Tačiau architektas urbanistas Tadas Jonauskis LRT RADIJUI sako, kad ateities miestas pirmiausia turi būti patogus žmogui. Beje, priduria jis, net ir dangoraižiai Lietuvoje nereikalingi – jie tik mados reikalas ir statomi tik todėl, kad daugelyje pasaulio didmiesčių labai brangi žemė.

Dangoraižiai Lietuvoje – tik mada

Ateities miestas – toks, kuris gręžiasi į žmogų, sako architektas urbanistas Tadas Jonauskis. O žmogui patogumas, greitas judėjimas ir gyvenimo kokybė svarbiau nei įmantrios technologijos – tokiame mieste turi būti daugiau viešųjų erdvių, mažiau spūsčių, naujesni autobusai, atnaujinti daugiabučiai, daugiau medžių.

Šiuo metu miestuose gyvena daugiau nei pusė pasaulio žmonių. Lietuvoje šis procentas dar didesnis – miestuose įsikūrę 2 mln. šalies gyventojų. Besiplečiantys arba augantys miestai pritraukia daug žmonių, todėl didžiausiu išbandymu tampa apgyvendinimas.

T. Jonauskis sako, kad daugiabučiai bus reikalingi ir po 10, ir po 50 metų, tik jie bus kitokie.

Dangoraižiai yra mada, mūsų visuomenės noras parodyti, kad esame europietiški, turime savo naująjį miesto centrą. Iš tikrųjų dangoraižiai statomi todėl, kad žemė brangi, bet Lietuvos miestų centre žemė dar nėra tokia brangi.

„Daugiabutis Lietuvoje yra suvokiamas kaip tarybinis daugiabutis kažkuriame mikrorajone. Bet tendencijos tokios, kad daugiabučiai tampa vis individualesni, butai įvairesni – jie skirstomi nebe į vieno, dviejų ar trijų kambarių, o per du ar tris aukštus, su terasa ant stogo, su vitrininiu langu tik vienoje pusėje ir t. t. Ir mums nebereikia ieškoti išskirtinių tapetų – pats mūsų būstas, buto aplinka jau yra išskirtinė ir atspindi mūsų gyvenimo būdą“, – pasakoja urbanistas.

Auga žaliųjų erdvių poreikis

Vis dėlto dangoraižiai ir kiti panašaus stiliaus pastatai, pasak T. Jonauskio, Lietuvoje nereikalingi. Tai – mados reikalas. Ateityje, toliau spartėjant gyvenimo tempui, didmiesčiuose bus ieškoma galimybių derinti darbą ir poilsį, tad daugės individualių namų su privačiomis teritorijomis.

„Dangoraižiai yra mada, mūsų visuomenės noras parodyti, kad esame europietiški, turime savo naująjį miesto centrą. Iš tikrųjų dangoraižiai statomi todėl, kad žemė brangi, bet Lietuvos miestų centre žemė dar nėra tokia brangi, kad reikėtų tokius aukštus namus statyti. Gyvename mes paprastai ir norime gyvenimo kokybės, o ne įvaizdžio. Taigi nedidelių daugiabučių ateityje tik jų daugės“, – pastebi urbanistas.

O šalia gyvenamųjų namų ateityje bus dar daugiau žalumos. Su komanda rengdamas viešųjų erdvių projektus įvairioms šalies savivaldybėms, T. Jonauskis jau dabar stengiasi įtraukti kuo daugiau žaliųjų zonų: „Poilsio erdvių poreikis tik didėja. Labai akivaizdžiai tai matome Vilniuje – tiek Vingio parkas, tiek Bernardinų sodas pergrūsti žmonių.“

Žaliųjų erdvių poreikį rodo ir tarptautiniai pavyzdžiai. Per paskutinius 10 metų būsto vertė Niujorke šalia Prospekto parko išaugo daugiau nei 400 proc., San Fransiske, šalia pasyviųjų žaliųjų zonų, pavyzdžiui, Auksinių vartų parko, būstas pabrango 100 proc., o Berlyne šalia aktyviųjų poilsio zonų – apie 12 proc.

Transporto taršos riboti gali net nereikėti

Kiekvienoje šalyje žaliųjų zonų reglamentavimas gali skirtis. Vienur tai nedidelis parkas šalia daugiabučio, kitur – griežtai nustatyta teritorija, kurioje ribojama automobilių skleidžiama tarša. Pastarojo tipo žaliųjų erdvių jau dabar visose Europos šalyse yra daugiau nei 200.

