- Aida Valinskienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Lietuvos vyriausiasis Senelis Kalėda išsiskiria ir gausybės raudonai pasipuošusių Kalėdų Senelių savo apranga, ūgiu, siekiančiu beveik 2 m, natūralia barzda, auginama jau beveik 50 metų, puikiu humoro jausmu. Jis – ir keturių vaikų tėtis, trijų anūkų senelis, tapytojas Arvydas Bagdonas, be galo mylintis visus vaikus.
– Ar vaikai vis dar tiki Kalėdų Seneliu?
– Taip, labai stipriai. Ir net paaugliai tiki, rašo man laiškus, sako, nors man „–iolika“ metų, bet aš Kalėdų Seneliu tikiu ir labai džiaugiuosi dovanomis. Matyt, nori kuo ilgiau pabūti su pasaka. Aš ir pats, pamenu, iki paauglystės eidavau į biblioteką ir skaičiau visas pasakas, kiek ten rasdavau. Ta pasakų fantazija, gėris mane visada malonino. Tad gerai, kad paaugliai kuo ilgiau neatsisako pasakų, neišeina greitai iš to amžiaus. Paskui paauga, tampa mamytėmis, tėveliais ir tai, ką patyrė vaikystėje, nori perduoti savo vaikams. Toks uždaras ratas, matyt. Todėl ir Kalėdų Senelis bus tol, kol bus vaikučių. Kitaip sakant, amžinai. Pati Kalėdų šventė labai graži, tik visokių grinčų dabar daug, į Kalėdas besikėsinančių. Girdėjau nesąmonių visokiausių, kad Kalėdos kažkam nelabai gražus žodis ir Kalėdų Senelį net mėgina paklibinti. Tačiau Kalėdų Senelis sunkus. Aš sveriu virš 148 kg – čia be dovanų, o su dovanomis ir daugiau nei 200 kg. Tokį paklibinti ne taip jau lengva (juokiasi).
– Kada pradėjote seneliauti ir kodėl?
– Beveik prieš 50 metų. Kai aš, kaip sakoma, nykštukų mokykloje mokiausi, nors buvau paauglys, bet nemažo ūgio, balsas buvo griausmingas, dar su keliais muzikiniais instrumentais draugavau. Pastebėjo mokytojai mano gebėjimus ir pasiūlė pabūti mokykloje Kalėdų Seneliu. Maniau – kodėl gi ne? Taip ir prasidėjo. Paskui pradėjo mane į visokias organizacijas per šventes kviesti kaip Kalėdų Senelį, ir man tai patiko.
Nuostata: „Mano veidas atviras, atvira širdimi einu pas vaikučius ir tikrai sulaukiu grįžtamojo ryšio – šypsenų, džiaugsmo“, – tikina vyriausiasis Lietuvos Senelis Kalėda. / D. Ilgenčiaus nuotr.
– Ar nenusibosta tiek metų bendrauti su vaikais?
– Žinokite, ne. Man tai teikia didelį džiaugsmą, kiekvienais metais to laukiu. Lapkritis, gruodžio pradžia, ir jau žiūrėk laiškai pradeda keliauti, gausu norinčiųjų pasimatyti su manimi. Malonu, jautiesi toks reikalingas. Nesvarbu, kas būtum: ar senelis, ar senelė, ar paprasčiausias žmogus, jeigu esi reikalingas, tai džiaugsmingai nuteikia ir visada malonu. O dar matai vaikų akutėse žybsinčias tokias gražias liepsneles, ir tai džiugina. Būna, kad ateini į tą pačią šeimą arba į kažkokius tuos pačius darželius ir matai, kaip tie vaikai auga: pernai buvo tik toks, dabar, žiūrėk, jau koks, o akutės taip pat žiba žiūrint į dovanų maišą ir į Senelį.
Mūsų paveldą, kad ir sumodernintą, reikia išsaugoti, nes jeigu įsiliesime į tą raudonų Kalėdų Senių jūrą – išnyksime plačiame pasaulyje. Esame įdomūs tuo, ką turime savito, originalaus.
– Nesate mėgėjas vaikams pamokslauti, gyvenimo tiesų dėstyti?
