Žinome, kad sukūręs pasaulį Dievas mus pakvietė toliau bendradarbiauti kūrybos darbe, kad galėtume patirti kūrybinį džiaugsmą ir per tai vienytis su savo Kūrėju. Žmogui šiame gyvenime duotas ribotas laikas ir specifiniai gebėjimai, todėl mums reikia tarpusavio mainų, kad savo darbo vaisiais galėtume vieni kitus praturtinti. Prisiminkime, kad Evangelijoje giriamas verslusis tarnas, kuris, gavęs talentų, pelnė jų dar daugiau, o tas, kuris talentus laikė paslėpęs, yra pasmerkiamas. Kodėl? Kadangi nevykdė savo pašaukimo leisti į apyvartą savo talentų.

Neatsitiktinai rinkos, dar kitaip – mainų, ekonomika prasidėjo... klausykloje. Žmonės kunigų teiravosi, kokia Bažnyčios pozicija verslo, prekybinių santykių, pelno klausimais. Ieškodama atsakymų, Bažnyčia pirmoji sistemiškai apmąstė laisvų mainų kilmę ir paskirtį ir pradėjo globoti rinkos ekonomikos tvarką. Tai akivaizdu Vakarų Europos miestuose, kur greta katedrų įsikūrusios ir turgaus aikštės. Bažnyčios užnugaris ir palaikymas skatino žmones laisvai mainytis savo sukurtomis gėrybėmis, padrąsino išlaisvinti savo kūrybines galias.

Žmonės iš visos Lietuvos plūdo į laikinąją sostinę ir su dideliu užsidegimu statė Lietuvą nuo pamatų – taip Kaunas tapo spindinčiu Lietuvos pasididžiavimu.

Tačiau daugiau laisvės reiškia ir daugiau atsakomybės. Todėl Bažnyčia skatina nepamiršti, kad ekonomikos tikslas nėra tik prekių kūrimas ar tik pelnas savaime, tai ir aplinkos dvasiniam tobulėjimui kūrimas. Kitaip sakant, siekis žmogui užtikrinti orią aplinką, kurioje nereikėtų vis rūpintis, kaip sudurti galą su galu, bet ir pakaktų noro ir jėgų tobulėti dvasiškai. Todėl Bažnyčia kalba apie socialinį jautrumą ir teisingumą, pabrėžia, kad pelnu turi būti dalijamasi, jis investuojamas į geresnių gyvenimo sąlygų kūrimą ir bendruomeniškumo puoselėjimą.

Apskritai, Vakarų civilizacija su krikščionybe savo šerdyje dovanoja mums tikėjimo geresne ateitimi perspektyvą, vadinamąjį linijinį mąstymą, kuris priešingas pagoniškam cikliniam laiko suvokimui. Mes tikime, kad galime pasiekti vis geresnę šio pasaulio versiją. Kad jau čia, žemėje, galime pradėti kurti Viešpaties karalystę.

Neatsitiktinai Kauno augimo ir klestėjimo istorija glaudžiai siejasi su Lietuvos atsivėrimu Europos krikščioniškajai erdvei. Santaka, senamiestis – tai miesto plėtros židiniai, neatskiriamai susiję su vienuolių įsikūrimu, vienuolynų ir bažnyčių statybomis. Čia iki šiol užvis aukščiau į dangų stiebiasi bažnyčių bokštai.

Kai 1441-aisiais Hanzos miestų pirkliai atidarė savo atstovybę Kaune, miestas sparčiai plėtėsi, radosi naujų kvartalų, gatvių, buvo pastatyta pirmoji mokykla, viešoji ligoninė, vaistinė. Mainų ekonomika įgalino žmones savo darbais prisidėti prie bendrojo gėrio kūrimo. Kaunas greitai tapo vienu svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) prekybos miestų, užmezgusių platų ryšių tinklą su užsienio šalimis. Hanzos sąjungai Europoje tuo metu priklausė net 160 miestų.

