, kad pamatytų, kaip namas atrodo dabar.

Vertėjai ypač susidomėjo

Kadangi F.Vaicekauskienė angliškai nesupranta, D.Sidelskio laiškus į lietuvių kalbą išverčia buvę jos mokiniai. O moters atsakymus į anglų kalbą išverčia taip pat mokiniai.

"Nelabai žinojau apie N.Mandelą – Afrika man toli, – neslėpė F.Vaicekauskienė. – Bet kai jis parašė apie savo tėvą ir N.Mandelą, buvo įdomu. Ypač tuo susidomėjo mano vertėjai gimnazistai ir jų tėvas. Žinot, vyrai, jie apie politiką daugiau išmano. Jie suprato, kad N.Mandela – didelis, žymus žmogus.

Dabar Dovas Jeruzalėje surado lietuviškai mokančią rašyti moterį, tai jau gaunu lietuviškus laiškus. Bet jis nebuvo atvažiavęs į Musninkus."

F.Vaicekauskienės žiniomis, prieš Antrąjį pasaulinį karą netoli Širvintų esantys Musninkai buvo žydų miestelis. Lietuvių buvo gal penki šeši namai. Per genocidą buvo sušaudyta 180 miestelio žydų.