– Ne, ne! Aktyvūs, vietoje nenustygstantys vaikučiai man labiausiai ir patinka – su jais įdomu žaisti, palakstyti. Būna, kad kartais vaikai renginį sujaukia, tai jau tada šiek tiek antakius suraukiu. Bet griežtas nebūnu. Būna visokių kuriozinių situacijų – turi iš jų išsivynioti. Vienas vaikas, pamenu, prieš kokį dešimtmetį, kai dar visų šitų baisių virusų nebuvo, šventėje dalyvavo turėdamas temperatūros – šiltai aprengtas, visas raudonas. Ėmė ir nualpo. Gerai, kad laiku pastebėjau, spėjau sugriebti, bet išgąsčio visiems daug buvo. Bet čia ne vaikui, čia tėvams reikia pagrūmoti lengvai už tokį elgesį. Šiaip niekada tiesmukai, griežtai nesibaru, pamokslų nei vaikams, nei tėvams neskaitau. Kartais galbūt norisi kažką griežtesnio pasakyti, bet susivaldau, nes ta balta barzda kažkaip suteikia daugiau išminties. Tad Senelis neša tik gėrį ir džiaugsmą.
– Ar pasitaikė nerasti savo maiše dovanos kažkokiam vaikui ir suktis iš situacijos?
– Taip, yra buvę. Problema, kad kartais ir dovanų maišai būna kiauri – pelės pragraužia. Todėl turiu tokias dideles kišenes, prikrautas tam tikrų dalykų: atvirukų, įvairių smulkmenėlių ir, žinoma, saldainių. Kartą, pamenu, vienam vaikui dovanos maiše neradau. Jis pradėjo verkšlenti, atrodė sunerimęs – visi gavo, o jis negauna. Priėjo, žiūri į mane liūdnas. Daviau jam atviruką, dar kažką. Tai, žinokite, jis taip džiaugėsi, taip šokinėjo – juk jis vienintelis tokias dovanas gavo. Vaikai turi tą lengvą ego: aš turiu, jūs tokio neturite. O tie, kurie gavo dovanėles, galvojo: „Oho, matai, kaip jam nuskilo.“ Paskui atsirado ta jo dovana, tai jis dvigubai džiaugėsi. Kiekvienam apsilankymui pas vaikus reikia pasirengti. Būna, mamos klausia: koks bus scenarijus? Čia negali būti scenarijaus. Nieko negali į priekį numatyti, o iš kiekvienos situacijos turi kažkaip išsivynioti. Visada turi būti pasirengęs atsakyti į netikėčiausius klausimus. Kartą, pamenu, visą mano apdarą vaikai pakėlė, nes norėjo pasižiūrėti, kas po juo, kokios kelnės. Kalėdų Senelis visada turi būti apsirengęs ir pasirengęs.
Ypatingas: lietuviškas Senelis Kalėda iš visų savo kolegų išsiskiria apranga – vilki avikailio kailinius, galvą puošia kepurė, pasiūta iš sidabrinės lapės uodegos, rankas šildo raštuotos vilnonės pirštinės, kojas – vilnonės blauzdinės ir veltiniai. Rankoje laiko iš eglės pagamintą lazdą, kurios viršūnėje aidi skambaliukai nuo arklio pakinktų. / D. Ilgenčiaus nuotr.
– O kodėl Senelis Kalėda kitoks negu tie Kalėdų Seneliai, kurių daug Lietuvoje vaikšto artėjant didžiosioms metų šventėms?
– Na, matote, Kalėdų Senelių, kaip ir žmonių, yra visokių. Ir aprangos visokios. Eini gatve ir matai – raudonas, žalias, geltonas, mėlynas – įvairiaspalviai žmonės, taip pat ir Kalėdų Seneliai. Laplandijos Senelis, pavyzdžiui, yra, kaip aš sakau, kokakolinis. Diedas Marozas, vadinamasis Senis Šaltis, – vėl kitoks. Yra net juodas Senelis. Įsivaizduojate? Visiškai juodas. Kažkada buvo toks iš Sakartvelo atvažiavęs į susibūrimą Trakuose, kur yra Kalėdų Senelių sostinė. Kiekviena šalis turi savo Kalėdų Senelį. Mūsų, istoriškai žiūrint, vaikščiodavo po kaimus išverstais kailiniais apsirengę, linkėdavo žmonėms, kad sektųsi gyventi, derlius geras būtų, kad gyvuliai nekristų. Tais laikas Senelis ne dovanas nešdavo, o už savo gražias kalbas ir gerus palinkėjimus pats dovanų gaudavo. Tuo mes ir esame įdomūs, kad turime tokį savitą Senį Kalėdą, o jis – tautinį drabužį, būdingą tam tikram regionui.
