Jau kelinta valdžia žada padovanoti liaudžiai savo tobuliausio valdymo įsikūnijimą- `vieną langelį`.

Esu jau pensininkas ir, ačiū Dievui, gyvenime esu praėjęs visus langelius, ir maniau, kad likusiais langeliais, kurie kiekvienam žmogui dar prisireikia, pasirūpins mano vaikai.(Sako, kad ten ištikrųjų veikia geras, nors ir apmokomas langelis).

Bet nelabasis suvedžiojo - Vilniaus savivaldybė ėmė pardavinėti žemę po garažais .Dvidešimt penki kvadratiniai metrai nuosavybės sostinėje susuko galvą!

Be to, brangioji valdžia mieliems Lietuvos žmonėms padovanojo vieną langelį...Patogumas!

Štai, prie to langelio, esančio Vilniaus miesto žemės tarnyboje, aš jau gerą pusmetį kiekvieną antradienį, kartais net nevalgęs, ir trinuosi. (Tada dvi valandas didelis ponas teikiasi išklausyti liaudį).

Tiesa, ne visada ponas gali ateiti. Jam, kaip ir kiekvienam mirtingajam tai suskauda galvą, tai užpuola karštis, tai pratrūksta vamzdis...Tada ir langelis nekaltas.Bet kai pasiseka pasimatyti, ponas mandagus- ir ranką paspaudžia , ir prižada. 

Šiais metais, iki Šventų Kalėdų, iki pavasario, iki Velykų, kitą savaitę...Pagaliau rytoj. Čia jau suspurda ta, kuri viduje iki šiol jau beviltiškai plakėsi. Rytoj tapsiu teisėtu 25 kvadratinių metrų sostinėje šeimininku! 

Jau senai ir Vilniaus apskrities viršininko įsakymas minėto pono `per didelius vargus` išrūpintas, ir pinigai už žemę ir už notaro paslaugas sumokėti. Tereikia pasiimti nuosavybės dokumentus.Ir tu leki žadą pametęs. Tačiau nulėkus tavo veido išraiška tampa panaši į kaukę kuri kabo ant Dramos teatro sienos. Ir taip ne vieną kartą. Kažko trūksta...

Buvau naujoviškose vestuvėse, be alkoholio. Buvo visko: ir šašlykų, sprandinių, ir tortų. Visi valgė, gėrė `koka kolas`, kalbėjosi tyliai. Kažko truko...Nei vienas neišdrįso šeimininkui pasakyti ko, tačiau visi žinojo.

Aš ne vienintelis prie to langelio, ir mes pasišnekam, ir beveik suprantam ko trūksta. Gal kai kas susipranta ir pasitvarko. Aš , gal per senas nesusiprantu. Taip ir tūnau sukišęs pinigus ir negavęs  taip reikalingo popieriaus.

O ponas gražus, veidas užtikrintas, nieko nebijo. „Skųskis skųskis“, dar ir adresą pasako kam rašyti. Matyt, visi savi. Taip ir yra.-apskritis neatsako. Gal Vyriausybė padės bent pinigus atgauti? Matyt, teisūs išeiviai bėgantys nuo gražių ponų.

Dabar laikas pasakyti pono pavardę. Tai Povilas Baura.