– Ar jums žinoma apie naują narkotikų rūšį – guminukus?

– Taip, žinoma. Tai yra pakankamai naujas produktas ir narkotikų prekeiviai jau įsigudrino surasti ir tokią formą, kai į guminukus įvairiais pavadinimais, panašiais į tikrų brandų guminukų, deda sintetinius kanabinoidus. Taip paaugliai gali svaigintis.

– Ar jums žinoma, kad tokie guminukai būtų platinami jau ir jaunimo susirinkimų, pasilinksminimo vietose?

– Šito aš nežinau. Bet žinau, kad buvo byla, kur nepilnametis parsisiuntė iš užsienio tokių  guminukų su narkotinėm medžiagom ir jis pateko į teismą. Jam grėsė iki aštuonerių metų kalėjimo, nes tai buvo laikoma kontrabanda.

– Kaip atskirti, uždrausti – ar tai įmanoma?

– Na, matot, čia gal kitokiu kampu reikėtų pažiūrėti. Reikėtų pasižiūrėti ne kaip narkodyleriai atranda naujas technologijas, bet reikėtų kalbėtis su vaikais – dialogo forma, žinoma, išgirsti tą vaiką – apie sugebėjimą pasakyti „ne“ tokioms visokioms nesąmonėms ir žalingiems įpročiams. Bet yra ilgalaikis procesas, sidabrinės kulkos čia nėra. Drausk nedraudęs, bet jeigu yra poreikis, tai yra ir pasiūla. Ir čia, sakyčiau, yra gilesnė problema. Espado europinis tyrimas parodė, kad virš 20 proc. mūsų 15-16 metų paauglių yra bent kartą vartoję nelegaliai įsigytus psichotropinius vaistus t. y. migdomuosius ir raminamuosius. Reiškia, mūsų paauglių psichinė sveikata turbūt nėra tokia, kokia mes norėtume, kad būtų. Čia yra labai daug darbo. Ir tas darbas turi būti nukreiptas į ilgalaikę perspektyvą. Per vieną dieną ar per vienadienę akciją tikrai mes nepakeisim šito.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tuomet kada jau pradėti kalbėti su vaiku? Kokio amžiaus vaiką jau reikėtų informuoti, mokyti, su juo kalbėtis?

– Aš manau, kad tai labai individualu. Yra paaugliai, kurie bręsta skirtingai. Manau, kad subjektyviai, šiek tiek remiantis mokslo faktais, reikia pradėti tada, kai jo leksikone jau atsiranda tie žodžiai, kurie tėvams duoda žinutę, kad paauglys jau tuo domisi, apie tai yra girdėjęs. Tada tėvai turi imtis savo darbo. Ir, aišku, nemoralizuojant, nepanikuojant, nesmerkiant, tiesiog kalbėtis apie tuos pavojus, kurie yra. Bet kalbėtis suprantama kalba ir nieko nemeluojant, negąsdinant. Gąsdinimai tikrai nepadeda. Ir, man atrodo, priėjimas prie paauglio yra tiktai per pasitikėjimą. O pasitikėjimas gali atsirasti tik per dialogą, kai mes girdim, ką paaugliai šneka. Ir pagrindinis patarimas tėvams yra domėtis savo paauglių gyvenimu – ką jie skaito, ką žiūri, ką mėgsta, ko nemėgsta, kas yra jiems svarbu, kas jų autoritetai. Reikia kalbėtis ta paaugliams suprantama kalba.

– O ar yra žinoma, ištirta, kokios cheminės sudėties narkotikai gali būti tokiuose guminukuose?

– Pasitaiko sintetiniai kanabinoidai, vadinamasis žolės poveikis. Bet sintetiniai kanabinoidai yra labai pavojingi, jais labai nesunku apsinuodyt ir patekt į ligoninę. Tokiais atvejais tie patys paaugliai, kurie perka tuos guminukus, nežino, kas ten yra. Narkodyleriai juk nėra kokybės ženklo uždėję ant savo produkcijos. Ir tie apsinuodijimai dažniausiai būna, kai nusiperki tokią prekę, kur nežinai, kas yra, nes pagaminta nelegaliam fabrikėlyje ir labai lengva papulti į bėdą.

– Tai reikėtų dairytis ne tik cigaretės ar kažkokio įtaiso paauglio rankoje, bet ir neaiškių guminukų, saldainių mažesnio mokinio kuprinėje, ar ne?

– Tai kuprinėje radus tokių guminukų kitais pavadinimais, nelegalios produkcijos, aišku, jeigu užėjot į mokyklą, tai mokykla turėtų reaguoti. Mokyklose turėtų būti labai aiškios taisyklės, kas yra tokiais atvejais daroma. Aš esu už tai, kad mokykla turėtų teisę tikrint mokinių kuprines ir daiktus, aišku, esant rimtam pagrindui, rimtam įtarimui. Negali to daryt be pagrindo. Ir tiesiog reaguot.