Anot jo, tai yra stebuklas vien dėl to, kad esame ne tik tauta, kurią buvo bandyta ištrinti iš žemėlapio, bet ir tauta, kuri buvo fiziškai naikinama.

– Kalbame su jumis ypatinga proga – esame valstybės šimtojo gimtadienio išvakarėse. Kokie jausmai jus aplanko šiomis dienomis?

– Galiu pasakyti, kad aš didžiuojuosi. Didžiuojuosi savo valstybe, didžiuojuosi tais pasiekimais, kurie įvyko per tą šimtą metų. Žinoma, negalima sakyti, kad šimtą metų buvome laisvi. Pusę to laiko, 50 metų, vis dėlto buvome okupuoti, tačiau buvome stiprūs savo valia, savo pasiryžimu susigrąžinti laisvę. Mes ją ir susigrąžinome. Taip kad yra kuo didžiuotis.

Aš džiaugiuosi ne tik už save, bet ir už visą tautą, nes paskutinius 27 metus mes praktiškai įvykdėme stebuklą. Ne tik atsigavome fiziškai (atstatytas mūsų ūkinis, kultūrinis, politinis gyvenimas), bet ir savo dvasia sustiprėjome. Sustiprėjome ta prasme, kad esame užsiangažavę (galėčiau tikrai pasakyti šį žodį) gyventi laisvi, prisidėti prie bendros Europos ir bendros pasaulio gerovės. Įteisinome save kaip lygūs tarp lygių tarp visų valstybių.

Sakyčiau, tai yra net savotiškas stebuklas, nes esame tauta, kurią buvo bandoma ne tik išbraukti iš Europos žemėlapio, bet buvome fiziškai naikinami. Tikrai savo aukomis, savo pasiryžimu ir galbūt tuo tautos noru būti vėl lygiais tarp lygių mes per 27 metus pasivijome Europą. Galbūt ne visose srityse, bet daugumoje, jaučiu, esame lygūs tarp lygių.

– Prezidente, ne kartą kalbėdamas apie tautą, valstybę raginote tikėti žmones tuo, kas stiprina mus kaip tautą, ir netikėti tais dalykais, kurie mus skaldo. Ar, jūsų manymu, mūsų tas tikėjimas auga?

– Pirmas dalykas, manau, tikėjimas savo tauta mus turbūt vedė per visus sunkumus. Šiandien galbūt nejaučiu to entuziazmo, kuris tiesiog tryško iš mūsų atsigavimo, grįžimo į gyvenimą dienomis. Galbūt jo trūksta.

Tačiau aš manau, kad jaunoji karta, kuri dabar auga, grąžins mus į tą patį lygį arba net turime pralenkti. Turime žengti į priekį. Tai tikrai padarysime. Kas jau yra atlikta, parodo mūsų dvasinį pajėgumą ir mūsų užsispyrimą būti tuo, link ko mūsų įsitikinimai vedė mus per visus tuos sunkiuosius laikus.

– Minite jaunąją kartą. Ar šiuo metu ir dedate daugiausia vilčių ir idėjų į jaunąją kartą?

– Reikia pasakyti, kad didelė dalis tos jaunosios kartos prisiima atsakomybę už tautą, eina aukštas pareigas. Žinoma, turbūt negalėčiau pasakyti, kad atsikratėme visiškai homosovietikus ideologijų, bandymų perplauti mūsų smegenis. Tam tikri niuansai dar vienur kitur pasireiškia, tačiau vis tiek esu tikras, kad einame teisingu keliu, einame į ateitį, žiūrėdami šviesiu žvilgsniu ir pasieksime tai, ko visi trokštame, – žmonių gerovės ir mūsų tautos stiprybės, mūsų įsitikinimų, kad Lietuva buvo, Lietuva yra, Lietuva bus ir Lietuva savo tikslų niekada neatsisakys.

V.Skaraičio/BFL nuotr.

– Vasario 16-ųjų jūsų gyvenime buvo nemažai. Ko gero, jas minėjote ir Lietuvoje, ir už Lietuvos ribų. Ar yra tokių minėjimų, kuriuos jūs prisimenate labiausiai? Kurie jums įstrigę ryškiausiais vaizdais?

