Žinia, kad Rusija imasi ieškoti lietuvių, prieš 25 metus atsisakiusių tarnauti sovietinėje armijoje, Kaune sulaukė didelio atgarsio. Būtent iš šio miesto 1989 m. pasklido iniciatyva nebeprisijungti prie okupantų dalinių.

Pabėgo iš dalinio Azijoje

1989 m., dar prieš Lietuvai paskelbiant nepriklausomybę, tūkstančiai lietuvių oficialiai grąžino karinius bilietus ar prirašymo liudijimus, kurie būdavo išduodami šauktiniams. Taip išreikštas protestas prieš tarnybą sovietinėje armijoje.

Kai kurie lietuviai tarnybos armijoje bandė išvengti ne remdamiesi tarptautine teise, o susiorganizuodami blogą sveikatos būklę liudijančias medicinines pažymas arba tiesiog slapstydamiesi.

Tai buvo didelė rizika, nes net ir po Kovo 11-osios vengusiesiems tarnybos Sovietų Sąjungos daliniuose, grėsė kalėjimas, jie buvo persekiojami. Atrodo, kad dabar neteisėtas lietuvių persekiojimas atgijo. Užsienio reikalų ministerija to laiko šauktiniams netgi rekomendavo laikinai susilaikyti nuo kelionių į ne NATO ir ES šalis. Tokia diplomatinė formuluotė, o labiausiai jiems reikėtų vengti Rusijos.

Šalo ir kariavo

Kaunietis Gintaras Patackas brėkštant nepriklausomybei irgi bandė maištauti – pabėgo iš savo dalinio, dislokuoto Azerbaidžane, bet tai jam kainavo septynis mėnesius patyčių bei fizinio smurto. Į armiją buvo grąžintas, nors nuo Kovo 11-osios jau buvo praėję trys mėnesiai.

Į tarnybą G.Patackas buvo pašauktas 1989-ųjų lapkritį. Tuo metu jis buvo ką tik baigęs vidurinę mokyklą ir pradėjęs mokytis dantų techniko specialybės. Po apmokymų Kazachstane, kur praleido apie pusantro mėnesio, aštuoniolikmetis atsidūrė Baku, Azerbaidžane. Čia jis teištvėrė apie du mėnesius.

"Iškęsti daug ką galima, bet nesinorėjo. Buvo žiema, gyvenome nešildomoje sporto salėje, kur temperatūra būdavo minusinė. Gyvenome lauko sąlygomis, tik tiek, kad virš galvos buvo stogas. Buvo sunku išsidžiovinti drabužius ir pan.", – prisiminė G.Patackas.

Kartu su juo ten tarnavo apie 500 vyrukų, tarp kurių buvo ir daugiau lietuvių.

Ar dėl tokių sąlygų kariai nesusirgdavo? "Tam nebuvo laiko", – užsikvatojo 42 metų G.Patackas. Ir paaiškino: 1990-aisiais Baku būta didelių sujudimų, bandytas įvykdyti perversmas. Jo pulkas buvo vienas tų, kuriam pavesta malšinti neramumus. "Šiek tiek teko dalyvauti ir kariniuose veiksmuose", – nedaugžodžiavo kaunietis.

Padėjo vietiniai

Pabėgimo planas gimė, kai atvažiavo aplankyti dėdė. Tiksliau, jis ir atvyko tam, kad į Kauną parsivežtų sūnėną. "Gal rusai dabar neims jo dėl to persekioti? – šyptelėjo G.Patackas. – Atvažiavęs jis pasakė: yra galimybė, jeigu nori – važiuojame. Apsispręsti turėjau per dieną. Susigundžiau."

"Iš pradžių pasiūlymas skambėjo keistai. Tokių dalykų iki tol dar nesigirdėjo. Pabėgau vienas iš pirmųjų", – kalbėjo kaunietis.

Kodėl bėgo? "Buvau patikėjęs ir tuo, kad Lietuva atsiskirs, kad bus viskas gerai. Gal dar suveikė ir jaunatviškas entuziazmas? Nuotykių troškimas?" – svarstė G.Patackas.

Jo dėdė Baku buvo radęs bendraminčių, kurie pažadėjo priglausti bėglius. Jie padėjo suorganizuoti ir automobilį, ir sudėliojo kelionės maršrutą.

Išsaugojo pasą

Lemtingą dieną G.Patackas su dėde lyg niekur nieko išėjo pro dalinio vartus ir patraukė prie atokiau nuo jų stovinčio automobilio. Prie vairo sėdėjo ir įšokančių bėglių laukė vietiniai jų pagalbininkai.

Iš teritorijos išeiti būdavo draudžiama, bet lietuvis pasakė, kad nori išlydėti giminaitį.

"Kojos drebėjo, bet balsas – gal ne. Rusiškai kalbėjau su akcentu, tai jaudulį balse gal nelabai ir buvo galima atskirti", – susimąstė pašnekovas.

