Populiarumas ir puikūs namai, nuostabi šeima ir savas verslas – apie tokį gyvenimą svajoja ne vienas muzikantas. Tuo metu Viktoras Diawara visko pasiekė savo galva, nors jo jauname gyvenime iššūkių tikrai nestigo. Gimęs ir augęs Malyje, mokęsis Vokietijoje, Vasario 16-osios gimnazijoje, jis norėjo būti ne prastesnis už kitus, o tai jam įrodinėti teko net ir Lietuvoje. Tačiau įsikūręs mamos tėvynėje V. Diawara nė sykio nepasigailėjo – netgi tuomet, kai rasistų buvo raginamas grįžti ten, iš kur atvyko.

Dainininkui Viktorui Diawarai gyvenimas nepašykštėjo iššūkių, kurie prasidėjo dar vaikystėje ir tęsiasi iki šiol. Dėl jo kilmės, tautybės, egzotiškos išvaizdos ir noro įrodyti, kad dėl to jis nėra blogesnis. Išbandymą garbe ir šlove patyręs grupės „Skamp“ narys tikina – jis nebijo juodo darbo, nebijo rizikos ir dėl to jam sekasi.

„Aš nuo 15 metų pradėjau dirbti, ir nuo tada praktiškai nesu iš tėvų prašęs nė cento. Kadangi pradėjau muzikuoti, tai reikėjo instrumentų, įrašus reikėjo daryti, kažką nusipirkti. Pradėjau dirbti restoranuose, dažytoju buvau, dešrų fabrike valytoju, paskui sodininku – kokių tik darbų nesu turėjęs.

Visą laiką nuo 15 metų iki kol tapau abiturientu daug reikėjo dirbti, kad galėčiau sau leisti panašų gyvenimo stilių kaip klasiokai, kurie gaudavo kišenpinigių iš tėvų. Aš tuo tiktai džiaugiuosi, nes tai padarė mane tuo, kas esu – nebijau darbo, nebijau atsakomybės, nebijau rizikos“, – tvirtina Viktoras.

Pažįstamų pilna visame pasaulyje

Dainininko mama sūnui norėjo suteikti gerą išsilavinimą, todėl šeimos santaupas investavo į sūnaus mokslus – Malyje jis lankė baltųjų darželį, mokyklą, kurioje mokėsi užsienio šalių diplomatų vaikai. Tačiau dėl tokio sprendimas buvo ir minusų – per atostogas turtingų tėvų vaikai išsivažinėdavo po pasaulį, o Viktoras likdavo Malyje. Sūnaus pramogoms tėvai neturėjo pinigų. Kartais net maistą pirkdavo skolon.

„Devintasis dešimtmetis, prisimenu, buvo labai sunkus, buvo sausra, tėvai po 3–4 mėnesius negaudavo algos, visą laiką iš kredito gyvendavom. Eidavom į parduotuvę kažko paimti, ten užrašydavo ir po trijų mėnesių atnešdavom skolą. Negalėdavau niekur atostogauti, o pas visus kitus namuose būdavo baseinai, su džipais važinėdavo. Pas mus būdavo tik mopedas, ant kurio mes trise važinėdavom: tėvas –  prieky, aš – per vidury, motina – gale. Visam Bamakui Diawaros šeimyna buvo žinoma“, – prisimena dainininkas.

Tačiau nepritekliai Viktorui išėjo į naudą, tapo impulsu siekti tikslų. Dainininkas neneigia – savo išskirtinumą jautė ir gyvendamas Malyje, ir mokydamasis Vokietijoje, ir dabar Lietuvoje. Tačiau nesiskundžia ir tik džiaugiasi visais iššūkiais, kurie jį pavertė kosmopolitu, turinčiu lietuviškų šaknų.

„Mano prisiminimai iš Vasario 16-osios gimnazijos tikrai labai geri, nors buvo visokių nesąmonių ir pykčių, su kai kuriais mokytojais nesutariau. Bet ten pradėjau rimtai muzikuoti, pirmą savo grupę sukūriau, turiu labai daug draugų, pažįstamų visame pasaulyje – išeivių lietuvių iš Brazilijos, Argentinos, Kanados, Australijos, Amerikos. Nesvarbu, ar į Niujorką skrendi, ar Los Andželą, ar Bostoną, ar Rio de Žaneirą, – sutiksi kokį pažįstamą. Kadangi aš ten 9 metus buvau, praktiškai visą Lietuvos išeiviją sutikau“, – pasakoja Viktoras.

