Lietuvoje, kurioje klesti selai, užkalniai, siegelės ir šurajevai, labai trūksta intelektualių pramogų, skirtų rimtesniems ir protingesniems žmonėms.

Didieji interneto portalai ir televizijos kanalai taip pat dažniausiai pataikauja patiems kvailiausiems žiūrovams ir skaitytojams, tad nori nenori intelektualesniam žmogui tenka užklysti į „Šiaurės Atėnų“, „Literatūros ir meno“ arba „Naujojo židinio-Aidų“ portalus.

Bėda yra tai, kad regėdamas šių portalų tekstų pavadinimus ir bandydamas perskaityti lietuvių ir užsieniečių (išverstus) straipsnius pasijunti taip, lyg būtum grįžęs į gilų sovietmetį ir skaitytum „Pravdą“ arba kokį nors Vakarų idėjinių marksistų sukurtą lankstinuką.

Straipsniuose daug marksistinio žargono (kapitalizmas, neoliberalizmas, onanizmas ir t. t.), o jų autoriai dažnai spjaudo ant laisvosios rinkos ekonomikos („Žaliojo neoliberalizmo oksimoras, arba Kas mokės už klimato atšilimą“, 2019), Jungtinių Amerikos Valstijų ir jų sąjungininkų politikos („Palestina, užgrobta žemė“, 2022), užstoja sovietinį paveldą („Kas bijo Žaliojo tilto šmėklų?“, 2015) ir visokias cvirkas bei nėris („Petro Cvirkos paminklo anatomija“, 2021) ir t. t.

Portaluose tekstus publikuojančių žmonių pozicija dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą taip pat kelia dvejonių – tarsi ir palaikomi bei užjaučiami ukrainiečiai, tarsi ir pasiūloma paskaityti kokio nors Ukrainos literato ar aktyvisto esė, tačiau čia pat, po ta ukrainiečių publikacija galima rasti tekstų, siūlančių susipažinti su kažkokiu kairiuoju „filosofu“, turinčiu 200 tūkst. sekėjų „Youtube.com“ arba pažinti „kitokį“ Karlą Marxą.

Ar šių tekstų autoriai ir portalų redaktoriai yra girdėję apie J. Stalino sukeltą badmetį Ukrainoje?

Ar jie nesuvokia, kad dabartinė V. Putino politika yra tiesioginis SSRS budelių vykdytos politikos tęsinys?

T. y. kad savo agresijai Kremliaus šunauja semiasi jėgų ne tik iš rusiško nacionalizmo ir šovinizmo, bet ir iš nostalgijos sovietmečiui?

„Tu nesugebi priimti kitokios nuomonės. Lietuvoje yra žodžio laisvė, demokratija“, – pasakys skaitytojai.

Taip. Bet yra vienas „bet“. Viskas būtų daugmaž toleruotina, jeigu šią kultūros skraiste apgobtą marksizmo propagandą redaktoriai ir autoriai leistų savo asmeninėmis, iš pardavimų gautomis arba turtingų rėmėjų suaukotomis lėšomis.

Tačiau, jeigu teisingai supratau, beveik visi šie leidiniai visiškai neskaitomi (bent ne tiek, kad galėtų išgyventi autorių keikiamo „kapitalizmo“ sąlygomis) ir yra remiami valstybės (Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo bei Lietuvos kultūros tarybos).

Ir tarsi to būtų negana, tie patys autoriai ir redaktoriai vis padejuoja ir paloja dėl menko valstybės finansavimo kultūros sektoriui.

Norėčiau jų paklausti, kodėl valstybė turėtų pjauti šaką, ant kurios sėdi, remdama marksistinio pobūdžio pirsčiojimus?