– Senelio Kalėdos drabužiai – ypatingi?
– Taip. Kalėda vilki avikailio kailinius, kurie marginti taip, kad, žiūrint iš nugaros, galima įžvelgti eglutės formą. Tai yra tų išverstų senovės kailinių prototipas. Aišku, sumodernintas. Senelio Kalėdos galvą puošia kepurė, pasiūta iš sidabrinės lapės uodegos. Kad Senelis nesušaltų, rankas šildo raštuotos vilnonės pirštinės, kojas – vilnonės blauzdinės ir veltiniai. Rankoje Senelis Kalėda laiko iš eglės pagamintą lazdą, kurios viršūnėje aidi skambaliukai nuo arklio pakinktų. Jeigu nori gerai pasiruošti, gerai atrodyti, natūralu, kad reikia ir tinkamai apsirengti, ir barzdą pakedenti, visokiais aliejais išsitepti, kad kvepėtum pušimis, eglėmis, kėniais. Daug pasiruošimo, bet užtat smagu. Mūsų paveldą, kad ir sumodernintą, reikia išsaugoti, nes jeigu įsiliesime į tą raudonų Kalėdų Senių jūrą, išnyksime plačiame pasaulyje. Esame įdomūs tuo, ką turime savito, originalaus.
– Bet jūs nesipykstate su tais raudonaisiais?
– Ne, ne, ne! Aš vis pajuokauju, kad jie raudoni, nes turbūt sarmatlyvi, gėdinasi. Gal mažai dovanų turi ar dar kokios problemos. Na, nežinau. Bet tai irgi gražu. Kai į Trakus kelios dešimtys senelių buvo suvažiavę, įdomiai atrodė – tokia didžiulė raudona dėmė, kaip mažiukai krabiukai. Svarbiausia, kad Kalėdų Senelis būtų gėris, ir nesvarbu, kokiu drabužiu apsirengęs. Gali būti ir labai gražus drabužis, o kai pasižiūri praskleidus – nieko ten nėra. Žinote, kaip vitrinose: labai gražūs drabužiai, o po jais – tik manekenas. Tad labai svarbu, koks paties žmogaus, po tais drabužiais pasislėpusio, Kalėdų suvokimas.
– Ar prisimenate savo vaikystės Kalėdas?
– Na, mano vaikystėje Kalėdos buvo normalios: kas buvo padėta ant stalo, to ir užteko, dovanos nebuvo prašmatnios, bet džiugino. Tik mano pirmasis susitikimas su Seneliu, kurį atsimenu, buvo tragedija. Nežinia, kodėl tas Senelis toks kaip mumija atėjo – veido nematyti, visas apsimuturiavęs. Tikriausiai labai iš Šiaurės ėjo, labai šalta jam buvo. Nei šnekėjo, nei kalbėjo. Tikrai siaubinga buvo, mes, vaikai, tirtėjome žiūrėdami, bijojome, kad mus išveš į Šiaurę... Žodžiu, buvo tikrai tragiškas vaizdas. Galbūt tai mane ir paskatino būti atviram – kad Senelio Kalėdos veidas būtų pridengtas kuo mažiau, žibančios akys matytųsi, o ne po akiniais slėptųsi. Mano veidas atviras, atvira širdimi einu pas vaikučius ir tikrai sulaukiu to grįžtamojo ryšio – šypsenų, džiaugsmo. Būna, eini pas mažesnius vaikus, ir suaugusieji sako: „Oi, verks vaikučiai, maži dar jie.“ Bet pradedu šnekėti tyliai, ramiai ir, žiūrėk, net mano griausmingas balsas neišgąsdina – niekas neverkia, džiaugiasi vaikučiai, bendrą kalbą randame.
– Kiek jūs pats turite anūkų?
