Sugrįžimas į jūrą

Lenkija turi senas karinio jūrų laivyno tradicijas. Pirmosios profesionalios jūrų pajėgos buvo pradėtos formuoti Žygimanto Senojo laikais (XVI a.). Karališkasis jūrų laivynas vykdė operacijas prieš rusus ir švedus. Didžiausia ir kartu paskutinė Lenkijos karališkojo laivyno pergalė buvo pasiekta Olivos mūšyje (1627) su švedais.

Po Pirmojo pasaulinio karo, kai Lenkija atkūrė nepriklausomybę, lenkai ėmėsi kurti ir karinį jūrų laivyną. Į tėvynę sugrįžo daug patyrusių karininkų, kurie tarnavo Rusijos, Austrijos-Vengrijos ir Vokietijos karinėse jūrų pajėgose. Tarp jų buvo nemažai aukšto rango karinių jūrininkų, kurie, pasinaudodami buvusia padėtimi, bandė ieškoti paramos kai kuriose užsienio valstybėse. Iš pradžių Didžioji Britanija pažadėjo perduoti Lenkijai vieną kreiserį, keturis minininkus, du aptarnavimo laivus ir keletą torpedinių katerių. Vėliau britų Admiralitetas tokių planų atsisakė.

Versalio taikos sutartis suteikė Lenkijai daugiau kaip 140 kilometrų Baltijos jūros pakrantės su mažais uostais Helyje ir Pucke. Pastarasis tapo besiformuojančio Lenkijos karinio jūrų laivyno pagrindine baze.

Suomių pasiūlymas

Naujai kuriamas Lenkijos karinis jūrų laivynas susidūrė su laivų trūkumu. Jūrinių reikalų departamentas pradėjo ieškoti, kur jų nusipirkti. 1920 m. kovą departamento pasiuntiniai nuvyko į Suomiją, ten jiems buvo pateiktas pasiūlymas įsigyti du „lengvo tipo kreiserius“. Iš Lenkijos atvykę jūrų karininkai buvo nuvežti į Abo (dabar Turku) apžiūrėti parduodamų laivų.

Istorija: 2015 m. išleista knyga apie Lenkijos karinio jūrų laivyno kūrimąsi ir pirmuosius laivus „Komendant Pilsudski“, „General Haller“. / Redakcijos archyvo nuotr.

Ten paaiškėjo tokia istorija. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, carinės Rusijos Baltijos laivynui prireikė nedidelių, bet manevringų, lengvai šarvuotų ir gerai ginkluotų karo laivų. Rusijos imperijai tuo metu priklausiusioje Suomijos Abo laivų statykloje buvo užsakyta pastatyti 12 tokių laivų.

Iki Spalio perversmo, po kurio Rusijoje į valdžią atėjo bolševikai, buvo tik pradėta tokių laivų statyba. Suomija, paskelbusi nepriklausomybę, perėmė Abo laivų statyklos valdymą kartu su jame nebaigtais statyti laivais.

Lenkams siūlomi laivai buvo baigti statyti, tačiau neįtraukti į Suomijos karinį jūrų laivyną, nes nutarta juos parduoti. Dėl komunistinės propagandos, kurią skleidė bolševikinė Rusija po pralaimėto Varšuvos mūšio, Lenkijos jūrinių reikalų departamento atstovai sutarė su suomiais, kad laivai oficialiai bus parduodami Gdansko vokiečių draugijai kaip prekybiniai laivai. Todėl jie buvo nudažyti balta spalva.

Kelionė į Lenkiją

Vienam iš perkamų laivų, dar jam tebesant Suomijoje, Lenkijos karo ministras oficialiai suteikė „Komendant Pilsudski“ pavadinimą, kad primintų lenkų tautai Jozefo Pilsudskio nuopelnus. Panašia intencija ir pirmajam Lietuvos karo laivui buvo suteiktas „Prezidentas Smetona“ pavadinimas.

