Pokalbis su juo – LNK reportaže.

– Paskutinį kartą su V. Adamkumi ir pirmąja šalies ponia matėtės Atvelykio metu Turniškėse. Ką atsimenate, apie ką kalbėjote?

– Buvo siurprizas, kad per Atvelykį į Turniškes mus pakvietė Prezidentas Adamkus. Kai atėjome, tikrai nustebome, nes pirmame aukšte fotelyje sėdėjo ponia Alma. Ji gražiai atrodė, kaip visuomet – elegantiška, pavyzdys visoms Lietuvos moterims, ir buvo stipri. Ji sakė: „Ateina pavasaris, galėsiu išeiti į kiemą, į terasą, atsisėsti, pasižiūrėti į gėles, pasidžiaugti.“ Šiaip  ji didumą laiko praleisdavo antrame aukšte, bet tądien buvo tiek sustiprėjusi, kad nulipo laiptais, atėjo į apačią, dar prisiminė savo gerus laikus, kai Vokietijoje gimnazijoje pradėjo bendrauti su prezidentu ir kaip toliau vystėsi jų geras ir labai atsakingas gyvenimas.

– Ponią Almą pažinojote ne vieną dešimtmetį. Kokią ją pažinojote?

– Aš ją pažinojau kaip nepaprastai švelnią, malonią, draugišką moterį. Iš kitos pusės, ji buvo labai energinga ir visuomet žiūrėdavo, kuo gali kitam žmogui padėti, ką gali duoti. Jų vasarvietėje, kurioje buvo golfo laukai, atvažiuodavo vasarotojai, kiekvieną savaitę būdavo apie 200–300 žmonių, o ji  gražiai šeimininkaudavo, užimdavo visus, spėdavo visiems atnešti po bandelę pusryčiams, labai skaniai gamindavo. Ji buvo tikrai labai atsakinga, rimta moteris, su kuria buvo labai malonu bendrauti.

– Ar ji pati žaisdavo golfą?

– Ne, ji tikrai nežaisdavo golfo, prezidentas irgi nelabai. Užtekdavo jai darbo prižiūrėti miegamuosius, valgomąjį, ruošti pusryčius, pietus, vakarienę.

– Ponia Alma neabejotinai daug laiko skirdavo knygoms. Kokių pomėgių ji dar turėjo?

– Ji domėjosi visu lietuvišku gyvenimu ir Lietuva. Iš Amerikos visi išvažiavome tik 1944 metais, nors visąlaik sakėme, kad greitai grįšime.

UŽDARYTI

>

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

– V. Adamkus ir A. Adamkienė – nuostabus poros pavyzdys, kurie per gyvenimą nė karto nesusipyko.

– Taip, per 70 metų nė karto nesu girdėjęs nei vieno blogo žodžio, kurį jis būtų jai pasakęs ar ji jam. Jų gyvenimas buvo tikrai pavyzdingas. Kiekvienas iš mūsų tuo turėtų džiaugtis ir bandyti taip pat daryti.

– Koks buvo ponios Almos vaidmuo V. Adamkui einant politiniu keliu?

– Jis visuomet pasitardavo su ja, ji jam visuomet padėdavo, pavyzdžiui, visokiuose priėmimuose, kur jie dalyvaudavo. Jos santykiai su bet kuo, su visais užsienio karaliais, prezidentais, princais ir t. t., be abejo, ir su moterimis, buvo labai geri, ji turėjo didelę įtaką.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Pakalbinti praeiviai ponią Almą taip pat minėjo labai šiltais žodžiais.

„Tiesiog Dievo dovana mums. Dovana Prezidentui. Daugiau tokios neturėjom ir neturėsim. Viskuo – elegancija, supratimu, tolerancija, grožio, meno supratimu“, – neslėpdama susižavėjimo vardijo moteris.

„Buvau mišiose, meldžiau dangaus, Dievo ir visų šventųjų kad jai karūną uždėtų“, – paklausta, ar lankėsi atsisveikinime su ponia, atsakė ji.

„Didi humanistė. Viena vertus, didis žmogus, kuris darė daug visuomenei, visuomenės nariams, bet darydamas daug kartu buvo beveik nepastebimas. Geri darbai daromi tyliai. Tai neturi būti poza, bet ji tą idealą labai gerai įkūnijo“, – didžiais žodžiais A. Adamkienę minėjo vilnietis.