– Tik tris. Tinginiai mano trys nykštukai ir viena nykštukė. Manau, jau mažiausiai dešimt turėčiau turėti. Bet dar turiu vilties daugiau anūkų sulaukti.
Laiškai: Senelio Kalėdos paštas visų pajėgumu veikia jau nuo gruodžio pradžios. / D. Ilgenčiaus nuotr.
– Jūsų anūkai Kalėdų Seneliui rašo laiškus?
– Rašo, piešinių pripiešia. Džiaugiasi, kad jų senelis yra Kalėdų Senelis. Ir mano tie tikrieji nykštukai – vaikai – džiaugdavosi. Būdavo, nueini prieš renginį persirengti, išeini visas baltas – jiems kaip stebuklas. Tai ir laukia prie durų sustoję. Bet renginiuose neišsiduodavo. Pamenu, vienam renginyje priėjau prie savo sūnaus, klausiu: „Kuo tu vardu?“ Pasakė savo vardą. Klausiu: „Ar tavo tėveliai yra?“ Sako: „Nėra.“ Žiūrėjo į akis, bet neišdavė. Paauglystėje mano vaikai visur dalyvaudavo, filmuodavo, fotografuodavo – įdomu būdavo. O dabar jau vienas pats tapo Kalėdų Seneliu, irgi jau aktyviai strakalioja. Taigi mano darbas tęsiasi.
– Jūsų vaikai turėjo labai didžiuotis asmeniniu Kalėdų Seneliu?
– Na, aš visada akcentuodavau, kad niekada negalima riesti nosies. Dabar, kai jau būdami suaugę kam pasako, kad jų tėtis – Senelis Kalėda, tai jų kolegos labai stebisi. Bet koks skirtumas, ar Kalėdų Senelis, ar koks buhalteris? Svarbu – geras žmogus. Tiesiog jiems pasisekė galbūt labiau. Bet tik per Kalėdas. Paskui viskas užsimiršta. Juk tik žiemą būni toks aktyvus, o šventės praeina, ir kita veikla tenka užsiimti.
– Tai ką Senelis Kalėda veikia, kai baigiasi šventės?
– Iš pradžių įvyksta barzdos nukirpimo šventė – tenka ją kažkiek patrumpinti, aptvarkyti. O paskui pasiimu teptukus ir tapau. Tapau paveikslus, rengiu parodas. Kartais padainuoju, muzikuoju. Na, šokėjas aš ne koks – gal tik nuo pirmo laiptelio nušokčiau, bet ne daugiau. Dar Vilniaus vaikų ir jaunimo klube „Jaunystė“ mokau vaikus piešti. Šiuo metu ten esu atostogose. Į klubą ateina ir jaunimo, ir mažesnių vaikučių. Jie žino, kad per šventes aš būnu Senelis Kalėda, ir labai šiltai tai priima, man atrodo, kad net įsiklauso labiau, ką jiems sakau, ko mokau. Galima sakyti, visus metus mane tas Senelio Kalėdos vaidmuo lydi. Negali transliuoti kažkokio negatyvo, keiktis, burnoti, netinkamai elgtis. Juk atpažįsta mane netgi su tomis kaukėmis: iš balso, iš barzdos, nors ir stengiuosi ją paslėpti, kad kuo mažiau būtų matyti.
– Gal tas nuolatinis bendravimas su vaikais tiek per Kalėdas, tiek mokant dailės prašviesina gyvenimą?
– Žinoma. Malonu, kad esi reikalingas. Manau, kad tas bendravimas turi daug reikšmės mažo žmogaus evoliucijai, koks jis bus žmogus. Jeigu vaiko gyvenime pasitaiko žmonės, kurie jam yra autoritetai, tai jis gali pasiekti daugiau, nei pasiekiama muštru ar panašiais dalykais. Ir aš mokykloje, pamenu, turėjau tokių pedagogų, kurių nelabai norisi ir prisiminti – neva griežti, o iš tikrųjų tai niekdariai, baudėjai. Man patinka aktyvūs, judrūs vaikai. Su jais galima pašokti, paišdykauti. Tačiau visokių vaikų yra ir visokių turi būti. Kalėdų Senelis visus priima tokius, kokie yra. Auklėtojos kartais sako: šitas išdykęs, isteriškas, toks, anoks. O pabendrauji – nuostabus vaikas. Tiesiog turi būti ryšys. Jei nėra ryšio, bendrystės, tada ir bendros kalbos rasti nepavyksta, o vaikui tiesiog norisi kažkaip atkreipti į save dėmesį. Jei nepavyksta gerumu – tada išdaigomis. O gal jo šeimoje yra kažkokių problemų, gal tėvelis labai aktyvus despotas... Pagal vaiko elgseną kartais gali nuspėti, kokia situacija šeimoje.