Baigėsi viza – apsisprendė pasilikti

Baigęs mokslus Vasario 16-osios gimnazijoje Viktoras su draugu Viliumi Alesiumi nusprendė grįžti Lietuvą. Jis neslepia, kad dėl tokio sprendimo po visą pasaulį išsivažinėdami vieni studijų draugai juos vaidino kvailiais ir klausė, ką ypatingo  galima nuveikti Lietuvoje, kiti suko pirštą prie smilkinio. Tačiau vaikinai surado veiklos – patiems sau netikėtai įkūrė vieną populiariausių visų laikų Lietuvos grupę „Skamp“. V. Diawara pastebi, kad viskas jo gyvenime atsitinka spontaniškai, neplanuotai.

„Po abitūros atvažiavau čia. Mes visą laiką metams pratęsdavom vizą. Atėjo rugsėjo mėnuo, mano viza buvo iki rugsėjo 3 d., ir rugsėjo 4-ąją žiūriu –  viskas, jau nebegaliu grįžti į Vokietiją. Toks buvo mano apsisprendimas, kad čia liksiu gyventi. Kai pradėjau į Lietuvą atvažinėti, kai man buvo 14–15 metų, man taip čia patiko, kad nusprendžiau, kad čia yra mano namai ir kad aš čia gyvensiu“, – sako Viktoras.

Jį stebina nusivylusieji Lietuva, masiškai iš jos plūstantis jaunimas. Pasak dainininko, jeigu turi gerą idėją, čia gali daug ką padaryti, daug ko pasiekti. Kur yra tavo darbo vieta, nesvarbu.

„Pasaulis yra toks globalus. Turiu pažįstamų, kurie sėdi Tailande ir dirba kažkokioj įmonėj, kuri yra ar tai Vokietijoje, ar Prancūzijoje, ar Danijoje. Sėdi žiemą ten, paskui grįžta čia. Dėl interneto, informacinių technologijų pasaulis tiek pažengęs, kad būdamas Vilniuje gali dirbti labai didelėje įmonėje Niujorke. Tik reikia tuo domėtis, reikia žinių ir dirbti ta linkme“, – įsitikinęs dainininkas.

Visus įmanomus muzikinius apdovanojimus su grupe „Skamp“ susižėręs atlikėjas prieš kelis metus ėmėsi verslo – per pačią krizę Vilniuje  įkūrė kultūros centrą „Loftas“. Po ilgų klajonių po pasaulio scenas su koncertais, patirtų iššūkių Viktoras gali atsipūsti – jis pats sau šeimininkas.

„Kai pradėjom „Loftą“, pažįstami ir draugai sakė: neturi ką veikti, nori iš karto bankrutuoti. Manau, kad „Loftas“ labai sėkmingai įrodė, kad galima ir kitokius atlikėjus vežti, nebūtinai tiktai dideles žvaigždes, kad žmonėms įdomi ir naujoviška dabartinė muzika, nereikia, kad būtinai grupės būtų iš paskutinio ar kokio kito dešimtmečio“, – tvirtina Viktoras.

Neseniai aplankyti sūnaus ir pasidžiaugti jo sėkme bei anūkais buvo atvykę Viktoro tėvai, gyvenantys neramumų apimtame Malyje. Viename interviu prasitaręs, kad norėtų juos apsaugoti nuo pavojų ir ketina pasikviesti gyventi į Lietuvą, Viktoras netikėtai sulaukė netolerancijos bangos. Internete pasipylė pykčio kupini komentarai, esą Lietuvoje nėra ką veikti juodaodžiams. Viktoras dėl to tylėti neketina. Prisipažįsta, kad ne kartą yra patyręs ir užgauliojimų.

„Esu jau buvęs ir apspjautas, ir visokių komentarų, bet tai buvo labai seniai. Bet žinau, kad ir dabar tai vyksta. Dėl to apie tai ir kalbu. Aš nenoriu pasakyti, kad Lietuva labai kažkuo skiriasi nuo kitų ir yra baisiausia šalis. Netolerancijos surasite ir tame pačiame Malyje, ir Amerikoje, ir Vokietijoje. Nėra taip, kad lietuviai yra labai baisūs, netolerantiški. Lietuviai yra svetingi žmonės.

Bet aš laikau savo užduotimi kalbėti apie tai, jei matau, kad kažkas tokio vyksta, nes ir grupė „Skamp“ nuo pat pradžių kalbėjo apie kosmopolitiškumą, toleranciją. Tai yra mano gyvenimo supratimas ir, jei yra reikalas, visada mane išgirsit apie tai kalbant, kiek beatsibostų“, – sako Viktoras.