Pirmąsyk – Norvegijos kryptimi

Penkios dienos Norvegijoje – juokas: juk net nespėji pamatyti to, ką turistai vadina pagrindine šalies atrakcija. Na, žinoma, garsiųjų Norvegijos fjordų! Tų gamtos stebuklų, susidariusių prieš tūkstančius metų, upėms ir ledynams graužiant kalnų slėnius. Juos užtvindęs jūros vanduo, sako, suformavo labai gilias, daugiau nei 1 000 m gylio įlankas, idealias žvejybai, laivybai ir turizmui.

Galime užsisakyti fjordų turą ir plaukdami laivu stebėti vietines pakrantės įžymybes nuo vėjuoto denio, tačiau renkamės eiti pėstute. Juolab kad turime ir vietinį gidą Trimą, kuris pasišovęs mus vesti ne vien turistų išmintais takeliais.

Atrakcijos: pažindinamės su didžiausiu Europoje briedžiu. / R. Rožinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Kiekvieno norvego svajonė

Tipišku skandinavams stiliumi įrengtas Trimo butas, kurį dažnai užsienyje buvojantis vaikinas nuomoja turistams per „Airbnb“ svetainę, yra viename madingiausių ir bohemiškiausių Oslo rajonų – norvegiškai Grünerløkka (Griunerloka). Čia apstu veganiškų kavinukių, jaukių parduotuvėlių, madingų šokių klubų ir, žinoma, jaunimo.

Norint iš Trimo namų patekti į Grünerløkka, turime praeiti pro kolektyvinius sodus primenančią vietą. Ją saugo spygliuota viela apvedžiota tvora ir kas vakarą kruopščiai rakinami varteliai. Vaikinas pasakoja, kad šie nedidučiai žemės sklypeliai su miniatiūrinėmis trobelėmis, keliais vaismedžiais ir daržovių lysvelėmis atsirado Norvegijos valdžios iniciatyva. Juos gali gauti, tiksliau – išsinuomoti, kiekvienas miestietis, ilgokai palaukęs savo eilės ir sumokėjęs vienkartinį, apie 8 000 eurų mokestį. Trimas užkalbina vieną vyruką, smagiai besirausiantį savo darželyje. Vyras sako, kad penkiolika metų stovėjo eilėje, kol pagaliau gavo išsvajotą sklypą ir galės juo rūpintis tiek laiko, kiek tik norės. Kai nusibos žaisti daržininką, valstybė jam grąžins viską iki paskutinio cento, ką buvo sumokėjęs, ir įteiks jo sklypo raktus naujiems šeimininkams.

Tikslas: per rudenėjančią gamtą link kalnų ežero žvejoti upėtakių. / R. Rožinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Karališka tarnyba nuobodoka

Perkame paros trukmės transporto bilietus. Puikumėlis – jie tiks ir autobusui, ir tramvajui, ir metro, ir keltui į salas. Važiuosime pasižiūrėti, kaip atrodo Norvegijos karaliaus Haroldo V rezidencija. Kiekvieną dieną, lygiai 13.30 val., čia vyksta iškilminga sargybinių keitimosi ceremonija. Nors specialiai į ją netaikome, tolumoje jau girdime karinio orkestro, žygiuojančio centrine Oslo gatve Karalių rūmų link, aidus. Puošniomis uniformomis pasipuošusį kortežą lydi žioplinėjantys senjorai, mamytės su vaikučiais ir fotoaparatais blyksintys turistai. Anot mūsų gido, jei pastate yra karalius, virš rūmų stogo plevėsuoja auksu puošta karališkoji vėliava, jei ne – princo Haakono vėliava.

Trimas pasakoja, kad po mokyklos jam teko metus atlikti karinę tarnybą ir net keletą mėnesių būti Karalių rūmų garbės sargybiniu. „Dvi valandas turėdavome stovėti sargyboje, o keturias galėdavome ilsėtis. Išties labai nusibosdavo… Ką veikdavome poilsio metu? Dažniausiai žaisdavome su „Play Station“, – juokiasi jis.

Įspūdžiai: vietinio gido Trimo dėka mūsų pirmoji viešnagė Norvegijoje be galo įdomi. / R. Rožinskienės asmeninio archyvo nuotr.