G.Patackas pro vartus išėjo be jokių daiktų, vilkėdamas uniformą. Dėdė buvo atvežęs jo drabužių ir pasą.

Pradėjus tarnybą, pasą paimdavo, o vietoj jo išduodavo karinį bilietą. "Taip atsitiko, kad vėlavau, visi šauktiniai jau buvo sulipę į autobusą. Įšokau paskutinis, gal todėl paso manęs ir nepaprašė. Kai nuvykome į paskirstymo punktą, pasą įdėjau į voką ir išsiunčiau namo", – pasakojo kaunietis.

Neėmė į galvą

Dėdės pažįstami nusivežė į savo namus Baku centre. Ten G.Patackas persirengė ir paliko uniformą. Tada sėdo į taksi ir patraukė iki pasienio. Čia sėdo į traukinį. Pakeliui į namus G.Patacką ir jo dėdę keletą kartų buvo sustabdę pareigūnai. Tačiau, pažvelgę į tvarkingus vyrų dokumentus, palinkėdavo jiems gero kelio, ir tiek.

Ar ramios naktys buvo? "Miegodavau gerai. Jaunas buvau. Nelabai ėmiau į galvą", – šyptelėjo G.Patackas. Į Lietuvą jis parsigavo per tris paras. Kas labiausiai įsiminė?

"Gal pati kelionė? Buvo labai įdomi. Važiavome ir traukiniais, ir autobusais, ir automobiliais. Stengėmės važiuoti tokiu maršrutu, kad kaip įmanoma labiau išvengtume patikrinimų", – pasakojo kaunietis.

Kelionėje dėdė daug kalbėjo apie situaciją Lietuvoje, apie atgimimą. Azijoje tarnavusių lietuvių tokios žinios nebuvo pasiekusios.

Pasitiko smūgiais

Bėglio ieškota ne tik po Azerbaižaną. Neprašytų svečių sulaukta ir namuose Kaune. Tad, juos pasiekus, teko slapstytis. Kaunietis gyveno pas gimines kaime, pas draugus. Pogrindyje iškentė tris ar keturis mėnesius.

"Po to teko sugrįžti į armiją. Supratau, kad kitaip nieko gero neišeis", – atsiduso kaunietis. Gautas raštas, garantavęs, kad už dezertyravimą baudžiamas nebus, galiojo tik oficialiai. Tarnauti dar buvo likę pusantrų metų.

Vos nuvykusį į naująjį dalinį Vilniuje jį pasitiko smūgių lavina. Taip tęsėsi septynis mėnesius. Nesigaili, kad bėgo?

"Nėra ko gailėtis. Grįžus buvo sunkiau, bet nieko... Gyvenome kareivinėse, bet buvau sutiktas nelabai draugiškai. Atsiėmiau už pabėgimą? Tai jau taip... Skalbė odą... Kaulai lūžę nebuvo, bet mėlynės – neišnykstančios. Kartu tarnaujantys kareiviai žinojo, kad buvau pabėgęs, todėl griežė dantį", – prisiminė kaunietis.

Tokius susidorojimus, anot jo, ypač sunku buvo įveikti psichologiškai. Dėl nuolatinės stresinės situacijos kamavo nuolatinė įtampa. Savo kailiu įsitikino, kad fiziniai sužeidimai gyja kur kas greičiau. "Įspūdžiai dar ilgai neužsimiršo", – neslėpė G.Patackas.

Situacija pagerėjo, kai pasikeitė jo statusas: "seniai" baigė tarnybą ir juos pakeitė naujokai, tada pats tapau "seniu".

Jo tarnyba baigėsi 1991-ųjų rudenį. Grįžęs jis tęsė iki armijos pradėtus mokslus ir tapo dantų techniku. Juo tebedirba iki šiol.

Bijotų kelti koją

G.Patackas įsitikinęs, kad savo jau atkentėjo ir sovietinei armijai jis nieko nebeskolingas net ir pagal jų įsivaizdavimą. Kauno verslininko, populiaraus renginio "Hanza dienos" sumanytojo Dariaus Rumšo situacija šiek tiek kitokia. Jis sakė nežinąs, ar nėra įtrauktas į Rusijos sudarytą juodąjį šauktinių sąrašą.

"Tuomet man buvo septyniolika metų, bet jau tuoj turėjau būti pašauktas į armiją. Pasirašiau atsisakymo raštą. Bet įdomu, kad manęs niekas nekvietė ir į Lietuvos kariuomenę", – suglumęs pasakojo D.Rumšas, vadovaujantis restoranui "Crazy House".

Rusijoje jis lankėsi jau senokai. Reikalų ten jam nenusimato ir artimiausiu metu. "Jeigu jų ten ir atsirastų, geriau susilaikysiu – nevažiuočiau. Ką gali žinoti, kuo gali baigtis tokia kelionė?" – svarstė kaunietis.