Psichiatras: alkoholis ir vienatvė ilgainiui baigiasi tragiškai

Garsaus žmogaus pasirinkimas savo noru išeiti iš gyvenimo verčia dar kartą pažvelgti į šį tragišką reiškinį. Dienraštis pakalbino psichiatrą Sveikatos mokslų universiteto docentą Aurelijų Verygą. Trys savaitės iki aktoriaus Vytauto Šapranausko mirties jis kalbėjo apie tai, kad šiam žmogui reikalinga pagalba.

– Kokiems žmonėms būdingas savanoriškas pasitraukimas iš gyvenimo? Kaip galima apibūdinti savižudžio portretą?

– Nelabai rasime tokią socialinę kategoriją, kuriai būtų būdinga ši problema. Iš viso Lietuvai būdinga ši problema. Pagal savižudybių skaičių pirmaujame ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Dažniausiai pasitaikantis savo noru iš gyvenimo pasitraukiančio žmogaus portretas – vidutinio amžiaus, kaime gyvenantis ir stipriai alkoholį vartojantis vyras. Tokie žmonės dažniausia pakelia ranką prieš save.

Skaičiuojama, kad Lietuvoje 70 proc. savižudybių įvyksta apsvaigus nuo alkoholio.

– Kodėl?

– Žmogui būdinga mirties baimė. Apsvaigus ta baimė numalšinama, nuslopinama. Yra skaičiuojama įvairi statistika. Paradoksalu, bet tarp pačių gydytojų randamas gana aukštas savižudybių rodiklis. Tai yra tie žmonės, kurie gyvena emociškai sunkų gyvenimą, kuriems tenka matyti daug skaudžių dalykų, arba specialiųjų tarnybų darbuotojai – policininkai, gaisrininkai, kuriems patiems dažnai tenka susidurti su mirtimi. Tokiems žmonėms rizika yra ypač didelė.

Su tai, kurie svaiginasi, kartu eina depresijos, kiti psichiniai sutrikimai, kurių tiesioginis padarinys neretai būna savižudybė.

– Ar pritartumėte nuomonei, kad savižudybės labiau būdingos jautriems meniškos sielos žmonėms?

– Tikrai nepritarčiau. Matote, tai iš karto uždeda štampą ir pasidaro tarsi neišvengiami dalykai. Lietuvoje yra daug iš gyvenimo pasitraukiančių ne menininkų, ne rašytojų , o paprastų darbininkų ar net darbo neturinčių prasigėrusių vyrų.

Tiesa, meniški žmonės jautresni. Jie yra šiek tiek kitokie, jie kitaip reaguoja į aplinką. Dėl to jie ir kuria. Visuomenė kuria visiškai nenormalų paveikslą, kad menininkai yra besisvaiginantys, bohemiškai gyvenantys. Yra daug menininkų, nesisvaiginančių ir sėkmingai kuriančių.

– Tačiau negalime atmesti, kad yra menininkų, kurie ir svaiginasi, ir sėkmingai kuria, ir pasiekia šlovės viršūnę. Kokią įtaką šlovė, alkoholis daro tam jautriam meniškos prigimties žmogui?

– Žinomi žmonės – aktoriai, muzikantai, dainininkai – dažnai būna labai geidžiami. Kiti, norėdami su jais pabūti, pasidžiaugti jais, stumia juos į situacijas, kai vaišina, girdo ir dažniausiai nemokamai. Žinomas ne vienas atvejis, kai patys muzikantai pasakojo apie masinius gerbėjų tempimus išgerti ir dalis jų tampa priklausomi nuo alkoholio. Šlovę taip pat visi suvokia skirtingai. Kiti sugeba atsiriboti ir saugoti savo privatumą, nepuola su visais svaigintis.

– Svaiginasi vieni?

– Susidaro tokia labai įdomi situacija. Kai iškyla problemų, užuot padėjus tiems į svaigalus įklimpusiems žmonėms, jie yra dangstomi.

Bet tai nėra menininkų fenomenas, taip yra visur. Jei prisigėręs žmogus ateina į darbą, geriau jį išleis namo, kaip nors pridengs. Nepadeda tam žmogui, o sukuria nenormalias sąlygas. Turėdamas tokias sąlygas žmogus gauna palaikymą savo netinkamiems poelgiams. Dažniausiai atsitinka taip, kad dėl sudarytų nenormalių sąlygų žmonės pagalbos nebeieško. Jie mano, kad tai gerai, taip turi būti, tai neišvengiama.

Besisvaiginantį žmogų įprasta laikyti savotišku didvyriu, jam iš ryto virti sultinį, laikyti jį atkentėjusiu kokią nors kančią, užjausti, o ne pasakyti tam žmogui, kad jis turi didžiulę bėdą ir kad jam būtina ieškoti pagalbos.

– Tačiau namiškiai, kenčiantys dėl artimo alkoholizmo keliamų problemų, neretai remia prie sienos.