Vis dėlto ateityje dėl tobulėjančio transporto taršos riboti gali net nereikėti. Savavaldžiai automobiliai (automobiliai be vairuotojų) padės spręsti ir kitas problemas: „Didžiausias efektas bus tas, kad automobiliai nebeturės parkuotis prie mūsų durų, mes galėsime juos išsikviesti, o jie naktį „miegos“ kažkur priemiesčiuose, užmiesčiuose. Kadangi vairuoti nereikės, padidės saugumas, nebereikės šviesoforų. Tai vėlgi mažins spūstis, pagreitins judėjimą.“

Būtent ieškantys parkavimo vietos automobiliai šiandien sudaro apie 30 proc. eismo. Transporto priemonės, turinčios penkias vietas, vidutiniškai veža tik 1,5 keleivio, o 92 proc. laiko automobilis apskritai stovi. Šių problemų turėtų nelikti, kai dauguma žmonių naudos savavaldžius automobilius.

Vis dėlto, net nuolat tobulėjant technologijoms, kelių transporto srityje ir toliau bus reikalingas viešasis transportas.

„Turime didelius įsipareigojimus Europos Sąjungai mažinti triukšmą ir taršą, todėl miestų centruose tikrai daugės teritorijų zonų, kur automobiliu neįvažiuosime. O viešasis transportas ten įvažiuos, priveš arčiau, taps konkurencingesnis ir mes natūraliai rinksimės viešąjį transportą“, – sako T. Jonauskis.

Visko suplanuoti ir projektuoti negalima

O kad ateities miestuose būtų užtikrinamas greitas ir patogus transporto priemonių judėjimas, žmones pritraukiančios viešosios erdvės ar elementarūs buitiniai poreikiai – elektra, vandentiekis, kanalizacija, būtinas planavimas. Juo, pasak T. Jonauskio, rūpinasi urbanistai: „Pati pradžia buvo XIX a., kai miestuose buvo nebeįmanoma gyventi, todėl reikėjo kažko, kas viską suplanuotų. Šiuo metu apibrėžimas smarkiai išsiplėtęs ir urbanistas yra tas žmogus, kuris derina įvairius interesus, atsižvelgia tiek į dabarties, tiek į ateities poreikius.“

Pats T. Jonauskis urbanistikos magistro laipsnį prieš septynerius metus įgijo Olandijoje. Ten dar trejus metus dirbo, o įvairias urbanistines vizijas rengė ir kituose Europos miestuose, Pietų Amerikoje, Azijoje. Šiuo metu jis taip pat yra Europos regioninės plėtros fondo ekspertas.

Galėdamas vertinti Lietuvos miestų situaciją bei ateities perspektyvas tarptautiniu kontekstu, jis sako, kad mūsų šalis lygiavertė kitoms Vakarų valstybėms. Miestams tapti išmaniesiems trukdo nebent komunikavimas bei nepasitikėjimas: „Pas mus yra tų planų, visokiausių įstatymų, teisinių bazių, taisyklių – ko tik nėra. Vienintelio dalyko Lietuvoje trūksta, šnekant apie miestų plėtrą, – drąsos planuoti laisviau.“

T. Jonauskis priduria, kad net ir kuriant miestų planus, griežtai nurodinėti, ką ir kur statyti, nereikėtų. Pasak jo, tokios praktikos jau atsisakoma ir tose šalyse, kur anksčiau miestai buvo kuriami pagal konkrečias taisykles.

„Tam tikri dalykai turi būti suplanuoti, pavyzdžiui, viešasis transportas, gatvių infrastruktūra, šildymo sistema, bet tikrai neturėtume bandyti suplanuoti per daug konkrečiai. Olandai labai smarkiai susiplanavo, susiprojektavo savo miestus, savivaldybėse buvo įsteigtos (ir vis dar yra) pastatų grožio komisijos, tarkim, tam tikrose gatvėse yra taisyklės, kokios turėtų būti lauko durys. Bet paskui jie pamatė, kad miestai tapo vienodi, nuobodūs. Šiuo metu einama į kitą pusę ir šalia Amsterdamo, Almere, yra visas kvartalas, kur netgi sklypo forma gali būti trikampė, apvali, pailga, gėlės, arbūzo formos“, – pasakoja T. Jonauskis.

Galiausiai, sako urbanistas, svarbiausias ateities miesto akcentas – bendravimas ir artumas žmogui. Tai jis apibūdina paties sugalvota formule.

„Dešimt kvadratu yra formulė, numatanti funkcines zonas viešosiose erdvėse. Siekiant, kad viešos erdvės būtų gyvybingos, idealu būtų suprojektuoti 10 erdvių ar objektų, kurių kiekvieną galima būtų panaudoti 10 skirtingų būdų: sėdėti, stovėti, laukti, slėptis nuo lietaus, pasilipti ir pan. Tokio tipo vieta pritraukia skirtingus žmones, įvyksta netikėti socialiniai mainai. Tai kuria bendruomenę ir vieša erdvė tampa vieta, kur ta bendruomenė turi visas galimybes kurtis, tobulėti ir gyventi“, – pabrėžia T. Jonauskis.