Andrius Kubilius jau gegužės pradžioje pasigyrė, kad jo vadovaujama Vyriausybė tapo rekordininke. Iš tikrųjų, penkioliktasis Ministrų kabinetas, centro dešinės koalicijos suformuotas dar 2008-ųjų pabaigoje, viršijo visus politinius rekordus ir tapo ilgiausiai dirbančia Vyriausybe šiuolaikinėje Lietuvoje.

Iki Seimo rinkimų liko kiek daugiau kaip 100 dienų. Vargu ar per tokį trumpą laiką A.Kubiliaus kabinetas sužlugs ir bus suformuotas naujas.

Taigi, kaip jau buvo prognozuota maždaug prieš metus, penkioliktoji Vyriausybė, nepaisant visų sukrėtimų, sugebės pagerinti dar vieną rekordą, išbūdama valdžioje visą jai skirtą ketverių metų kadenciją – kaip sakoma, nuo skambučio iki skambučio.

Svyruojančių ir besipykstančių koalicijų, politinės bei finansų krizės, visokių kitokių išbandymų laikais toks stabilumas, be jokios abejonės, yra tam tikra vertybė. Bet dar reikės įvertinti, ar šis stabilumas nepavirto stagnacija. Kartais atrodo, kad sąstingis tiesiog dvelkia ore – Vyriausybė lyg ir sugalvojusi nemažai visokių socialinių ir ekonominių reformų, bet tik nedaugelį jų pasistengė įgyvendinti. Į šią A.Kubiliaus komandos bėdą ne kartą ir ne du jau atkreipė dėmesį pati Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Tačiau tikrąjį dabartinės Vyriausybės ir ją sudarančių partijų įvertinimą šių metų spalį pateiks rinkėjai, balsuodami dėl naujojo Seimo. Kol kas apklausos nepalankios valdančiajai Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams bei dviem jos liberalioms partnerėms valdžioje.

Bet Lietuvoje 100 dienų yra gana daug. Visuomenės nuotaikos, jeigu kardinaliai ir nepakis, vis dėlto gali pakrypti į valdančiosioms partijoms palankesnę pusę.

Be to, daug sykių politologai, sociologai ir apžvalgininkai jau yra kartoję, kad dar neaišku, kokia bus politinė dėlionė po Seimo rinkimų. Naują valdančiąją daugumą gali sudaryti ir socialdemokratai su kitomis kairiosiomis ar centro kairiosiomis partijomis, ir tie patys konservatoriai, vėl pritraukę dešinįjį centrą ar centristinių pažiūrų politikus, kurie pateks į būsimą Seimą. Netgi neatmestina vien centristinė Vyriausybė, jeigu būtų sugebėta eliminuoti du politinius banginius – socialdemokratus ir konservatorius. O gal atvirkščiai – pagaliau turėsime vaivorykštės koaliciją, kurią suformuotų tie patys du politiniai banginiai, visą „mailių“ palikę už valdžios borto.

Viskas priklausys nuo daugybės dalykų – ne tik nuo rinkimuose kiekvienos partijos gauto labai konkretaus balsų skaičiaus, bet ir nuo partijų aktyvumo bei gebėjimo po rinkimų tartis dėl naujos politinės daugumos, taip pat – nuo nuolaidų, kurias kiekviena partija darys potencialiems partneriams, pavyzdžiui, kiek ir kokių ministrų portfelių pasiūlys naujoje Vyriausybėje. Akivaizdu, kad kai kurios partijos eis į tą pusę, kurioje joms bus pasiūlyta daugiau.

O kas taps naujuoju šešioliktajai Vyriausybei vadovausiančiu premjeru? Galimybių paletė labai spalvinga. Kiekvienos didesnės partijos lyderis ir jo aplinkos žmonės gali tapti potencialiais kandidatais į ministrus pirmininkus.

Viktoras Uspaskichas, Valentinas Mazuronis, Algirdas Butkevičius arba Ričaradas Malinauskas, arba Juozas Olekas, Eligijus Masiulis, Artūras Zuokas, Algis Čaplikas, Irena Degutienė, netgi tas pats A.Kubilius. Šis, jeigu įvyktų toks stebuklas, kad po rudens rinkimų vėl būtų paskirtas premjeru, pagerintų ne tik Vyriausybės ilgaamžiškumo, bet ir premjeravimo rekordus.

Tačiau svarbiausias klausimas tiek šiandien, tiek ir artimiausioje ateityje – kuris iš potencialių ministrų pirmininkų sugebės užtikrinti stabilų vystymąsi, o ne stabilią stagnaciją? Atsakymas šį rudenį bus rinkėjų, politikų ir Prezidentės rankose.