– Gerai prisimenu, būdamas kokių septynerių metų, kai pirmą kartą iš Kauno Jono Jablonskio pradžios mokyklos tautinių šokių grupė per Vasario 16-ąją buvo pakviesta į „Tris milžinus“, karininkų ramovę, atlikti tautinių šokių programą. Buvau tos tautinių šokių grupės narys. Prezidento Antano Smetonos ir visos diduomenės akivaizdoje atlikome programą, kuri tikrai dar ir šiandien po tiek dešimtmečių stovi mano akyse.

Reikia išskirti ir išeivijoje praleistus 50 metų. Tai buvo nuolatinė kova, nuolatinis darbas, su viena mintimi ėjome gulti ir su viena mintimi kėlėmės – Lietuva, jos laisvė, jos išsilaisvinimas iš okupacijos. Mano supratimu, išeivija atliko tikrai didelį darbą net ir tuose masiniuose mitinguose, kur miesto aikštėse susirinkdavo tūkstančiai mitinguojančių Vasario 16-ąją.

Man ir dabar akyse stovi – Čikagos miesto centre beveik užblokuotos visos gatvės aplink centrą, masė lietuvių, vėliavų, trispalvių – šimtai. Plevėsuoja lietuviškų spalvų jūra. Tai nepamirštas vaizdas. Manau, kad su tuo vaizdu turbūt ir užmerksiu savo akis, nes tai yra nepakartojama. Svarbiausia, kad tie veiksmai, tie darbai atnešė rezultatus.

– Žinoma, vienokios tradicijos buvo tarpukariu, kitokios – išeivijoje, o dabar – dar kitokios, bet ar matote kokių nors panašumų? Kokią nors vieną giją, kuri tiesiasi per visas vasario 16-ąsias?

– Man būtų sunku pasakyti, bet viena, kas tęsiasi, – Vasario 16-osios reikšmė tautoje. Ta laisvės mintis, kuri stiprino ir tuos, kurie žuvo už Lietuvos laisvę. [...] Manau, 1918 m. vasario 16-ąją, kaip sakant, į dirvą mesta sėkla niekada nebuvo sunaikinta. Manau, ji gyvuos ir ateityje. Ateinančios kartos lygiai taip pat narsiai gins laisvą žodį, laisvą žmogaus gyvenimą ir tuo pačiu garantuos Lietuvos egzistavimą.

Ateinančios kartos lygiai taip pat narsiai gins laisvą žodį, laisvą žmogaus gyvenimą ir tuo pačiu garantuos Lietuvos egzistavimą.

– Vienoje kalboje Čikagos lietuviams prieš kelerius metus sakėte, kad labai svarbus santykis su savo praeitimi. Kokį santykį šiandien turime su savo praeitimi?

– Manau, kad mus vis tiek, kaip bebūtų, riša istorija, didinga mūsų praeitis. Ne visos tautos gali didžiuotis savo praeitimi. Tie mūsų praeityje pasiekti rezultatai ir paskui nuolatinė kova už laisvę, už laisvo žmogaus gyvenimą turbūt yra tas tęstinumas, kuris stiprina mus ir stiprins ateityje. Man tai paliko nenutraukiamą giją iš gilios praeities į ateitį. Mūsų istorija duoda mums tvirtus pagrindus didžiuotis mūsų tauta. Tai mus išlaikė ir visais sunkiais okupacijos, žudymo ir naikinimo laikais.

–  Pasižiūrėkime paviršutiniškai į mūsų politinį lauką. Esame vasario 16-osios išvakarėse. Nėra paminklo Jonui Basanavičiui, nors buvo pažadėta. Lukiškių aikštėje išrinktas paminklas neaišku, ar stovės, ar ne. Ant Gedimino kalno užlipti negalime. Nacionalinio stadiono nėra. Tai yra tik keletas dalykų, dėl kurių nesugeba susitarti ir politikai, ir visuomenė. Kaip tai paaiškinti?

–  Nėra paaiškinimo. Man tik skaudu matyti, kad šiandien nėra to jausmo, kurį turėjome susivienijimo valandomis, pavyzdžiui, galvojant apie Baltijos kelią, kuris suvienijo visas tautas ir yra pavyzdžiu. Šiandien to jausmo nėra. Ginčijamės dėl kažkokių sunkiai suvokiamų reikalų.