– Taip. Namiškiai remia. Tiek, kiek man tenka susidurti su pacientais, dažniausiai problemą pastebi jo aplinkos žmonės, o ne jis pats. Bando žmogų visais įmanomai būdais motyvuoti, tačiau bėda, kad mes į artimųjų – šeimos narių, dažniausiai sutuoktinių – pastabas reaguojame emociškai ir dažniausiai priešiškai, o ne racionaliai.

Prie racionalaus veiksmo į alkoholį įklimpusį žmogų priveda gydytojai, kokie nors kiti autoritetai, o ne šeimos nariai.

Pas mus tas gėrimas ar svaiginimasis labai palaikomas. Žmonėms įprasta kartu vestis gerti, o jei prasigeria, tada tampa nebereikalingas.

– Tampa vienišas, o paskui ima gerti dėl vienatvės?

– Na taip, susidaro tokia paradoksali situacija. Verčia gerti, o kai žmogui tai tampa problema, išstumia jį ir palieka. Man įdomu, kodėl žmonės tokie keisti ir neprisiima atsakomybės?

– Vis dėlto alkoholizmas yra dalis šlovės kainos? Iš tavęs tikisi, tave dangsto, liaupsina, siūlo darbą. Siūlytojai gal tiki, kad tas žmogus su problema nelieka užribyje ir taip jam padeda?

– Reikia žmogui ne pataikauti ir sukurti sąlygas, kad jis žūtų, o motyvuoti jį ieškoti išeities. Kiekvienu atveju tai būna labai skirtingai.

– Kas atsitinka tame giliame vidiniame pasaulyje, kad žinomas, garsus, šlovės viršūnę pasiekęs talentingas žmogus pakelia ranką prieš save ir taip išsprendžia sau nepakeliamas problemas?

– Aš nesiečiau to pasirinkimo nei su šlove, nei su darbu. Daug žmonių turi atlaikyti tam tikrus emocinius išgyvenimus, ar tai būtų menininkas, politikas ar žurnalistas. Visi tam tikru savo amžiaus laikotarpiu būname karjeros viršūnėje. Ateina nauji žmonės, atsiranda geresnių. Jeigu taip manytume, visi turėtų prasigerti ir prisibaigti, bet taip nėra, taip neturėtų būti.

Emociniai išgyvenimai ir emocinės problemos neturėtų būti sprendžiamos geriant. Yra kitų būdų, kaip atsipalaiduoti ir panaikinti emocinę įtampą. Bet tų būdų mes nesame mokomi. O ką pasako aplinkiniai? Pasiūlo išgerti, nes reikia atsipalaiduoti.

Užuot žmogų pasikvietus į šeimą, išsivežus į gamtą, jam pasiūloma išgerti. Natūralu, kad vienišam žmogui, kuris turi priklausomybės ar emocinių problemų, ilgainiui tai baigiasi tragiškai. Bet aš tikrai to nesiečiau su šlove ir pasiekimais.

– Tai lieka asmeniniai vidiniai išgyvenimai?

– Taip, bet dedasi viskas. Dedasi ir tai, kaip elgiasi aplinka, ką ji daro iki to, kai žmogus patiria problemų. Kiekvienas esame savitas ir patys sprendžiame, ką daryti su savo gyvenimu. Kiekvienas turi savo pasaulį, kuris verda, į kurį sudėtinga įlįsti, ir būna visaip.



NAUJAUSI KOMENTARAI

algis

algis portretas
asilas esi veryga nenusisnekek geriau

jaras

jaras portretas
sielos neisgido jokie psihiatrai tokiu vastu nera.tikriausiai tai ne zmogaus valdos.

Ontė

Ontė portretas
Pasidomėjau internete, kas gi buvo Šapranauskas, kuris dabar dievinamas. Kas tas jo juodasis humoras? Pasibaisėjau. Visą naktį nemiegojau. Išsidrėbęs ant sofos, apspangęs jis trumpuose filmukuose pasakoja pačias šlykščiausias istorijas, su virtine šlykščiausių rusiškų keiksmažodžių. Nieko švento pas Šapranauską, ar tai būtų apaštalai, ar Jėzus Kristus. Šyrit atsikėlęs 4 val ryto, peržiūrėjau garsiausių rusų humoristų, kad ir lietuvio Bingelio įrašus. Sakau, gal jau tokia mada, atsilikau nuo gyvenimo. Atsiprašau, bet tokių nesąmonių neradau. Nė vienas save gerbiantis aktorius iki to nedasiristų. Šitaip , kaip Šapranauskas elgtis galėjo tik visiškai degradavęsis alhokolikas, paskutinis valkata. Reikalauju, kad Smoryginas, Tuminas ir kiti su Šapranausku dirbę aktoriai nebeliaupsintų šio degrado, bet atsiprašytų Lietuvos gyventojų dėl savo buvusio kolegos išsidirbinėjimo. Tai jau ne menas ir ne kultūra.
VISI KOMENTARAI 32

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Galerijos

Daugiau straipsnių