Atlikus laivo bandymus, pašalinus pastebėtus trūkumus, buvo pasirašyta pirkimo sutartis. Lenkija už laivą sumokėjo 2 913 818 Suomijos markių. Dėl to, kad laivas į Lenkiją turėjo plaukti su komercine vėliava, jis buvo įregistruotas Helsinkyje. 1920 m. lapkričio 30 d. 20 val. prekybiniu laivu apsimetęs būsimasis „Komendant Pilsudski“ iš Abo išvyko į Lenkiją su suomių įgula, vadovaujama suomių kapitono Arvido Resko. Gdanską laivas pasiekė gruodžio 3 d. 8 val. ryto.

Gruodžio 29 d., trečiadienį, laive buvo pakelta Lenkijos karinė vėliava. Tai reiškė, kad „Komendant Pilsudski“ tapo pirmuoju Lenkijos karo laivu Baltijos jūroje. Tai buvo 50 metrų ilgio lengvai šarvuota kanonierė (pranc. canon – patranka), ginkluota dviem patrankomis, keturiais zenitiniais kulkosvaidžiais ir 30 minų. Laivo standartinis greitis siekė 15 mazgų. Į laivą buvo galima pakrauti 64 t anglių ir 22 t vandens. Plaukiant maksimaliu greičiu tokių atsargų turėjo pakakti 700 jūrmyliųų.

Su slapta misija į Klaipėdą

Pradiniu tarnybos laikotarpiu „Komendant Pilsudski“ dažniausiai atlikdavo reprezentacinį vaidmenį, atstovaudamas Lenkijos karinėms jūrų pajėgoms. 1921 m. kovo viduryje laivas išvyko į savo pirmąjį užsienio reisą. Jis gabeno Lenkijos vyriausybės atstovus į Klaipėdą. Po poros metų „Komendant Pilsudski“ dar kartą vyko tuo pačiu maršrutu, gabendamas lenkų generalinio štabo atstovus ir prancūzų karininkus iš Gdansko į Klaipėdą. Tokių  kelionių tikslas buvo aiškus.

Kūrimasis: tokie iš vokiečių perimti laivai – minų traluotojai sudarė besiformuojančio Lenkijos karinio jūrų laivyno pagrindą. / Redakcijos archyvo nuotr.

Pagal Versalio sutartį, Klaipėda ir jos kraštas buvo atskirti nuo karą pralaimėjusios Vokietijos ir tapo Antantės valstybių protektoratu. Prancūzijai buvo pavesta jį administruoti. Tuo tarpu Lenkija aktyviai reiškė pretenzijas į Klaipėdos valdymą.

Vėlesniais metais „Komendant Pilsudski“ ir Suomijoje statytas jo dvynys „General Haller“ surengė keletą reisų į Baltijos šalis, aplankydami Švediją, Daniją, Latviją ir Estiją. Klaipėdą prijungus prie Lietuvos, per visą tarpukarį nei vienas, nei kitas lenkų laivas jame nebesilankė.

Pasiglemžė vokiečiai

1939 m. rugsėjo 1 d., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, „Komendant Pilsudski“ dalyvavo Lenkijos pakrantės gynyboje zenitiniais kulkosvaidžiais atremdamas vokiečių aviacijos antpuolius. Vėliau jis kartu su kitais laivais išplaukė Helio link. Pucko įlankoje vėl teko atremti vokiečių bombonešių antpuolius.

Atplaukus į Helį ir nebeturint šansų ištrūkti iš Baltijos jūros ir pasiekti Angliją, visa laivo ginkluotė buvo perkelta į sausumos pozicijas, o įgula papildė priešlėktuvinės gynybos pajėgas. Prasidėjus deryboms dėl kapituliacijos, spalio 1 dieną lenkai patys nuskandino „Komendant Pilsudski“ Helio uosto akvatorijoje.

Vokiečiai, užėmę uostą, skenduolį iškėlė ir jau 1939 m. gruodį jį visiškai atnaujino. Pavadintas „Heisternest“, papildė vokiečių karo laivyną – Kriegsmarine. Buvo dislokuojamas Danijoje ir Prancūzijoje, atlikdavo minų tralavimo operacijas. 1943 m. Nanto uoste jis buvo nuskandintas po anglų ir amerikiečių aviacijos antpuolių. Tolesnis laivo likimas nežinomas.