G. Vigelando skulptūrų parke

Kitą dieną vykstame į Gustavo Vigelando – žymaus norvegų menininko – skulptūrų parką. Skaitau, kad berniukas neturėjo laimingos vaikystės, tad liūdesį malšino drožinėdamas iš medžio. Baigęs skulptūros studijas tobulinosi Danijoje, Italijoje, Prancūzijoje ir netgi lankė pamokas pas garsiausią to meto prancūzų skulptorių Augustą Rodiną. 1921 m. įkurtame parke – daugiau nei 200 iš akmens ir bronzos nulietų žmonių figūrų. Matome vyrus ir moteris, jaunuolius ir merginas, mergaites ir berniukus įvairiausių emocijų veidais – pavaizduoti judesio, žaidimo, pokalbio poza. Garsiausia ir lankytojų labiausiai mėgstama skulptūra – „Piktas berniukas“. Jos populiarumą rodo iki aukso geltonumo nublizginta pikčiurnos rankutė, už kurios pasilaikydami turistai fotografuojasi panašiai kaip jis – skėsčiodami rankomis ir raukydami lūpas.

Iš pradžių šiek tiek nejauku, nes visos žmonių figūros… nuogos. Įspūdingas Gigantų fontanas, kurį supa 20 bronzinių medžių. Po jų vainikais slepiasi kūdikiai ir giltinės, vaizduojantys žmogaus gyvenimo ciklą nuo gimimo iki mirties. „Žmonių gyvenime, kaip ir gamtoje, vyrauja cikliškumas, todėl kiekvieną mirtį keičia nauja gyvybė“, – filosofuoja Trimas.

Garsiausias G. Vigelando darbas – „Monolitas“. 17 m aukščio obeliske susipynusios nuogų žmonių figūros. Jei atidžiai skaičiuotume, turėtume rasti net 121-ą! Atrodo, lyg žmonės kovotų, kuris pirmas pasieks obelisko viršūnę, tik ta kova pasmerkta pralaimėjimui. Viršūnėje, arba žmogaus gyvenimo zenite, jų laukia senatvė ir galiausiai – mirtis.

R. Rožinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Keltu į salas

Dar vienas smagus užsiėmimas, kurį tikrai verta išbandyti viešint Osle, – kėlimasis didžiuliu keltu į gretimas salas. Iki artimiausios užtrunkame gal dešimt minučių. Graži gamta, kadaise buvusio vienuolyno griuvėsiai, tingiai gulinėjančių avyčių pulkelis, suoliukai fjordo pakrantėse – pasėdėti, pamedituoti, palydėti akimis tolumoje plaukiojančias jachtas. Nieko ypatingo, bet esant geram orui – labai smagu. Pamiklini kojas tvarkingai smėliuku nubarstytais takeliais, suvalgai, ką įsidėjai iš namų į savo priešpiečių dėžutę, – pietauti kavinėse viename iš brangiausių Europos miestų – na jau ne… Tuomet ir vėl lauki kelto, kad panašiai praleistum laiką dar vienoje, ir dar vienoje saloje.

Kita mūsų aplankyta salelė – tikras norvegų vasarnamių rojus. Maži spalvoti namukai su uždangstytomis valtelėmis kiemuose, rodos, tik ir laukia savo šeimininkų. Išpuoselėtas kiemelis, mažas staliukas su keliomis kėdutėmis, vienas kitas vaismedis ar vaiskrūmis, viskas aptverta tvarkingai pakirpta gyvatvorės sienele – štai ir visas tradicinių norvegiškų vasarnamių peizažas.

Kadangi po pietų, Trimui grižus iš darbo, ruošiamės išbandyti dar vieną norvegų pamėgtą atrakciją – vadinamąjį hikingą Oslo miškuose, į kitas salas nebeplaukiame. „Norvegijos sostinėje yra daugybę miškų ir parkų. Tai vienas žaliausių Europos miestų“, – didžiuodamasis kalba mūsų gidas.

Pakeliui namo dar apžiūrime lyg iš ateities nužengusį Oslo operos ir baleto teatrą. Jo vieta netradicinė – ant paties Oslo fjordo kranto. Galbūt dėl to jis dažnai lyginamas su Sidnėjaus operos ir baleto teatru, nes abu pastatai kuria iliuziją lyg plūduriuotų ant vandens. Beje, vasaromis čia dažnai vyksta koncertai tiesiog ant pastato stogo.

Nuo jo puikiai matyti ir kita Oslo atrakcija – mažos pirtelės, kuriomis aplipęs Oslo fjordo krantas. Gali užsisakyti valandėlę paprakaituoti privačiai arba prisijungti prie kitų saunos mėgėjų – bus pigiau. Smagu kaitintis ir pro apgaravusį pirtelės langą gėrėtis miesto panorama. Įraudę žmonės šokinėja į ledinį fjordo vandenį ir linksmina krantine vaikštinėjančius turistus.

R. Rožinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Savaitgalis miško trobelėje

Penktadienio popietė. Greitkelyje iš Oslo – automobilių spūstis. Vietiniai važiuoja praleisti savaitgalio už miesto į savo tradicines trobeles, kurių čia rasite visur – kalnuose, miškuose, salose. Trimo tėvai tokį šeimos atostogų namelį netoli Trondheimo nusipirko 2002-aisiais. Išėję į pensiją dažnai čia važiuoja ir leidžia laimingas senjorų dienas – vieni, su vaikais ir anūkais. „Norvegiškai tokia tradicinio stiliaus miškų trobelė vadinasi hytta“, – aiškina Trimas. – Kai ją įsigijome, buvo tik rąstinės sienos. Už jas mokėjome gal 20 000 eurų. Paskui viską su tėčiu statėme, įsirengėme patys. Kadangi iš pradžių dar nebuvo nutiesto kelio, žiemą daiktus veždavomės sniegomobiliu.“

Nuo Trimo vaikystės namų Homelvike iki jų šeimos atostogų trobelės – apie 150 km. Nuo dabartinės vaikino gyvenamosios vietos Osle, kur jis liko gyventi po studijų, – beveik septynios valandos kelio.

Norvegai važiuoja tvarkingai, neviršydami greičio, nes baudos už Kelių eismo taisyklių pažeidimus čia didelės. Maisto savaitgaliui vežamės nedaug. Trimas sako, kad upėtakių susižvejosime kalnų ežeruose (tiesa, iki jų nuo trobelės dar teks kopti ne vieną valandą), pakeliui prisirinksime grybų, uogų. Žodžiu, mūsų laukia tobulas savaitgalis laukinėje Norvegijos gamtoje.

R. Rožinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Briedžiai – dažni svečiai

Trimas perspėja, kad miškuose aplink jų šeimos trobelę galime sutikti ir briedžių. „Homelvike, kur lankiau mokyklą, briedžiai ateidavo paėsti žolės tiesiog į mūsų kiemą. Net nepakeldavo galvos, kai aš sėsdavau ant dviračio ir išvažiuodavau į pamokas“, – juokiasi vaikinas ir rodo virš greitkelio apželdintus tiltus, kuriais Norvegijos miškų gyventojai gali saugiai vaikščioti iš vienos gatvės pusės į kitą. Šioje šalyje briedžių populiacija didžiulė – apie 120 tūkst. Todėl kasmet valdžia leidžia medžiotojams ir vietiniams fermeriams nemažai jų nušauti, nes per didelis šių gyvūnų skaičius kelia grėsmę aplinkiniams ūkiams. Sykį, sako, briedžius buvo užpuolusi epidemija, kuri persidavė ir vietinėms karvėms, tad gyvulių augintojai turėjo rimtų problemų.

Besiklausant Trimo istorijų laikas bėga greitai. Netrukus privažiuojame milžinišką briedžio skulptūrą, kuri, anot jo, yra didžiausia visoje Europoje. Stojame nusifotografuoti ir stebimės esantys vos didesni už šio raguočio kanopą.

Pakeliui stabtelime degalinėje, kuri, Trimo žodžiais, parduoda daugiausia šviežių bandelių visoje Norvegijoje. Automobilių aikštelėje stoviniuoja žmonės ir su pasimėgavimu kerta mūsų gido išreklamuotas bandeles – su cinamonu, šokoladu, plikytu kremu ir kt. „Tai dar vienas smagus važiavimo į trobeles ritualas“, – pilna burna šypsosi jis.

Kaip iš pasakos

Į vietą atvykstame jau sutemus, bet dar spėjame pamatyti marga miško paklote apsodintą tradicinės norvegiškos trobelės stogą.

Viduje irgi viskas atrodo lyg iš kokios skandinaviškos pasakos ar filmo – daug senovinių baldų, papuoštų Trimo mamos megztais rankdarbiais – pledukais, pagalvėlėmis. Ant medinių stalelių, lentynėlių – daug jų šeimai mielų suvenyrų, įrėmintų vaikų piešinių, senovinių žvakidžių. Trimas aiškina, kad iš pradžių trobelėje nebuvo elektros, tad vakarus šeima leisdavo prie žvakių šviesos – iš čia ir tėvų pomėgis rinkti įvairiausias žvakides. Iš tų laikų svetainėje dar kabo milžiniškas sietynas, į kurį trobelės šeimininkas mikliai sukaišo ir uždega žvakes. Įmetęs keletą malkų į nedidutę ketaus krosnelę, svetingai mosteli ranka kviesdamas sėstis ir teatrališkai ištaria: „Sveiki atvykę į mūsų šeimos savaitgalių ir atostogų rezidenciją!“

R. Rožinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Žvejoti upėtakių

Kitą rytą oras tiesiog nenorvegiškai puikus: dangus giedras, įdienojus gal net išlįs saulė. Vis dėlto gamta jau gerokai paspalvinta rudens teptuku...