Turiu pasakyti, net ir nusikaltimai, kurie atsispindi mūsų kasdieniame gyvenime per spaudą... tiesiog sunku suprasti, iš kur ta neigiama banga. Ar tai yra ilgų mūsų okupacijos metų išdava, kai buvo naikinamos visos vertybės? Praktiškai čia buvo sunaikinta vertybė.

Kai šiandien reikia atsistoti ant savo kojų ir kurti kažką švelnaus, didingo, patraukančio, tos nuosėdos, kurios pasiliko nuo 50 metų okupacijos, galbūt mus ir pristabdo. To entuziazmo trūksta. Net ir tie nusikaltimai, prasilenkimai su įstatymais galbūt yra tas stabdis, kuris sulaiko arba, sakyčiau, žemina mūsų orumą, mūsų nusiteikimą ir mūsų entuziazmą eiti tuo kūrybingu keliu, kurį parodėme mūsų prisikėlimo dienomis.

– Jūs pokalbio metu akcentuoja šviesius dalykus, kurių yra daug, jūsų akimis žiūrint. Tačiau, jeigu pasižiūrėtume, ką kalba žiniasklaida, tie patys politikai, dažniau akcentuojamos problemos, mažai kalbame apie pasiekimus, ieškoma kažkokių ginčų. Kaip tai paaiškinti? Kodėl mes vengiame kalbėti apie tuos gražius dalykus, kurių turime tikrai labai daug?

– Tikslaus paaiškinimo nėra, bet aš galvoju, kad ilgus metus buvome tokioje padėtyje, kur mums viskas buvo uždrausta, niekas buvo neprieinama. Dabar, kai susidarė sąlygos, stengiamasi atgauti tai, kas buvo prarasta per ilgus metus. Tam atgavimo procese nesiskaitoma nei su padaromu, nei su sąžiningumu. Stengiamasi bet kokia kaina, kas tik galima, užgriebti, pagauti ir savanaudiškai išnaudoti.

Kitaip negaliu paaiškinti. Jokių kitų priežasčių nėra. Žmogus arba tam tikra žmonių grupė, kuri šiandien taip elgiasi, nori per vieną dieną praturtėti, atgauti tai, ko ilgus metus ar jų tėvai, ar jie patys neturėjo. Nesiskaitoma nei su dorove, nei su teisingumu, nei su, sakyčiau, žmogiškumu. Štai, vienintelis atsakymas, kurį aš galiu rasti.

Bendrai paėmus, mano supratimu, lietuvių tauta turi savyje taurumo, daug talento, todėl anksčiau minėti dalykai turėtų iš mūsų tarpo išnykti. Gyvendami naujoje aplinkoje, naujoje sistemoje, kuri pagrįsta laisve, sąžiningumu, atvirumu sau ir pasauliui, su laiku būtina tai ištrinti iš mūsų tarpo. Esame to verti ir, manau, kad mes tą savybę turime savyje.

– Ar, jūsų manymu, yra taip, kad mums tiesiog šiuo metu valstybėje trūksta lyderių, kurie kalbėtų ir apie tuos gražius dalykus, juos akcentuotų, vestų visuomenę?

– Turime iškilių žmonių, kurie švyti savo asmenybe ir yra patrauklūs jaunajai kartai. Tai privalo turėti įtakos.

Gaila, mes galbūt galėtume dar dvigubai daugiau pasiekti, eiti daug greičiau, nes mums atviras pasaulis. Manau, turime likti atviri pasauliui patys, semtis to, kas yra gera, ir tuo pačiu pakeisti ne tik pačius save, bet ir visą savo tautą. Tam aš matau puikias galimybes.

Šventai tikiu sava tauta, savo jaunimu ir aš esu tikras, kad jie pasieks to, ko aš šiandien pasigendu ir ko, taip sakant, mano vaizduotėje trūksta Lietuvai.

– Ko palinkėtumėte šimtmečio Lietuvai?

– Ryžtingumo, tautinio susipratimo ir politinės valios bet kokia kaina ryžtingai ginti tai, kas kiekvienam iš mūsų yra brangu ir šviesu. Lietuva ne tik buvo tokia, kuria mes didžiuojamės, ne tik yra, bet Lietuva privalo eiti pirmyn kartu su laisvomis tautomis ir būti pavyzdžiu visiems kitiems.