Senelio Kalėdos palinkėjimas
Svarbiausia – linkiu sveikatos. Dar – kad harmonija širdyje būtų, kad kiekvieno sielos gėris pasiskleistų ir džiugintų kitą. Svarbu džiaugtis tais, kurie yra šalia – tėveliu, mamyte, broliu, sese, seneliu, močiute. Tik šeimos dėka mes išliksime stiprūs ir energingi. Tad saugokime vieni kitus, kad kitais metais vėl susitiktume ir linksmai švęstume Kalėdas.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Į Rumšiškes susirinko vilkti ir sudeginti blukio4
Kartu su blukiu Lietuvos etnografijos muziejuje Rumšiškėse supleškintos visos besibaigiančių metų blogybės. Visa tai palydėta šokiais, dainomis ir vaišėmis. ...
-
Klaipėdoje nuvilnijo kalėdinių giesmių festivalis
Prieš Naujuosius metus uostamiestyje tęsiasi šventinių renginių maratonas. ...
-
Į gyvenimą žiūrėti kaip į dovaną
Kiekvieno menininko kelias yra unikalus, o kelionės pradžia dažnai tampa pagrindu, ant kurio statoma visa kūryba. Monikos Jagusinskytės kuriamas meninis pasaulis - tai subtili sintezė tarp tekstilės, kūno ir vaizdo, pasakojimas apie moterišką p...
-
M. Prymačenko: kai fantazijos pasaulis susitinka su realybe
Marija Prymačenko (1909–1997) – viena ryškiausių Ukrainos liaudies meno atstovių, kurios kūryba šiandien tapo ne tik ukrainietiškos kultūros simboliu, bet ir tautos atsparumo ženklu. Jos gyvenimo ir kūrybos istorija &nda...
-
Ant mirties slenksčio balansavęs Valentinas Masalskis: atsitiktinumų gyvenime nėra12
Panevėžyje žinomas Lietuvos aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis, statydamas spektaklį Juozo Miltinio dramos teatre, netikėtai atsidūrė realaus ligonio vaidmenyje. Menininkas sutiko viešai pasidalinti istorija apie užslėptą sveikatos ...
-
Rašytoja Palčinskaitė: esu klajojanti tarp žanrų
Garsi rašytoja, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Violeta Palčinskaitė buvo prisiekusi niekada nerašyti memuarų. Prieš dešimtmetį sulaužytas pažadas tapo staigmena ne tik skaitytojams, bet ir pačiai autorei &...
-
Ne duonos, o kultūros: keleri metai – trys projektai ir pakeliui ketvirtas9
Treji metai – trys projektai ir pakeliui ketvirtas. Augantį kultūros poreikį, anot Karolio Banio ir Petro Gaidamavičiaus, diktuoja augantis ne daiktų, bet patirčių poreikis. ...
-
Amerikoje gyvenanti menininkė: svajonėse ir sapnuose regiu save gimtinėje18
Dažnai tikime, kad Naujieji metai gali atnešti stebuklą, o štai JAV gyvenanti menininkė Jolanta Talaikienė sako, kad stebuklai esame mes patys. „Kiekvienas gimstame po savo žvaigžde, kiekvienas gimęs jau apdovanotas. Tačiau kaip tas...
-
Dialogas tarp magiškojo realizmo ir realizmo magijos
„Kas moka pasakoti, tas turi viską.“ Tarasas Prochaska ...
-
„Musica sacra“ užbaigė muzikos maratoną1
Gruodžio 1-ąją nuskambėjo paskutinis tarptautinio festivalio „Musica sacra“ koncertas, pažymėjęs visą rudenį trukusią vargonų muzikos šventę. ...