Prieš tai pavakare atbėgo Grigalaitienė, kaimo gale turėjusi trobelę, ir verkdama ėmė aiškinti, ką su jos dukra daro rusų žalnieriai.

Štai ir sulaukėme! Moterys puolė į ašaras. Tačiau savo kieme tokių svečių nesulaukėme. Netrukus pasirodė kiti „svečiai“. Į kiemą įvažiavo sunkvežimis su keletu kareivių. Jie be ceremonijų greit iššaudė vokietės ir Naujokų kiaules, sumetė jas į sunkvežimį, ten tilpo ir dvi Frau Rock karvės. Tik gal dėl to, kad daugiau netilpo, o gal pagailėję moterų rypavimo, vaikams paliko Naujokų karvę. Ši karvutė visą žiemą rytą vakarą tiekė mums po kibirą riebaus pieno ir tapo pagrindine mūsų maitintoja.

Kita netektis: vietoje už tvarto vis dar besiganiusio Bėrio vieną rytą radome apgailėtiną, nuvarytą kuiną. Nusivedėme jį į greta esančios apleistos sodybos tvartą, kur viena „kamaraitė“ dar turėjo duris, ir ėmėme ten kasdien tempti šieno ir vandens. Tačiau vieną rytą tvartą radome tuščią… Mama prapliupo verkti: dingo paskutinė viltis patiems išsikapanoti iš šių pelkynų.

Pamažu apsipratome su nauja padėtimi, nebejuokinga tapo ir Naujokų gryna donininkų tarmė, atskiesta daugeliu germanizmų ir slavizmų. Štai dar pradžioje mūsų „viešnagės“ pas Naujokus sėdime virtuvėje su mama ir Naujokiene, kur viryklėje smagiai dega durpės – pagrindinis pelkininkų kuras. Naujokienė kreipiasi į mane: „Vaikel, paimk kypuką, atnešk dar pėlkių.“

Pamačiau, kad ji pažvelgė į pailgą pusapvalę pintinėlę be lanko ir rankenų, kurioje ką tik buvo durpės, ir supratau, kas tas „kypukas“ ir „pėlkės“.

Kitą kartą mus, vaikus, per daug įsilinksminusius, sudraudė Naujokas: „Na, tik šiš kan jūs če škandaliojat!“

Visą šeimininkavimą Naujokienė užleido mamai. Beveik visas pamelžtas pienas iš karto buvo separuojamas, iš grietinės mušamas sviestas ir beveik visas lydomas.

Ant šio sviesto buvo kepami bulviniai blynai ir dažnai Naujoko pagaunamos žuvys. Bulvės pelkininkų žemėje augo labai gerai, jos buvo pagrindinė prekė. Dideli kaupai bulvių buvo paruošti žiemai prie visų sodybų, o jų savininkų jau nebuvo. Beveik visą žiemą kareivių buvome vežami į Vabalų kaimą, kur gyventojų, atrodo, nebeliko, ir rinkome bulves į mašinas.

Su broliu iš apleistų sodybų prisirinkome nemažai lietuviškos spaudos, ypač kalendorių, išspausdintų gotišku šriftu. Greitai tą šriftą „įsisavinome“. Ant Naujokų stalo nuolat gulėjo lietuviška Biblija, išspausdinta tuo pačiu vingriu šriftu.

Visko nesutalpinsi į laikraščio straipsnį. Buvo per tą laiką plėšikavimų, buvo išžaginta pabėgėlė iš Lietuvos, su mažais vaikais gyvenusi apleistoje sodyboje kitame kaimo gale. Tačiau tokių žiaurumų kaip Rytų Prūsijoje čia nebuvo. Nes ir kariuomenė jau žinojo, kad čia „Lietuvos SSR“.

Teta Basė buvo paimta dirbti virėja Kukoruose, kur buvo skerdžiami rekvizuoti gyvuliai iš Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos. Čia buvo įstrigęs ir ne vienas valstietis su savo vežimu ir arkliais. Atsirado viltis, kad kada nors kurį paleis, jis gal parveš ir mus. Prieš tai su mama išėjome į Šilutę pasiteirauti naujosios valdžios, ar galime mes, pabėgėliai, laisvai grįžti Didžiojon Lietuvon. Iki Šilutės – 12 km. Sniegas dar ne visur ištirpęs.

Ties Traksėdžiais išėję į pagrindinį kelią, pamatėme, kaip „vaisingai“ tą atmintiną spalį buvo pasidarbavę rusų tankai. Abipus plento gulėjo krūvos vežimų dalių, rūbų, baldų likučių, o vienoje vietoje tuoj už griovio tysojo apgraužtas vyro lavonas. Pusę metų niekam jis neužkliuvo!

Šilutė nenukentėjo nei nuo bombardavimų, nei nuo gaisrų, tačiau nejauku buvo dairytis į namus-neregius išdaužytais langais, į besimėtančias manekenų dalis, lyg tai būtų lavonų dalys.

Viename iš sveikų namų greitai susiradome kažkokį viršininką, kuris nieko neklausinėdamas gan maloniai pareiškė, kad laisvai galime grįžti, iš kur atvykę. Tad balandžio pabaigoje vieno laimingai ištrūkusio iš sovietinio lažo žemaičio buvome pargabenti pas vieną iš mamos dėdžių.

(Pradžia vasario 28 d. numeryje)