Sunku patikėti, kad esame vienui vieni vidury norvegiškų miškų, tik su briedžiais ir kalnų troliais, kurie, tikimės, gal nebus labai priešiški mūsų trumpai viešnagei. Gaunu sunkius, neperšlampamus Trimo mamos batus (gaila, kad vienu dydžiu per maži), drėgmei atsparias kelnes, mat miškai čia pelkėti. Judame aukštyn į kalnus vėžlio greičiu, nes gaila palikti troliams tiek uogų – aplinkui, kiek akys mato, vien mėlynės ir bruknės. Gaila, kad jau nebėra vadinamųjų debesų uogų (angl. cloudberries) – stambių, oranžinių, sultingų, augančių pelkėse ir šlapiuose miškuose. Jų uogiene Trimas vaišino per pusryčius.

Po kojomis liūliuoja jau rudeniškai išmarginta miško paklotė, o mes smagiai šlepsime pažliugusiomis nuo kalnų upelių bekelėmis ir kaišome vieni kitiems mėlynus liežuvius, organizuodami totalizatorių, kiek upėtakių pavyks pagauti kiekvienam. Deja, deja… Vietoj išsvajotų žuvelių pietums mus gelbės gražiausių kada nors matytų voveraičių sriuba. Norvegai, sako, tik jas ir renka – jokių baravykų, makavykų, raudonikių jie nei pažįsta, nei pripažįsta.

Beveik po trijų valandų žygio aukštyn į kalnus – mes jau prie ežero. Vanduo skaidrus lyg krištolas. Vyrai ir dukra puola žvejoti, o aš grožiuosi pasakišku kalnų peizažu ir ilsinu nutrintas kojas, galvodama, kad netrukus vėl teks šlepsėti panašų atstumą atgal.

R. Rožinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Norite nakvynės miške – prašom

Ką daryti, – klausiu Trimo, – jei kiti norvegai neturi tokių pasakiškų trobelių gamtoje, o taip pat nori eiti į žygius su nakvynėmis?

„Ne bėda, – šypsosi jis ir aiškina, kad viena norvegų organizacija Oslo miškuose yra įrengusi dešimtis, gal net šimtus panašių miško trobelių su skirtingu nakvynės vietų skaičiumi – pavieniams žmonėms, draugų kompanijoms, įmonių ar organizacijų sąskrydžiams. Tiesiog vykstate į arčiausiai namų esantį mišką ir žygiuojate iš taško A į tašką B skirtingų spalvų ženklais pažymėtomis pėsčiųjų trasomis. Jei žygį suplanavote ilgesnį – jūsų patogumui viešo naudojimo trobelės. Susimokate, gaunate durų kodą ir galite nakvoti sau į sveikatą, o iš ryto kulniuoti toliau, kol vakarop vėl prieisite kitą trobelę. Jų išsidėstymo žemėlapį rasite internete. Patogu, ar ne?“ – vienu ypu išpyškinęs informaciją Trimas priduria, kad kiekvienas, norintis išbandyti tokį pėsčiųjų žygį, gali pasirinkti tiek jo sudėtingumą, tiek ir savo jėgoms tinkantį kilometrų skaičių.

Kai po smagaus savaitgalio sugrįžę atgal į Oslą norime pasivaikščioti miške, nustembame, kad eismas čia virte verda. Vieni ėjikai lipa į viršų, kiti leidžiasi žemyn, treti sportuoja su savo augintiniais. Tarp sportiškai nusiteikusių pakeleivių nemažai moterų, merginų. Keli nutrūktgalviai vyrukai akmenuotus miško keliukus įveikia kalnų dviračiais. Atrodo labai ekstremaliai. Žiemą, anot Trimo, tomis pačiomis trasomis norvegai čiuožia slidėmis. Kai pirmąsyk tėtis pastatė jį ant slidžių, berniukui tebuvo dveji. „Ne veltui norvegų sportininkai pernai žiemos olimpiadoje laimėjo 37 medalius, iš jų net 16 aukso! – giria jis savo tautiečius. – Aktyvus gyvenimo būdas, o ypač slidinėjimas, nuo gimimo yra mūsų kraujyje!“