Hanzos pirklių sąjunga buvo ne tik prekybos, bet ir kultūros tinklas, reprezentavęs Europos krikščioniškąją viduramžių kultūrą, kurios ašis – pasaulio matymas tikėjimo akimis. Kauno pirkliai, grįždami namo, parveždavo ir europietiškąją kultūrą, o užsienio pirkliai kūrėsi Kaune. Kauno kūrėjai vadovavosi krikščioniška mintimi, kad visos tautos ir visi kraštai gali rasti bendrą vardiklį – vakarietišką žmogaus sampratą, pagarbų požiūrį į žmogų ir mus supančią aplinką. Krikščionybės vizija apie žmogaus asmenį skelbia, kad esame sukurti vieno Tėvo, todėl esame šeima ir galime burtis į sąjungas, bendradarbiauti, kurti lygiųjų bendrijas. Mus vienija krikščioniškos kultūros erdvė, todėl ir anuomet, ir šiandien bet kur Europoje galime pasijusti savi, artimos ir pažįstamos kultūros apgaubti. Yra gražus posakis: „Jei skamba varpai ir kvepia kava, labiausiai tikėtina, kad esi Europoje.“

Priklausydamas Hanzos miestų sąjungai, Kaunas patyrė, sakytume, ES provaizdį, persiėmė krikščioniškos Europos mokslu, menu, kultūra plačiąja prasme. Galėtume apibendrinti, kad ten, kur yra kultas – tikėjimo praktika, ateina ir kultūra. Todėl ir šiandien be galo svarbu išlaikyti šią krikščioniškąją tapatybę, kuri mus jungia į tautų šeimą.

Tuo pat metu greta europietiškumo, tarptautiškumo ir plačių prekybinių ryšių Kaunas visais laikais buvo lietuvybę puoselėjantis miestas, turintis tvirtą ir savitą tapatybę. Tai gražiai dera su krikščionybės vertybėmis: pašaukimu kurti, puoselėti mums patikėtus talentus ir sukurtomis gėrybėmis padėti stokojantiems, vaisingai bendradarbiauti su kitais ir vieniems iš kitų mokytis. Kiekvienas dalijamės tuo, ką turime gražiausio.

Džiaugiamės, kad miestas, kuris šiemet yra Europos kultūros sostinė, turi ką padovanoti Europai. Tai pirmiausia mūsų patirtis ir istorija, parodanti, kaip nedidelis kraštas per trumpą laiką gali suklestėti ir ekonomiškai, ir per žmonių vienybę. Čia, Kaune, 1920 m. susirinko Steigiamasis Seimas ir padėjo pamatus moderniai demokratiškai Lietuvai. Čia suklestėjo Lietuvos universitetas, kurio studentai tęsė studijas geriausiuose Europos universitetuose ir grįžę kūrė Lietuvai. Čia sukurta unikali architektūra. O kur dar visi gamtos mokslų atradimai, padėti lietuviškosios filosofijos, ekonomikos, teisės pagrindai. Žmonės iš visos Lietuvos plūdo į laikinąją sostinę ir statė Lietuvą nuo pamatų su dideliu užsidegimu – taip Kaunas tapo spindinčiu Lietuvos pasididžiavimu.

Kaip pavyko tai pasiekti? Atsakymą randame Evangelijoje: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“ (Jn 14, 23) Tai priminimas mums, kad ne tik savo dvasinę, bet ir medžiaginę gerovę turime kurti ant tikėjimo pamatų. Jei mieste vienijamasi apie Viešpatį, jei žmonės leidžiasi Jo vedami, toks miestas būtinai suklestės.

Šiandien Ukrainoje matome, kad būtent vienybė, kurią dovanoja ir tikėjimo malonė, leidžia nuversti kalnus. Šios vienybės ir pasitikėjimo Dievu šiandien labai reikia Lietuvai, kad išbandymų akivaizdoje neprarastume vilties ir drąsos ginti savo pasiekimus ir kurti ateitį.